Pakeliauti kaimyninėje šalyje, vadinamoje paskutiniu Europos diktatūros bastionu, tikrai verta. Ypač tiems, kurie nori pamatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) paveldą. Dar vienas akstinas keliauti po Baltarusiją, ir ypač savarankiškai - tokie pat puikūs keliai kaip ir Lietuvoje, o kuras čia vis dar daugiau nei perpus pigesnis nei pas mus. Tiesa, teko girdėti, kad vietinis dyzelinas "pjauna" naujesnes mašinas, bet tuo įsitikinti negalėjome, nes pylėmės tik benziną, o juo mūsų 2000-ųjų laidos mašinytė ir piniginė tikrai džiaugėsi.
Apsilankyti pas kaimynus verta ir dėl galimybės prisiminti, kaip sovietmečiu atrodydavo ir kvepėdavo maisto, prekių vaikams ar avalynės parduotuvės.
"Linksmieji" formalumai
Jei iš pasienyje su Lietuva dirbančių įvairių Baltarusijos tarnybų pareigūnų spręstum apie tai, kas tavęs laukia šioje šalyje, tai prognozės būtų nekokios. Kiekvienas čia - didžiausias viršininkas, o pirmą kartą su savo mašina važiuojant į kaimyninę šalį gali būti tikrai sunku susigaudyti, ką ir kur reikia daryti.
Pirmiausia prie užkardo pareigūnas ar pareigūnė užsirašys mašinos duomenis bei važiuojančiųjų skaičių, vairuotojo vardą ir pavardę. Gavęs ranka užpildyta lapelį su minėtaisiais duomenimis ir dar po vieną anketą, skirtą kiekvienam keliaujančiajam, turi važiuoti toliau. Čia jau laukia pasieniečiai, kuriems reikia pateikti ir pasus, ir draudimo polisus, ir užpildytas anketas su asmens, paso, vizos (užsisakant kelionių agentūroje kainavo po 135 litus) duomenimis bei nurodytu kelionės tikslu.
Gavus pasieniečio antspaudą pase, laukia Transporto inspekcija, kurios darbuotojai, patikrinę mašinos dokumentus ir draudimo polisą, deda savo antspaudą ant pirmojo pasienyje gauto lapelio.
Toliau - bene linksmiausia dalis. Vairuotojas turi užpildyti dvi identiškas muitinės deklaracijas, kuriose prisipažįsta, ką veža ar neveža, įformina laikiną mašinos įvežimą į teritoriją. Nors mažiausia keverzonė - ir viską teks perrašyti iš naujo... Beje, patys Baltarusijos muitininkai, pildydami tai, kas jiems priklauso, naudoja seniai regėtą "kalkę".
Gavus muitininkų palaiminimą, lieka paskutinis patepimas - dar vienas užkardas, prie kurio stovintis pareigūnas pasiima tą pirmąjį lapelį ir mes maždaug po valandos - pagaliau Baltarusijoje, iš kurios išvažiuojant visas minėtąsias procedūras reikės vėl pakartoti, tik pasieniečiai eilėje jau bus paskutiniai.
Linksmai bei keistai atrodo ir šios šalies degalinėse galiojanti tvarka, kai turi iš anksto pasakyti, kiek pilsiesi kuro, ir iškart susimokėti. Tad automobilio bako galimybes reikia vertinti labai realiai, nes 2,2 lito už litą liepos pabaigoje kainavęs benzinas labai jau gundė piltis jo kuo daugiau.
Kelionės metu pralinksmino ir viešbučių tvarka, kai išsiregistruojant esi priverstas laukti, kol kambarinė nubėgs patikrinti, ar ko neišsinešei, nesulaužei ir t. t. Ir tik gavęs jos palaiminimą gali traukti toliau. Smagiai viešbučiuose nuteikia ir inventorizaciniai antspaudai ant patalynės, rankšluosčių.
ŠALIA Gardino teatro - Antrojo pasaulinio karo laikus menantis tankas.
Keturios svarbios LDK vietos
Kažkada internete surastas Baltarusijos istoriniam paveldui skirtas puslapis http://globus.tut.by labai pravertė iš anksto dėliojant kelionės maršrutą. Kadangi įprastiniai Europai skirti GPS navigatoriai šios kaimyninės šalies teritorijos neaprėpia, puikiai pasitarnavo vienos komandiruotės metu įsigytas Baltarusijos kelių atlasas.
Suplanuotas trijų dienų kelionės maršrutas po nakvynės Druskininkuose driekėsi per Gardiną, Lydą, Naugarduką, Myrą, Nesvyžių, Minską ir Krėvą - miestus ir miestelius, kuriuose yra svarbių ir įdomių LKD objektų (tiesa, Baltarusijos sostinė tuo pasigirti negali).
Gardine, XVII a. pabaigoje nukonkuravusiame Vilnių ir tapusiame antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine, Vytauto Didžiojo laikų senosios pilies yra likę nedaug, o nuolat perstatinėti jos rūmai dabar primena sovietinių pastatų kompleksą. XVII a. viduryje pastatytos naujos pilies fasadą jau puošia sovietiniai simboliai, kurių, kaip ir Lenino statulų, visoje Baltarusijoje - apstu.
Šiek tiek atokiau nuo Gardino centro, ant kalno šalia Nemuno, stovinti nedidukė Boriso ir Glebo cerkvė tikrai neprilygsta kitoms šio miesto LDK laikų bažnyčioms, cerkvėms bei vienuolynams, tačiau yra bene vertingiausias paveldo objektas, mat ji buvo pastatyta dar antroje XII a. pusėje.
Tuo metu šie tiek daugiau nei už šimto kilometrų nuo Gardino esantis Lydos miestas, be dviejų XVIII-XIX a. bažnyčių, dar gali pasigirti LDK kunigaikščio Gedimino statyta pilimi - viena ankstyviausiu kunigaikštystės mūrinių pilių.
Tiesa, ne visi Gedimino pilimi vadinamo statinio mūrai šiandien yra autentiški, nes dalis jų bei bokštai, kaip ir Trakuose, buvo atstatyti. Baltarusiai tai padarė praėjusiame dešimtmetyje. Šią vasarą čia ir toliau vyko statybos. Dabar - pilies vidiniame kieme.
Keletu bažnyčių ir jau vien tik pavieniais pilies komplekso griuvėsiais gali puikuotis ir 1116 m. įkurtas Naugardukas. Baltarusiai mėgsta teigti, kad būtent čia buvo pirmoji LDK sostinė bei Mindaugo karūnavimo vieta.
Panaši situacija ir netoli Lietuvos esančiame mažyčiame miestuke Krėvoje. Čia stovėjusioje pilyje, iš kurios likę tik pavojų gyvybei keliantys griuvėsiai (tai byloja atitinkami užrašai) įvyko du lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai - 1382 m. Jogailos įsakymu čia buvo nužudytas jo dėdė LDK kunigaikštis Kęstutis, o jo sūnui Vytautui, vėliau tapusiam Didžiuoju, žmonos ir pasiaukojusios tarnaitės dėka pavyko pabėgti iš nelaisvės. Po trejų metų čia buvo sudarytas Krėvos aktas, padėjęs pagrindus LDK ir Lenkijos unijai.
Po UNESCO sparnu
Svarbiausiu Baltarusijos turizmo centru yra tituluojama Gardino rajone esanti XVI a. Myro pilis, įtraukta i UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pradžios čia šeimininkavo didikai Radvilos, netoli nuo Myro pastatę ir įspūdingą Nesvyžiaus architektūrinį ansamblį - dar vieną Baltarusijos paveldo objektą, priglaustą po UNESCO sparnu. Ne kartą nuo įvairių karo veiksmų nukentėjusi Myro pilis galutinai buvo atstatyta jau nepriklausomos Baltarusijos laikais.
Visiškai atsitiktinai teko pakliūti į minėto Nesvyžiaus komplekso, kuris bent jau mums pasirodė kur kas įspūdingesnis nei Myro pilis, atidarymą. Tądien galimybe nemokamai apsilankyti ir pamatyti, kas čia padaryta 15 metų trukusios rekonstrukcijos metu, tikriausiai pasinaudojo visas Nesvyžiaus miestelis (tą pačią ar kitą dieną tai padarė ir prezidentas Aliaksandras Lukašenka).
O pamatyti čia tikrai yra ką - daugiau nei tūkstantis unikalių Radviloms priklausiusių eksponatų, esančių apie trisdešimtyje įspūdingų salių. Tikri vadovų rūmai, bet, kitaip nei Vilniuje, neatstatinėti nuo nulio. Skelbiama, kad ši restauracija atsiėjo apie 55 mln. JAV dolerių (apie 146 mln. litų dabartiniu kursu).
Netoli rūmų, kuriuose Radvilos šeimininkavo nuo XVI a. pradžios iki pat 1939-ųjų, kai juos išvarė Raudonoji armija, stovi šiuo metu restauruojama Kristaus kūno bažnyčia, kurioje 72 karstuose-sarkofaguose ilsisi šios giminės atstovai.
Stebinantis Minskas
Perskaičius, kad per Antrąjį pasaulinį karą Baltarusijos sostinė buvo visiškai sugriauta ir joje beveik nėra išlikę autentiškų senovinių pastatų, buvo kilusi abejonė, ar verta čia važiuoti, nes sovietinė architektūra nekelia susižavėjimo. Abejones stiprino ir tai, kad visų viešbučių kainos Minske prasideda nuo 200 litų už parą - beveik dukart daugiau nei Lydoje ar netoli Nesvyžiaus, kur teko nakvoti.
ATSTATYTA. Be dviejų XVIII-XIX a. bažnyčių, Lydos miestas dar gali pasigirti LDK kunigaikščio Gedimino statyta pilimi, kurios mūrai dalinai buvo atstatyti.
Paskata susipažinti su Minsku tapo internete aptiktas pasiūlymas apsistoti viešbutuke, kuris įsikūręs individualių namų rajonėlyje šalia sostinės aplinkkelio. Kaina - kaip ir ankstesnių nakvynių, bet čia veikė nors ir varganas, bet nemokamas belaidis internetas, buvo patiekti - nors ir labai kuklūs - pusryčiai.
Minsko senamiestis - tikrai mažas lopinėlis, kuriame visai natūraliai atrodo prieš keletą metų atstatyta senoji rotušė.
Praleidęs centre visą dieną, pasivaikščiojęs po Nepriklausomybės prospektą ir gretimas gatves, mintyse pasidžiaugiau, jog nepasidaviau išankstiniam neigiamam nusistatymui. Bene pirmą kartą gyvenime teko pripažinti, kad sovietinio stiliaus architektūra nebūtinai turi bjauroti miesto veidą - ji gali ir įspūdingai jį puošti... Tiesa, naktį retas kuris iš tokių pastatų būna apšviestas. Tačiau yra viena Minsko puošmena, kurią būtina pamatyti būtent sutemus: tai nacionalinės bibliotekos pastatas, vadinamas "Žinių deimantu". Tamsoje jos stiklinis fasadas mirga įvairiausių spalvų raštais, ornamentais bei tekstais.
Kad Minskas - sostinė, byloja ne tik viešbučių kainos. Pietauti čia jau irgi brangiau nei kituose miestuose, bet kainos panašios kaip Vilniuje. Tą patį galima pasakyti ir apie bendrą maisto produktų kainų lygį. Tiesa, alus čia brangesnis, o degtinė - daugiau nei perpus pigesnė. Beje, vienų populiariausių kontrabanda gabenamų cigarečių, kurių pakelis juodojoje rinkoje pas mus parduodamas už 5 litus, čia kainuoja viso labo litą...
Rašyti komentarą