Pati balandžio pradžia išskleidė pavasario sparnus. Jie buvo tokie lengvi, nuo žemės keliantys, tačiau akylesni stebėtojai juose pasigedo spalvų. Taip, joms dar ne laikas, jos tik maišomos, derinamos. Viskas ateis palengva, savaime.
Gamtos pavasario žingsniai labai apgalvoti - antraip argi ji būtų visą kovą darbavusis taip neskubriai ir oriai? Žinia, kai kas ir kovą nuveikta, ir jeigu to nepamatėme, teks laukti visus metus. Štai jau peržydėjo lazdynai, nubiro alksnių žiedynų (žirginių) dulkės. Kai kur beveik visą mėnesį žydėjusios žibuoklės jau nuklojo visą miško paklotę, tačiau kasdien jų spalva vis blyškesnė. Tokie žiedlapiai ims ir nubirs, ypač prieš saulę. Dar sykį suprasime, kad baigėsi vienas svarbus pavasario etapas.
Kiekvieną pavasarį kovo gale važiuoju į šilus - Pietų Lietuvos pušynus. Čia smėlio kalvelėse tokiu metu galveles pakelia pūkuotos vėjalandės šilagėlės. Balandžio pradžioje jos jau atveria ryškiai violetinius žiedus, kurių gilumoje aukso spalva geltonuoja tai, prieš ką neatsispiria nei kamanės, nei drugiai, - žiedadulkėm apibarstyti kuokeliai. Nuo nakties žvarbos žiedus saugo pūkeliai, kuriais padengtas žiedkotis ir žiedlapiai. Tačiau kai plyksteli saulė, šilagėlėms tampa per sunku - jos nudega, nuvysta labai greitai. Taigi, dabar gal tik pavėsyje dar rasime „gražių“ šilagėlių žiedų - kitur jie jau svyrantys, atsisveikinantys. Tiesa, daug kas, pamatęs tobulą šilagėlių grožį, į jį tiesia rankas: būtų gerai nuskinti, nurauti, parsinešti į namus... Ne! Nevalia to daryti! Vėjalandė šilagėlė labai reta, nykstanti. Antra vertus, nuskinta ji vargu ar bus parvežta į namus - nuvys pakeliui ir... Ne mažiau svarbus faktas: šilagėlė nuodinga, jos į namus geriau nenešti. Kas žino, kam ateis į galvą noras jos „paragauti“ - pakramtyti pūkuotą lapelį ar žiedkotį?
Būna dar tamsu, o paukščiai jau pradeda savo dieną - nieko keista, ji trunka daugiau kaip 13 valandų ir kaskart dar vis ilgėja. Atrodo, kad tik mums buvo labai svarbu persukti laikrodžių rodykles, nes paukščiai ir be tokio „sugebėjimo“ viską daro teisingai ir tvarkingai. Taigi, tamsoje jau gieda juodieji ir amaliniai strazdai, vos brėkštant ima treliuoti tetervinai, atsibunda liepsnelės, po jų, jau su šviesa, vieversiai ir lygutės. Na, o saulei kylant balsai ima veržtis vienas per kitą. Dabar net paprasta didžiosios zylės giesmė yra tokia svarbi ir garsi. Kikilio skardi trelė - taip pat.
Dabar kiekviena diena dovanos vis naujus paukščius. Kiek jų mes galime sulaukti? Žinoma, būtų naivu tikėtis visų 385 rūšių, kurias iki šiol Lietuvoje esame aptikę. Tačiau bent 200 matysime ir girdėsime. Oho, du šimtus - nustebsite jūs. Tačiau tai nėra daug, pasaulyje jų daugiau kaip 10 000 rūšių. Ar visus mūsų paukščius galima pamatyti ir išgirsti? Tas 200 rūšių galima. Tik reikia ieškoti, keliauti po šalį.
Kada dar keliauti, jei ne dabar? Jūs sakysite, kad pavasario darbai užgriuvo, kad jų tiek, jog tikrai nespėsite, kad... Palaukite, tačiau yra laikas darbui, yra laikas poilsiui. Jeigu į gamtą keliausite kiekvieną savaitgalį, pamatysite ir išgirsite, sužinosite labai daug. Tik reikia paskubėti, nes pavasaris jau moja žalia savo šaka...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą