Amerikos reportažai. Svetimas tarp svetimų

Skrydis į nežinią

Koks velnias nešė mane?.. Neturiu tikslo pabėgti, nubėgti, įsikurti, uždirbti. Išlekiu, kad apsisukęs maučiau atgal.

Jauni darbininkai, kurie po savaitgalio tyliai snaudžia šalia manęs, irgi turi tikslą parlėkti. Kas tau norės paskęsti tarp svetimų?

Jauna moteris, su kuria susipažinsiu vėliau, iš Vilniaus į Londoną skraidė kas dvi savaitės. Ne, iš Londono skraidė į Vilnių. Taip teisingiau. Dveji metai gyveno Londone, o namai buvo ten, Lietuvoj. Ir mama, ir paauglys sūnus. Paskui susirado kitą vyrą Amerikoj, išvyko pas jį su vaiku, ir dabar jos namai tokioje žalioje Las Vego gatvelėje. Amerika per toli, kad lakstytum savaitgaliais. Pardavė butą ten, Lietuvoj, ir nebeliko kelio atgal. Prakeikta švytuoklė – tai čia, tai tenai – pagaliau nustojo blaškytis.

Bet ar visai? Ką ji sapnuoja vidurnaktį, kai čia, Lietuvoj, pats vidurdienis? Ką mes turim galvoj, kai sakome ČIA ir TENAI? Kiek turi praeiti laiko, kad grįžti atgal reikštų išskristi iš Vilniaus? Kur mintimis skrenda šis jaunų darbininkų pilnas lėktuvas? Į priekį ar atgal link Lietuvos?

Garsiakalbiai sako, kad Frankfurtas nebetoli. Prisisekit saugos diržus.

Į žemę bilsteli ratai, ir aš svetimoj žemėj. Dabar ne laikas svarstyti, kam ir kodėl. Jeigu sutikau, tai sutikau. Dvejus metus norėjau išvengti kelionės, buvau net susigalvojęs ligą.

Esu buvęs tenai ir tenai, bet Amerika man per toli. Kol srautas neša mane iš lėktuvo, aplink girdžiu lietuvių čiauškėjimą. Bet viskas tuoj pasikeis. Aš juk nemoku angliškai.

- Kam tau kalba? – sakė mano bičiuliai. – Frankfurte pasiklausk vokiškai, o Los Andžele lauksim tavęs.

Jiems kelią iki Amerikos pramynė mama, kada jai buvo 70. Nei ji mokėjo vokiškai, nei ji mokėjo angliškai. Mano senutis prieš Pasaulinį karą su broliais ten išplaukė irgi nemokėdamas angliškai. O aš? Ar aš kvailesnis už juos? Ar negaliu pasiklausti vokiškai?

Verčiau pasiklausiu lietuviškai. Būrelis jaunų lietuvaičių štai spaudžia vieni kitiems rankas. Matyt, išsiskyrė maršrutai, ir jie išlakstys į skirtingas puses.

Kaip man surasti savo vartus?

- Jūsų numeris 14, – paslaugiai paaiškina jauna lietuvikė. – Eikit, kol rasit. Štai ten!

Ji parodo ranka tokį ilgą platų koridorių, ir aš nueinu visai neteisinga linkme. Kaip rodė, taip ir einu. Lietuvių balsai išnyksta, girdėti tik vokiškai. Dar kažkokie japonai, arabai su savo nuometais... Galima eiti savomis kojomis, galima atsistoti ant judančių grindų. Bet galima eiti tomis judančiomis grindimis – tada du sykius greičiau. Sakyčiau, visai įdomu.

Štai keturiolikti vartai. Esu skridęs lėktuvais, bet su persėdimais – dar niekada. Pasirodo, taip paprasta!

– Atleiskit, ar aš teisingai laukiu? – dėl viso pikto susistabdau oro uosto darbininką, kuris elektriniu vežimėliu tempia priekabą su kažkokiais daiktais. – Ar čia mano vartai?

Aš jau seniai nekalbėjau vokiškai, ir mano kalba baisiau už pneumatinį kūjį. Bet darbininkas supranta mane, jis paslaugiai paima bilietą, pažiūri ir sako:

– Taip, viskas teisingai, numeris 14. Laukite čia!

Tai buvo antroji mano lemtinga klaida. Niekada tokių dalykų nereikia klausti atsitiktinių keleivių ir paprastų darbininkų, kurie patys niekur neskraido ir nelabai žino visos oro uosto tvarkos.

Kol viskas atrodė gerai, išsitraukiau iš savo kuprinės kompiuterį, prisijungiau prie nemokamo interneto, pranešiau savo draugams Lietuvoje, kad viskas tvarkoj, kad Frankfurte aš kaip žuvis vandeny, kad skristi lėktuvu iš Lietuvos į Ameriką – tai kaip dviračiu iš Kaltinėnų į Šilalę...

Gretimame bufete nusipirkau puoduką baltos kavos ir tokią šiltą bandelę, kramsnoju lėtai, gurkšnoju, vėl susijungiu su Lietuva. Jie jau darbe, irgi pasitaisė kavos, tai gersim sykiu. Kiti nė netiki:

– Kur, kur tu esi? Kokiame Frankfurte?..

Tarsi būtų keli Frankfurtai!.. Ak taip, jūs nesate buvę Frankfurte! Jeigu nepakelsite užpakalio, tai kaip išmoksit skraidyti? Ar buvot kada pavažiavę toliau maksimos?..

Taip besismaginant su apstulbusiais savo draugais, staiga ateina šalta mintis, tokia šalta, kaip dušas: o kodėl prie šitų terminalo vartų niekas nesirenka? Kodėl niekas nenori su manimi į Los Andželą?

Pasirodo, aš sėdžiu visai ne čia ir laukiu ne savo lėktuvo. Ir ta jauna lietuvaitė, ir tas žioplys vokietis darbininkas neatkreipė dėmesio, kad mano biliete – dar ir raidė Z. Ta prakeikta raidė reiškia pasų kontrolę.

– Nein, nein! – purto galvą tokia pareigūnė su antpečiais ir rodo į raidę Z. – Durch Paskontrol!..

Aha, per paskontrolę... O kur ta prakeikta paskontrolė? Kitame terminalo gale, antrame aukšte? O paskui laiptais žemyn į sektorių Z.

Gerai, kad juda grindys, ir aš dar galiu bėgti tomis grindimis. Dvigubas greitis, bet laiko visai mažai. Pasų kontrolė – tai tokia ilga eilė ir nutukęs policininkas, kuris tingiai žiūrinėja pasus. Jam nesušuksi: ei, frice, greičiau, manęs laukia lėktuvas į Los Andželą!..

Lėktuvas tikrai laukė.

– Mister Dargis? – iš tolo šaukė kontrolieriai prie vartų.

Taip, mister, mister! Jie tik iš tolo užmetė akį į bilietą. Ranka parodė: spausk kuo greičiau.

– Mister Dargis? – tarpdury lėktuvo šaukė ir stiuardesas. Laikas buvo jam uždaryti duris.

Tarsi kulka šoviau į vidų, ir durys pavymui užsitrenkė.

Viena stiuardesė kyšt stiklinę šalto vandens. Fu...

Paskui ji parodė, kur sėstis. Dar sykį fu... Tegu velniai leistis į tokią kelionę vienam, kai nežinai nei kalbos, nei oro uostų tvarkos.

Bet ar ne šito norėjau? Ar ne dėl to sutikau leistis į tokią kelionę, kad pamatyčiau, kaip žmonės išeina be nieko, kaip juos nupučia vėjas į kitą pasaulį, bet įsikimba lyg medžiai ant nuogų akmenų?

Viskas gerai. Dar sykį kresteli staiga padidėjęs mano paties svoris, lėktuvo nosis pakyla, o mes prilimpam prie savo kėdžių.

Atia, Europa! Dabar susitiksim Amerikoj.

Svetimas tarp svetimų

Niekada nemaniau, kad ji tokia didelė. Žinojau, kad Rusija, Kinija, Indija, dar kokia Brazilija, bet kad Jungtinės Valstijos tokio didumo?..

Štai lėktuvo monitorius rodo, kad perskridome Atlantą, ties Grenlandija pasukom piečiau ir jau visai prie JAV sienos. Kas čia beliko perlėkti išilgai Valstijas ir nutūpti Los Andžele? Bet laikrodis rodo, kad skrisim dar šešias valandas. Nieko sau! Per Atlantą skridom šešias, o dabar per Ameriką iki rytinio kranto – irgi šešias?.. Amerika – kaip vandenynas!

Mėginsiu dar truputėlį nusnausti. Kitą sykį į tokią kelionę, jeigu dar rizikuosiu, būtinai pasiimsiu migdomųjų. Nuryčiau kokią tabletę ar dvi ir be vargo pabusčiau Los Andžele. Žiūrėti žemyn pro langą į debesis menka pramoga. Ir stiuardesės neleidžia. Užtraukit užuolaidas, žaisime naktį... Tai truputėlį padeda. Tamsoje snausti geriau.

Labas rytas, labas rytas!.. Koks čia jums rytas? Lėktuvo laikrodis rodo vidurdienį, Lietuvoje jau visai vakaras. Atitraukiam užuolaidas – saulėta diena!

Stiuardesės dalija kažkokius popiergalius. Viskas, žinoma, angliškai, bet suprantu, kad tai deklaracija. Vardas, pavardė, kažkoks adresas... Adresas, aišku, mano draugų. Bet jo nežinau. Kada prašiau leidimo atvykti į JAV, nurodžiau prašyme ir pamiršau. Iš kur galėjau žinoti, kad reikės ir deklaracijoj? Kitą sykį žinosiu: tokius duomenis reikia turėti kišenėj.

Kitų klausimų nė neįstengiau suprasti. Tikriausiai klausia, ar nevežu narkotikų ir kokių atominių bombų. Daugiausia, ką įstengiau parašyti savo ranka, tai Petras Dargis.

Pradžiai užteks. Negi mane vys atgal per Atlantą vien dėl to, kad kažkada Kaltinėnų vidurinėje mus mokė ne anglų, bet vokiečių kalbos?

Pažįstu bent kelis kaltinėniškius, kurie sėkmingai įsikūrė Amerikoj. Vienai buvo 70, kai susimaišė protas pakeisti tėvynę. Ar ji mokėjo angliškai? Labai abejoju, ar mokėjo bendrinę lietuvių kalbą. O žemaitiškai kirto gerai. Ir ką? Įsikūrė Amerikoj, pagyveno beveik 20 metų, mirė laisvos šalies pilnateisė pilietė.

Mano senutis irgi temokėjo žemaitiškai, gal dar caro kariuomenėj buvo pramokęs rusiškai... Užsidirbo kelis dolerius, parvažiavo atgal, nusipirko šalia Kaltinėnų gabaliuką žemės, kuris po šiai dienai vadinasi Dargio dauba... Aš moku ir rusiškai, ir truputėlį vokiškai. Gal kaip nors su muitinės pareigūnais susirodysiu pirštais?

Mano draugai, kurie jau įsikūrę Amerikoj, prieš kelionę ramino, kad dėl kalbos nereikia nė kiek kompleksuoti. Jeigu nesi išvytas lauk iš Amerikos, nesėdėjai už kokius narkotikus ar šiaip neprikrėtei kokių velnių, tarkim, neuždelsei išvažiuoti atgal iš Amerikos nustatytu laiku, tai įvažiuoti tikrai leis. Jeigu kas – susirodysi pirštais. Juk čia – migrantų šalis. Visi – iš tokių. Tų pareigūnų seneliai ar proseneliai galėjo atvykti kaip aš, jų kaimynai gal ir dabar kalba kokia maišyta kalba. Migrantų šaly visos kalbos gerai.

- Aš nesuprasti angliškai...

Muitinės pareigūnas žiūri į deklaraciją. Skaityti ten nėra ko. Vardas ir pavardė.

Jis klausia kažko, man atrodo, teiraujasi, kokias moku kalbas.

– Doiče, – pasiūlau kalbėtis vokiškai. – Doiče arba germany...

Pareigūnas purto galva. Nei doiče, nei germany jam nepatinka. Žiūri į pasą.

– Litauen? Rašen?..

Atrodo, jie „rašen“ vadina rusus. Aha, jis klausia, ar suprantu rusiškai.

– Jes, jes! – linkčioju galva. – Aš ponimaju rašen!..

Pareigūnas rodo pirštu kažkur, paskui pašaukia prižiūrėtoją, liepia nuvesti mane į kitą vietą. Ta kita vieta – vertėjų kabinos.

Vertėja kalba švaria rusų kalba. O aš – jau su akcentu. Kada paskutinį sykį kalbėjau rusiškai? Buvo laikai, kai Vilniuje arba Klaipėdoje traukinio bilieto nenusipirksi lietuviškai, o dabar rusų kalba Lietuvoj nebereikalinga. Atėjo laikas anglėti.

