Du miestai
Kaip jus pristatyti: klaipėdietė ar kaunietė? Dirbate ir gyvenate abiejuose miestuose.
Esu grynakraujė klaipėdietė, užaugau Mažajame Kaimelyje, bet dabartinis mano gyvenimas susipynęs su Kaunu.
Kuo paviliojo Kaunas?
Vilioja galimybėmis - dirbti, studijuoti, na, ir antroji mano pusė taip pat čia turi veiklos.
Kokį darbą dirbate?
Esu gydytoja odontologė, dirbu privačiose klinikose.
Į Kauną turbūt nutekėjote...
Ne, mano antroji pusė - kretingališkis.
Irgi odontologas?
Jo kita specialybė - elektronikos inžinerija.
Kodėl pasirinkote dantų gydymą? Šeimos tradicija?
Mano šeimoje nėra medikų. Tėvai nuo mažens pratino gerai mokytis, siekti savo tikslo, įgyti gerą specialybę. Po vidurinės mokyklos rinkausi tarp teisės ir medicinos. Teisė - ne mano charakteriui, medicina traukė labiau. Iš prigimties esu kruopšti, tad pasirinkau odontologiją.
Ar siejate savo ateitį su Klaipėda?
Nežinau atsakymo į šį klausimą. Sunku nuspėti, kaip susiklostys ateityje. Bet Klaipėda visada liks miestas, kuriame užaugau, kuriame manęs laukia tėvai. Juo labiau kad vyresnioji sesė jau 12 metų gyvena Italijoje, ir tėvus pradžiuginti gali rečiau.
Džambo!
Neseniai grįžote iš Afrikos. Kokie vėjai ten nupūtė?
Šį norą brandinau ilgai, penkerius metus - nuo tada, kai baigiau studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Buvau girdėjusi iš kolegų įspūdžius apie savanorystę Afrikoje, sužavėjo ir vieno Amerikos gydytojo straipsnis... Mane baugino tik ilga savanorystės trukmė siūlomose programose - pusė metų. Tuomet susilaikiau, nes ir gydymo praktikos dar nebuvau pakankamai įgijusi. Šių metų pradžioje įgyvendinau savo svajonę: mėnesį dirbau Kenijoje.
Vykote į miestą ar kaimą?
Į Mačakoso (Machakos) provincijos kaimelį. Netoli didesnio miesto, pavadinimu Thika.
Papasakokite apie savo darbo dieną Afrikoje.
Dirbome po aštuonias valandas su trumpomis pietų pertraukėlėmis. Klinika - didelis pastatas, padalintas pertvaromis į atskiras patalpas. Tokiuose "kabinetuose" dirbo po du gydytojus; pastačius papildomą kėdę, atsirasdavo darbo vieta higienistei. Dar viena patalpa buvo įrengta dantų technikams, kur buvo gaminamos plokštelės. Jei ko pritrūkdavome - skolindavomės iš gretimo "kabineto".
Savo kuprinėse atsivežėme daugumą darbui reikalingų medžiagų, kuriomis aprūpino rėmėjai iš Lietuvos, nes ten jų trūko.
MASAI MAROS nacionaliniame parke. Laukinė gamta. Masajai.
O įrangos buvo?
Grąžtų mašina buvo. Vieną dalijomės dviese.
Veikė?
Iš tiesų dėl technikos buvo daug vargo, ji nuolat gedo. Taip pat teko sparčiai suktis plombuojant dantis, nes medžiagos akimirksniu stingdavo rankose - dėl didelio karščio. Kondicionierių ten nėra.
Klientų turbūt netrūko.
Klientai būriavosi nuo ryto iki vakaro. Lauke jiems buvo pamatuojamas kraujo spaudimas, įvertinama burnos būklė. Žmonės laukdavo visą dieną kaip loterijoje - gal pavyks pakliūti pas "mzungu" - baltaodį žmogų. Nesulaukę - atvykdavo kitą dieną. Moteris su vaikais priimdavome be eilės.
Ten dantų gydytojo nėra?
Arti nėra, be to, tokios paslaugos brangios.
Kiek gi dantų nemokamai išrovėte?
Mes pasiskirstėme pagal "specializacijas": vieni rovė, kiti plombavo, treti higienos procedūras atliko ar plokšteles gamino... Mūsų komandoje (14 žmonių iš Lietuvos) buvo ir nesusijusių su odontologija, tad šie asistavo ar padėjo sterilizuoti instrumentus.
Man teko daugiausiai gydyti vaikus.
Kantrūs?
Labai. Ir labai smagūs...
Vietinės kalbos pramokote?
Šiek tiek... Džambo - labas, lala salama - saldžių sapnų...
Čia kuria kalba?
Suahilių. Kenijoje anglų kalba yra viena iš valstybinių (antra - kisuahilių), bet kaimuose žmonės jos nemoka.
O "lala salama" - frazė prieš narkozę?
Juokas juokais, bet iš tiesų afrikiečiai buvo įsitikinę, kad jeigu prieš rovimą suleidi vaistų nuo skausmo, tai jie nejaus nieko: nei spaudimo, nei prisilietimo. Tekdavo kiekvienam aiškinti, kad būna ne visai taip...
Uodai, driežai, katinai
Savanoriai afrikiečiams jau, matyt, ne naujiena.
Tame kaime buvo didelė naujiena. Galimybė pasigydyti dantis nemokamai buvo didelis įvykis ir džiaugsmas.
TANZANIJA. "Keturias dienas bei tris naktis kopėme į 4500 m aukščio Meru kalną. Nuo jo matyti Kilimandžaras. Man tai buvo pirmas kopimas į kalną. Ir iškart susirgau kopimo manija...Dabar jau noriu į Kilimandžarą."
Ar pacientai domėjosi, iš kokios jūs šalies?
Žinojo, kad mes iš Europos. Kad Europa - turtinga. Pasakojome, kad mūsų valstybė nėra labai turtinga, bet jie tuo negalėjo patikėti. Kaip ir tuo, kad Lietuvoje gyvena tiek mažai žmonių: maždaug kaip jų mieste.
Apie Lietuvą nemažai žinojo mokytojas iš vienos valstybinės mokyklos. Netgi tai, kad dabar pas mus minusinė temperatūra. Daug klausinėjo, domėjosi...
Lankėtės mokyklose.
Mes važinėjome po mokyklas ir vaikams pasakojome apie burnos higieną, dalinome dantų šepetėlius ir pastą.
Ar teko apsilankyti pas vietinius namuose?
Nors labai norėjome, bet neteko.
Kur jūs gyvenote?
Mus įkurdino stovykloje, saugomoje teritorijoje. Gyvenome po du kambaryje. Nuomojomės patys. Virtuvėlė, dušas, tualetas, viskas tvarkinga...
Ar kokie nors egzotiški gyviai lankė?
Lankė daugybė uodų... Mūsų tualete gyveno varlytė. Driežas svečiavosi. Paukščių atskrisdavo, katinų, šunų ateidavo - mes juos šerdavome...
"Rimtesnių" gyvūnų matėte? Tigrų, gepardų?
Matėme daug - Masai Maros nacionaliniame parke: ten ir liūtai, ir gepardai, ir žirafos... Laukinė gamta - visai kaip "National Geographic" dokumentikoje.
Gal matėte iš arčiau ir senųjų vietos genčių gyvenimo būdą?
Buvome masajų rezervate, matėme jų archajišką gyvenimo būdą, šalia kurio - ir ne toks archajiškas: mėtosi plastikiniai popierėliai...
Masajai demonstruojasi turistams už mokestį?
Taip, reikia susimokėti. Toji "komercija", žinoma, šiek tiek nuvilia, bet vis tiek labai įdomu. Vien masajų išvaizda daro įspūdį: labai aukšti ir labai liesi. Ausų speneliai labai dideli. Du apatiniai dantys ištraukiami dar vaikystėje, kad, praradus sąmonę, būtų galima pro likusias skyles į burną vandens įpilti.
Kaip jie gyvena?
Tai klajokliai, piemenys, medžiotojai. Vyrai ir moterys gyvena atskirai. Vienas vyras turi keletą žmonų. Žmonos gyvena kiekviena atskirai - vyras jas lanko.
Moterys iš molio lipdo trobas, rūpinasi vaikais, namų ruoša, įkuria ugnį, daro papuošalus. Beje, masajai geria karvės pieną su krauju...
Siūlė paragauti?
Siūlė - jei sutiktume praleisti naktį jų rezervate. Bet norinčiųjų neatsirado.
Brangu
Kas jums organizavo ekskursijas?
Savo laisvalaikį organizavomės patys, už savo lėšas.
Gal kas nors mano, jog savanorystė - tik tarp kitko, šiaip jau važiuojama už dyką šalį pamatyti.
Reikia turėti nemažai savo lėšų: patiems sumokėti už kelionės bilietus, pasirūpinti skiepais, pragyvenimu. Ir, žinoma, laisvalaikiu.
O kokios kainos Kenijoje? Pigu?
Aš irgi maniau, kad turėtų būti pigu. Bet taip nėra. Vietiniai produktai nebrangūs, pavyzdžiui, mangai - po pusę dolerio, bet apskritai pragyvenimas, muziejai, kitos paslaugos turistams - brangoka.
Kodėl pasirinkote tokią kelionę, o ne, tarkime, poilsį Turkijos viešbutyje, kur viskas įskaičiuota, ir nereikia nemokamai dirbti?
Manęs tokia patirtis nežavi. Neįdomu... Gulėdamas prie baseino gerai šalies nepažinsi, nuotykių nepatirsi... Taip, tenka išeiti iš komforto zonos, tenka investuoti savo darbo, lėšų, bet mainais gauni daugiau.
MOKYKLOS skurdžios, švietimas Kenijoje mokamas, nuo pat pradinių klasių. Alvyda su kolegomis pasakojo vaikams apie burnos higieną, dalijo dantų šepetėlius ir pastą.
Kai baigėsi savanoriško darbo terminas, pailsėjote?
Buvo skirtos šešios laisvos dienos. Grupė išvyko ilsėtis prie vandenyno, o mes su kolege Ula autobusu nuvykome į gretimą šalį - Tanzaniją, ten susiradome gidus ir keturias dienas bei tris naktis kopėme į Meru kalną. Tai penktoji Afrikos viršukalnė, 4566 m aukščio.
Kai pasiekėme viršukalnę, patekėjo saulė. Prieš akis atsivėrė nepaprastas vaizdas, buvo matyti Kilimandžaras...
Man tai buvo pirmas kopimas į kalną. Ir iškart susirgau kopimo manija... Dabar jau noriu į Kilimandžarą.
Grįžusios į Lietuvą, su drauge stebėjomės: kaip mes, dvi panelės, nebijojome vienos važiuoti į kitą Afrikos šalį, per vietinius susirasti gidus, kopti į kalną...
Bet baisu pasidarė jau Lietuvoje.
Būtent, - juokiasi. - Kai grįžome. Ten visa tai atrodė normalu.
Peršalo
Kuo maitino jus Afrika?
Man, kaip vegetarei, tai buvo tikras rojus, - šypsosi. - Daugybė vaisių, kurių skonis neprilygstamas. Ne visų ir pavadinimus prisimenu...
Vien vaisiais ir maitino?
Ne tik. Valgėme ryžius, bulves... Visavalgiai kepė vištieną. Net šaltibarščių kai kurie įsigudrino pasigaminti - iš jogurto. Nairobyje buvo galima įvairių produktų įsigyti - bet iki sostinės penkios valandos kelio mašina.
Ar jums nebuvo baugu vykti į Keniją? Kaip asmeninis patyrimas skiriasi nuo to, ką buvote girdėjusi prieš išvykdama?
Smarkiai skiriasi. Iš tikrųjų nerimavau dėl ligų. Bijojau apsinuodyti. Aš gydytoja, o tai reiškia tiesioginį sąlytį su pacientų krauju... ŽIV, AIDS ir visa kita. Bet šios baimės nepasitvirtino. Man regis, tai per daug išpūstas burbulas.
Niekas niekuo nesusirgo.
Man gerklė buvo užkimusi; buvo tarp kitų kolegų peršalimo atvejų.
Peršalote Afrikoje.
(Juokiasi) Skersvėjai. Kai labai karšta ir važiuoji mašina atsidaręs langus, netrunka pasireikšti ir "peršalimo" simptomai: peršti gerklę, sloga...
Nuo maliarijos, žinoma, pasiskiepijote.
Gėrėme tabletes kiekvieną dieną.
Ar jūsų, kaip gydytojos, nešokiravo nešvara?
Nebuvo nieko šokiruojančio. Žmonės tvarkingi.
Afrikoje švarą išlaikyti sudėtinga, bet jos gyventojų stiprus imunitetas.
Kalbant bendrai, koks jums susidarė įspūdis apie afrikiečių sveikatą?
Man susidarė įspūdis, kad afrikiečiai sveikesni už mus visus. Ne tik todėl, kad valgo sveiką maistą, bet pirmiausia - psichologiškai. Kad ir be dantų, visuomet šypsosi.
Flirtuoja?
Na, ne, neflirtuoja, - juokiasi. - Šiaip laimingi.
Ar laimingi pacientai nebūdavo pernelyg dėmesingi?
Gydytojo ryšys su pacientu yra toks, kokį pats nustatai. Žinoma, dėmesio sulaukėme daugiau nei Lietuvoje. Dabar "Feisbuke" turiu daug draugų iš Kenijos, - šypsosi. - Vienas vaikinukas, kuriam gydžiau sugedusius priekinius dantis, paprašė mano elektroninio pašto adreso; grįžusi namo radau jo laišką ir nuotrauką; klausė, kur dabar dirbu - galvojo, kad vis dar esu Kenijoje.
Dar kartą važiuotumėte į Afriką savanoriauti?
Važiuočiau.
Kokie būtų jūsų praktiniai patarimai norintiems ir nesiryžtantiems?
Svarbiausia susirasti patikimą savanorystės programas rengiančią organizaciją. Aš tokią radau, man apie ją pasakė kolegė: tai vietinė Kenijos organizacija "Kinga Africa".
Kedeno plaukus
Kas šioje viešnagėje jus vargino labiausiai?
Karštis ir odontologinės technikos gedimai.
Kas buvo maloniausia?
Stipriausią įspūdį, emocinį poveikį padarė apsilankymas mokyklose.
Kas taip paveikė?
Mokyklos skurdžios, vaikai prastai aprengti, kai kurie be batukų... Man norėjosi juos išsivežti...
Bet jie ten laimingi. Jūs taip pati sakėte.
Tai tiesa. Jie tokie nuoširdūs, smagūs. Sėdi ant žemės, žaidžia. Laimingi ir be išmaniųjų telefonų. Vis tiek man jų buvo gaila. Plaukai nuskusti net mergaitėms... Mano plaukus pribėgę čiupinėjo, kedeno - jiems buvo taip keista tokius matyti.
Valstybinės mokyklos - nemokamos?
Bėda ta, kad visas švietimas Kenijoje mokamas, nuo pat pradinių klasių. Iš pradžių suma nedidelė, bet vėliau didėja ir todėl mažai kas toliau gali mokytis.
Ten, kur viešėjote, kuo žmonės verčiasi, iš ko jie pragyvena?
Daugiausiai iš žemės ūkio: žemdirbystė, gyvulininkystė... Pramonė - Nairobyje, ten prabanga ir lūšnynai šalia. Afrikoje labai stiprus bendruomeniškumo jausmas, daug žmonių dalijasi vieną darbą... Darbą, kurį pas mus dirbtų vienas, ten dirba keturi. Pavyzdžiui, pasienyje: vienas vartelius atkels, kitas dokumentus patikrins...
Kokia religija vyrauja Kenijoje?
Dauguma - krikščionys, yra musulmonų, bet jų nedaug.
Kaip atrodo krikščionių bažnyčios ir kuo ypatingos vietinės pamaldos?
Bažnyčios atrodo palyginti prabangiai, nors ir nedidukės, o pamaldos kitokios nei pas mus: ten žmonės šoka ir dainuoja.
Sužeistam orangutanui
Jūs savanoriavote ne pirmą kartą.
Mano pirmoji savanorystės patirtis buvo Klaipėdoje, "Jaunimo linijoje". Gaila, neilgai galėjau ten dirbti, reikėjo išvykti į Kauną. Po to dirbau Indonezijoje, atogrąžų miškuose. Savanoriavau pagal Birutės Galdikas gamtosaugos fondo programą. Iki šiol kuruoju šio fondo puslapį "Facebook'e" ir bendrauju su būsimais savanoriais.
Ką dirbote Indonezijoje?
Kūrėme 1 ha ploto stovyklavietę orangutanui su patelėmis džiunglėse. Orangutanas buvo sužeistas (šautinė žaizda), pagydytas ir turėjo būti apgyvendintas natūraliomis sąlygomis bei stebimas organizacijos darbuotojų. Mes, savanoriai, kirtome aplink šį plotą medžius, valėme teritoriją.
Kirtote? Kaip?
Mačetėmis. Ir vienas vietinis vyrukas turėjo benzininį pjūklą.
Sunkus darbas.
Sunkesnio fizinio darbo gyvenime nesu dirbusi. Ten medžiai drėgmės prisigėrę, sunkūs, o reikėjo tampyti rąstus...
Ir kam jums visa tai?
Raumenų prisiauginau, - juokiasi. - Iš tiesų man buvo sunkus gyvenimo periodas, reikėjo paspausti "restart".
Padėjo?
Padėjo. Problemos tai neišsprendžia, bet padeda pažvelgti į ją kitaip. Be to, man rūpi gyvūnai.
MAČAKOSO provincijos kaimelyje pacientai būriavosi nuo ryto iki vakaro. Dantų gydytojo arti nėra, be to, tokios paslaugos brangios.
Papasakokite apie orangutanus.
Juos medžioja, žudo. Turtingi žmonės nusiperka didelius plotus, iškerta miškus, jų vietoje sodina palmes ir iš jų gamina pigų palmių aliejų, kuris įeina į daugelio maisto ir kosmetikos produktų sudėtį. Dėl to naikinamos orangutanų gyvenamosios vietos. Be to, palmių aliejus yra nesveikas produktas.
Kokių dar turite planų, kur vyksite?
Dabar turiu planų dirbti. Artimieji jau niekur nebeišleidžia, - juokiasi.
O kai išleis?
Norėčiau aplankyti Ameriką.
P. S.
Minėjote, kad esate vegetarė. Iš idėjos?
O kaip dar galima būti vegetaru?
Metant svorį.
(Juokiasi). Ne, man neaktualu... Taip, iš idėjos. Man rūpi gyvūnai.
Ką turite namuose?
Iš gyvūnų? Katiną. Pasiėmėme iš prieglaudos. Jo vardas Pūkis.
Ką daryti, kad dantys būtų sveiki ir gražūs?
Čia paprasta. Sveikai maitintis. Neužkandžiauti kas 15 minučių. Dantis valyti ne tik šepetėliu, bet ir specialiais siūlais. Skalauti burną specialiu skysčiu, pavalgius - vandeniu. Profilaktiškai tikrintis kartą per metus. Ir daug šypsotis.
Net ir be dantų?
Net ir be dantų. Kaip Kenijoje.
Rašyti komentarą