Apgaulingas Tuniso spindesys II

Apgaulingas Tuniso spindesys II

Musulmoniškoji Šiaurės Afrikos šalis Tunisas, tituluojama be galo įspūdinga šalimi, pirmą kartą jon atvykusius turistus apdovanoja ne tik maloniais įspūdžiais..

Bene labiausiai Tunise turistai stebisi vietinių gyventojų tingumu, nepaslankumu bei noru užsidirbti pinigų nieko neveikiant. Šis įspūdis atvykėlius lydi nuolat - tiek ilsintis prie viešbučio baseino, tiek keliaujant po šalį...

Išvyka laivu - susigrūdus

Tunisiečiai, kaip ir turkai, turistams kaip pramogą siūlo iškylas laivais. Galite nuplaukti iki Monastyro ir apžiūrėti pirmojo šalies prezidento Habibos Burgibo mauzoliejų. Už šią ne itin įstabią kelionę teks pakloti daugiau nei šimtą litų.

Pinigų pasidaro gaila, kai įsitikini, jog laive turistų akivaizdžiai per daug. Žmonės priversti mėgautis Viduržemio jūros pakrantės vaizdais intymiai susiglaudę...

Nusivylimą patiria ir tie, kurie tikėjosi pro laivo dugne įtaisytą stiklą pasigėrėti jūros gyviais ir augalais. Deja, permatomas laivo dugnas gerokai nubraižytas.

Prastos nuotaikos iš kelionės laivu grįžta ir žadėta galimybe pažvejoti susigundę turistai. Mat laivas neplaukia toli nuo kranto, o savo laimę Viduržemio jūroje norintys išbandyti žvejai laimikio priversti tikėtis rankose laikydami paprastas virves su prikabintais kabliukais. Su tokiais primityviais įrenginiais turistams lemta pagauti vos po kelis kvailus kilbukus...

Kelionė link Sacharos

Apie tūkstantį litų dviem asmenims kainuojanti kelionė į Sacharą mums padovanojo maloniausių Tuniso įspūdžių. Tai buvo puiki galimybė geriau pažinti vieną mažiausių Afrikos žemyno šalių.

Per dvi dienas nukeliavome 1 200 kilometrų. Pirmoji stotelė - Kairuano gyvenvietė, garsėjanti savo didžiąja mečete. Deja, svetimšaliai į mečetes nėra įleidžiami.

Beje, kai apie aštuntą valandą ryto prie mečetės sienų išvydome ant žemės miegančius arabus, įsitikinome, jog gidas sakė tiesą: tunisiečiai nėra tokie pamaldūs kaip kitų musulmoniškų šalių gyventojai.

Kelionės metu klausant gido pasakojimų apie Tuniso istoriją, keli šimtai kilometrų kelio šiukšlingomis lygumomis neprailgo. Pakelėse augančių kaktusų grandines ėmė keisti alyvmedžių paunksmės.

Papietavę vienoje gyvenvietėje, džipais kilome į Atlaso kalnus. Per keturias valandas arabų vairuojami automobiliai, aprūpinti puikia kondicionavimo sistema, įveikė nemažą atstumą pavojingais kalnų keliais, kurie driekėsi greta nedidelių kalnakasybos objektų. Sužinojome, jog fosfatų turtinga Tuniso žemė šalies biudžetui užtikrina bene daugiausiai pajamų iš eksporto. Šią cheminę medžiagą perka ir Lietuvos įmonės.

Keliaujant Atlaso kalnais, siaurais bei vingiuotais keliais, žadą užspausdavo net labiausiai patyrusiems turistams, galintiems pasigirsti profesionaliu vairavimu gimtinėje bei polinkiu į ekstremalius pojūčius...

Vos atvykę į gražiausią kalnų oazę Chebikoje, puolėme vėsintis įkaitusias galvas po ledinio kriokliuko versme. Tiesa, po to reikėjo kuo skubiau lipti atgal į džipą, nes lauke tvyrojusi 38 laipsnių karščio temperatūra akimirksniu sunaikindavo ką tik patirtą šalto kalnų vandens gaivą.

Uošvienė - blogiau už sausrą

Šaltos galvos ir šalto vandens, kurio litrą pakelėse prekiaujantys arabai įsigudrina parduoti net už penkis mūsiškius litus, ilgoje kelionėje iš tiesų reikėjo. Juolab kad netrukus su nuostaba klausėmės vieno arabo, vadinamo Degešo turtuoliu, pasakojimų, kiek ir ko jis turi savo privačioje keturių hektarų dydžio oazėje. Štai tau ir tingūs arabai! O gal čia tik taisyklės išimtis?

Ir tik vėliau paaiškėjo, kad minėtieji hektarai priklauso ne jam vienam, o keturioms giminingoms šeimoms. Kad šis arabas, auginantis savo teritorijoje visas įmanomas daržoves ir vaisius, derliaus neparduoda ir maitina juo savo šeimą. O tai, ką parduoda, - datules, užaugina sunkiai. Tiksliau, per ilgą laiką, nes datulių derliaus (per metus - iki 90 kg nuo vienos palmės) tenka laukti ne vieną dešimtmetį. Gal todėl turtingiausias apylinkės žmogus ir važinėja tokiu senu mersedesu, kokį būtų sunkoka išvysti Klaipėdos gatvėse.