– Pas ką važiuojate, kokiu tikslu? – mandagiai teiraujasi vertėja. –-Aš jums užpildysiu deklaraciją, o jūs pasirašysit. Koks adresas jūsų draugų?

– Nežinau, –-traukiu pečiais. – Neatsimenu...

–-Jūsų laukia prie vartų? Taip, suprantu, bet reikia čia įrašyti... Telefoną turite?

Telefoną turiu, bet Amerikoj jis nebeveikia. Frankfurte veikė puikiausiai, o čia nebeliko ryšio.

– Duokite numerį, – sako vertėja.

Pati paskambina, pakalba, įrašo adresą. Paskui ima tardyti:

– Narkotikų, mėsos, žuvies nevežat?..

Narkotikų, žinoma, ne, bet rūkytos naminės dešros kelis rinkius lauktuvėms... Velnias griebtų, negi atims?

– Tai nevežat? – klausia ji vėl.

– Ne, ne!.. – apsimetu angelu.

Jeigu aptiks, tikriausiai atims ir sušers savo šunims. Bet negi mane pasodins arba vys iš Amerikos už kelias dešras? Vertėja paduoda užpildytą deklaraciją, liepa eiti atgal pas muitininkus.

– Kiek jums skolingas?

– Ne ne! –-ji rodo ranka, kad nerodyčiau piniginės. – Čia mano tarnyba!.. Pasirašykit ir eikit atgal pas muitininką.

Mano pažįstamas muitininkas siunčia pas kitą – pas tą, kuris moka rusiškai.

Vėl moteris rusė, vėl kalba švaria rusų kalba. Iš kur čia tiek rusų? Ilga eilė turistų stovi ir laiko rankose rusų pasus su ereliais.

Vėliau mano bičiuliai paaiškino, kad rusų čia iš tiesų daug. Ne vien rusų, bet ir ukrainiečių, armėnų, gruzinų... Visi kalba rusiškai. O tie, kurie jau padarė karjerą ir oro uoste įsitrynė muitininkais, vertėjais ar prižiūrėtojais, tikriausiai yra Rusijos žydai. Kažkada jie bėgo nuo bolševikų neva į Izraelį, bet iš tiesų miniomis movė į JAV.

– Pas ką vykstate, kokiu tikslu, kuriam laikui? – prie muitinės posto prasideda pabrėžtinai mandagus tardymas. Deklaracijoj viskas jau surašyta, bet ji klausinėja iš naujo, matyt, tikrina, ar nesusimausiu. Gal aš visai ne tas, gal aš vežu narkotikus arba kitą draudžiamą krovinį?

– Turite pinigų?..

Pinigų turiu, turiu ir banko kortelę, bet labiausiai bijau, kad nekibtų dėl tos dešros. Girdėjau, jie geri psichologai ir mato, kad žmogus nerimauja ir susijaudinęs. O dėl ko susijaudinęs? Dėl to, kad veža narkotikų, atominę bombą arba rūkytos dešros! Bet aš juk nemoku kalbos, tai dėl to ir susijaudinęs. Gal aš dešros visai neturiu?

– Atvažiavau mėnesiui, paskui skrisiu atgal, turiu ir bilietą... Štai!

Pamačiusi, kad turiu bilietą atgal į Europą, uniformuota rusė nuraukia visus tardymus, palinki gerų atostogų, dar pasidaro mano nuotrauką atminčiai, paima pirštų atspaudus. O dėl dešros – nė žodžio!

– Velniava, kada nemoki kalbos, – sakau įsijautęs, ir vos neišsprūsta kitas rusiškas žodis. Bet spėju prikąsti liežuvį.

– Neimkit į galvą! – juokiasi muitininkė. Ji aiškiai suprato, koks rusiškas žodis man buvo pakibęs ant liežuvio galiuko. – Ne pirmas jūs ir ne paskutinis!..

Ji dar parodo, kur eiti, kur atsiimti bagažą.

– Laimingai! – pamojuoja ranka. Pamoju ir aš.

Ji ne tokia baisi, kaip atrodė iš pradžių. Plaukiu pasroviui, minia neša kažkokiu požemiu. Pakylam aukštyn, į akis duoda stipri saulės šviesa.

Amerika!..