Aliaska: kur gyvena baltosios meškos (2)

Akinamos platybės

Man kilo klausimas, kam prie antrojo motociklo tempiamų rogių pritvirtinta nedidelė valtelė su trimis kanojos irklais ir kartimis su kabliais. Vietiniai paaiškino: jei lokys pašautas įkris į properšą - jį reikės išgriebti. O gal reikės parsigabenti iš kitos properšos pusės. Perspektyva, esant nuo minus 35 iki 40 laipsn. C šalčio, išsimaudyti properšoje manęs nesužavėjo. Ačiū Dievui, kad to neteko patirti.

Nuvažiavę apie 20 km į vakarus nuo namelio, vis žvalgydami vandenyno platybes, pasukome atgal. Namelyje užkandome, atsigėrėme arbatos ir patraukėme į rytus. Procedūros - tos pačios: užvažiuoji ant kalvos ir žvalgaisi.

Važiuojant reikia stipriai laikytis įtempus visą kūną. Rogės labai kietos, o kelias nelygus. Taigi turintiems bet kokių bėdų dėl nugaros toks medžioklės būdas nerekomenduotinas.

Tądien matėme tik keletą ruonių, gulinčių prie properšų, ir apie 19 val. grįžtame į namelį. Soti vakarienė (gabalas keptos jautienos ar avijaučio mėsos, ryžiai, arbata) ir įšilęs nuo maisto gaminimo būstas padeda atsipalaiduoti. Nusivilkus viršutinius drabužius visai gera.

Temti pradeda 22.30 val., bet visiškai sutemsta tik 3 - 3,5 valandoms. Artėja poliarinė diena.

Keliamės apie 8 val. Miegoti miegmaišiuose gana šilta, bet per naktį namelis atšąla ir išlysti iš miegmaišio nejauku. Vėl įkuriama žibalinė krosnelė kavai virti, ir patalpa prišyla gana greitai: galima apsirengti.

Iš ryto skauda kaulai ir raumenys - nuo įtampos ir sumušimų važiuojant. Vėl kava, kiaušinienė su kumpiu, šokame į drabužius - ir pirmyn. Rytas geras, saulėtas, temperatūra - 28 laipsniai šalčio. Vėl akinantis sniegas ir vandenyno platybės važiuojant į rytus ir atgal...

5 parų audra

Užvažiavus ant kalvos vedliai pamatė ant tolimesnio kalno 12-15 avijaučių bandą ir nutarė papildyti šunų maisto atsargas. Patys maistui vartoja tik jaunų veršelių mėsą, o senesniais šeria šunis. Man, kaip medžiotojui, pratusiam sumedžioti tik tuos žvėris, kuriuos galima, tas procesas nepatiko, todėl jo neaprašinėsiu. Aš jame buvau tik žiūrovas.

Po pietų pajudame į vakarus, maršrutas tas pats, stebime nuo tų pačių kalvų neaprėpiamus lazdynų plotus. Nieko. Apie 18 val. labai staigiai pietų vėjas pakeičia kryptį į šiaurės vakarų ir labai sustiprėja. Iš vakarų pusės ima slinkti debesys. Vedliai paliepia ropštis į roges ir susirūpinę skuba namelio link. Vėjas stiprėja, temperatūra nukrenta iki 46 laipsnių. Važiuojame nestodami. Kai pasiekiame slėnį, kur stovi mūsų namelis, žemė maišosi su dangumi.

Audra tęsėsi 5 paras, ir tai mane varė į neviltį. Kas vakarą atsiguli su viltimi, kad ryte bus pasibaigusi, bet pabudęs išgirsti stūgaujant vėją. Ir vėl kava, pusryčiai, miegmaišis, pietų užkandis, miegmaišis, vakarienė, vėl miegmaišis visai nakčiai... Pradėjau konspektuoti išvykos nuotykius. Įskaudo šonai. Po dviejų dienų pradėjo luptis oda nuo nosies ir dešinio skruosto. Užtat ėmiau juos jausti, nors jau buvau pradėjęs galvoti, kad su nosimi teks atsisveikinti. Reiktų pridurti, kad 9 kv. m patalpa trims vyrams nėra erdvi. Ištirpinto sniego vandens burnai skalauti pakanka, o visa kita higiena - tik šlapiomis servetėlėmis. Ir taip 14 parų.

Gamtinių reikalų atlikimo lauke, siaučiant audrai ir esant 35-40 laipsnių šalčiui, smulkiai neaprašinėsiu, tik pasakysiu, jog kentėti reikia tiek, kad paskui viskas būtų atlikta labai greitai.

Trečią dieną pastebėjome, kad mūsų šeši šunys visiškai užpustyti. Teko eiti atkasinėti. Atkasus kiekvienam šuniui buvo numesta po avijaučio kulšį, to turėtų užtekti kelioms dienoms. Vandens jie gauna ėsdami sniegą.

Po penkių parų įkalinimo trobelėje audra pradėjo rimti ir pagaliau pasirodė saulė. Nors vėjas dar pūtė iki 8 m/s, jau galėjom išlįsti laukan.

Rogės, sniego motociklai, kaip ir šunys, buvo užpustyti. Reikėjo juos atsikasti. Darbuotis su tokiais drabužiais nėra patogu. Judėdamas greit sušyli, o su drėgnais nuo prakaito apatiniais vykti negalima. Todėl po visų pasiruošiamųjų darbų teko pasikeisti apatinius drabužius.

Kol motociklų varikliai šilo, iš savo transporto priemonės - medinių rogių - išsivaliau sniegą, pasiruošiau sėdimą vietą. O kad vėjas ne taip pūstų, susiradau tentą kojoms užkloti. Kelionei pasiruošta. Išvykstame.

Situacija akivaizdžiai pasikeitė: properšos atsirado kitose vietose, ten atsidūrė ir ruoniai. Vėl visą dieną stebėjome ledynus, o po pietų važiavome ant ledo tikėdamiesi rasti pėdų. Tuščiai.

Važiuojant ledynu didžiules ledų sangrūdas reikia apvažiuoti, pats ledynas irgi nelygus, prineštas kauburių. Vėl teko sėdėti ir laikytis labai įsitempus, kad netraumuotum stuburo. Grįžome aštuntą vakaro nieko nepešę.

Kitą rytą išvykome į kitą pusę. Užkopę į kalvą pamatėme baltų kurapkų pulkelį. Jos draugiškai leidosi fotografuojamos.

Lokio medžioklė

Po poros valandų žvalgybos tolumoje pastebėjau kažin ką judant. Tarp ledynų sangrūdų sunku įžiūrėti, bet po 20 minučių įsitikinau: palei ledo sangrūdas neskubėdamas pėdina didžiulis baltasis lokys. Tikriausiai ieško tarp ledų nuo audros pasislėpusių ruonių. Dar pusvalandį rodžiau vedliams, kol pamatė ir įsitikino, kad egzempliorius vertas dėmesio. Jie turi tiksliai matyti vietą, kad pasirinktų privažiavimo kelią per vandenyno ledynus,įsidėmėti iškilusius orientyrus, nes nusileidus nuo kalvos vaizdas jau kitoks.

Profesionali vedlių akis pasirinko optimalų kelią ir po beveik dviejų valandų važiavimo priartėjome prie to orientyro, prie kurio netoliese matėme lokį. Reikėjo rasti jo pėdas. Ilgai to padaryti nepavyko, bet užlipus ant ledų sangrūdos pamatėme patį lokį. Perlipęs per ledų sangrūdas jis taip pat pėdino tolyn. Vedliai patvirtino, kad tai didelis senas lokys.

Kaip apvažiuoti ledų sangrūdą - didžiausia problema. Už kilometro į vakarus radome pusėtiną pravažiavimą. Išlaipinę mane iš rogių ir įdavę šautuvą dėl saugumo, liepė kopti pėsčiam, o patys su rogėmis sukiodamiesi tarp ledų luitų sėkmingai pervažiavo į kitą pusę. Lokys, visiškai nekreipdamas į mus dėmesio, pėdino savo tikslo link...

Gal jau šių metų pabaigoje zoomuziejaus Karklėje lankytojai išvys baltąjį lokį ir arktinius vilką bei lapę.

Buvo verta

Baigėsi 14 dienų, skirtų medžioklei. Rytą po pusryčių su Trevoru ir Luku motociklu, prisikabinę vienerias roges, išvykome į kaimelį. O Johnas Lukas su šunimis liko namelyje laukti kito savanorio išbandyti ekstremalius pojūčius.

Jiems tai gyvenimo būdas, o man kai kas tolimo ir egzotiško. Daugiau į tokią kelionę nesileisčiau, bet vieną kartą buvo verta. Tokių pojūčių, kokius patyriau, neatstos nei filmai, nei knygos.

Kai vakare pasiekėme kaimelį, karštas dušas po 15 parų pertraukos atgaivino kūną ir nuplovė nuovargį. Arbata, vakarienė ir miegas normalioje lovoje nuslopino raumenų ir kaulų skausmus, pamiršau sunkumus, nepatogumus ir vargą. Liko tik malonūs įspūdžiai.

Dar laukė keturių parų kelionė lėktuvais į Lietuvą. 22 paros "ekstrymo" man jau per daug... Visų pasiilgau.