"Mersedesas ir Afrikoje mersedesas. Koks skirtumas, kada jis pagamintas", - turistams atšovė arabas.

Nederlingose Afrikos žemėse didžiausia problema yra drėkinimo sistemos sukūrimas. Juk saulė veik ištisus metus džiovina žemę, o vienai palmei per parą reikia apie 100 litrų vandens. Kuo arčiau dykumos - tuo jo mažiau.

"Jokia čia problema, - sako ūkininkas, kaip papūga kartojantis kiekvieną gido ištartą lietuvišką žodį. - Mūsų šalies valdžia padengia pusę išlaidų, reikalingų aukštos temperatūros vandeniui iš žemės gelmių išgauti bei vėsinimo prietaisui įsirengti. Man opiausia problema - ne tai, o mano uošvienė, kuri nuolat kišasi į mano ir žmonos santykius..."

Į Sacharą - kupranugariais

Po nakvynės netoli Alžyro pasienio, Tuzioro mieste, toliau į kelionę leidomės penktą valandą ryto, kad savo akimis išvystume, kaip virš milžiniško El Džerido druskos ežero kyla saulė.

Tiesa, ežeru šią vietą sunku pavadinti, nes didžiausia druskos koncentracija garsėjęs vanduo jau seniai išdžiuvęs. O iš ten arabai šiuo metu gabenasi pardavimui skirtas ir dainininko Stingo apdainuotas gražių formų smėlio bei druskos akmenis, vadinamus dykumos rožėmis.

Įsigudrinę nusifotografuoti per keliasdešimt sekundžių pakilusios saulės fone, pagaliau leidžiamės pagrindinio kelionės objekto - Sacharos link, kur mūsų laukia jau paruošti dykumų žirgai - kupranugariai.

Pasipuošę tradiciniais arabų rūbais ir skaromis, lietuvių karavanas leidosi į valandos trukmės kelionę po dykumą.

Tiems, kurie yra jodinėję kupranugariais, neverta perpasakoti jau patirtų įspūdžių. O tiems, kurie nėra to išbandę, linkime pabandyti.

Sacharos dykuma, tiksliau - nedidelis jos lopinėlis, kurį spėji pamatyti per valandą, nepakartojamo įspūdžio nepalieka. Aišku, jeigu esi matęs Nidos kopas.

Urvuose - moterų valdžia

Kai atvykome į Manmatą, garsėjančią nuo seno čia gyvenančiais urviniais žmonėmis, įsitikinome, kad ir XXI amžiuje galima rasti pirmykštę bendruomeninę visuomenę.

Vietiniai gyventojai, atsikraustę į Tunisą prieš penkiolika šimtmečių, priklauso berberų-trigloditų klajoklių genčiai. Tiesa, jų žemėje išraustuose urvuose arba kalnuose iškastose penkių metrų gylio olose yra ir šiuolaikiškų dalykų: virš urvų - palydovinės antenos, kambariuose - ne tik iš akmens išskabtuoti stalai ar lovos, bet ir elektra, televizoriai bei šaldytuvai.

Neabejotinas tokio būsto pranašumas yra vėsa bei komunalinių mokesčių nebuvimas. Būtent dėl šių priežasčių berberai visai neseniai atmetė Tuniso prezidento siūlymą kraustytis į specialiai jiems nemokamai pastatytus modernius daugiaaukščius namus naujai įkurtame miestelyje Manmata 2.

Apsilankę 90-metės berberės urve, supratome, kad visoms pasaulio feministėms čia būtų tikras rojus. Mat berberų gentyse galioja matriarchatas. Kaip tokia tvarka atrodo realiame gyvenime, įsitikinome išvydę urvo kamputyje sėdintį arabą nuolankiai nuleista galva...

Pirmas ir paskutinis kartas

Keturiolikai poilsio dienų atvykę į Tunisą nesigailėjome dvi dienas paskyrę kelionei į Sacharos dykumą, kurią vainikavo gladiatorių grumtynes su laukiniais žvėrimis menantis El Džemo koliziejus.

Nepaisant nemalonių smulkmenų, vis dėlto neatkalbinėtume žmonių, planuojančių nuvykti į Tunisą. Jeigu nekreipsite dėmesio į žaizdotus ir neprižiūrėtus kupranugarius dykumoje, į piktas rusiškas turgininkų replikas, į tai, kad kelias dienas lietus pila kaip iš kibiro, kad viešbutyje, kuriame "viskas įskaičiuota", atneš neaiškios kokybės gėrimo... - atostogos veikiausiai bus puikios. O ar norėsis ten vykti antrą kartą - sužinosite tik nuvykę pirmąjį...

Natalija Mogučaja

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder