Gėlėtasis Amsterdamas

Klaipėdos floristės, vadovaujamos Dalios Čėsnienės, apsilankė pasauliniame gėlių aukcione Olandijoje, Alsmeryje, išvydo Keukenhofo gėlių parką ir grožėjosi gėlių paradu, kuris vyksta kasmet žydint tulpėms ir hiacintams.

Alsmerio gėlių aukcionas yra už 40 km nuo Amsterdamo. Tai automatizuotas milžiniškų sandėlių kompleksas. Gėlių aukcionai vyksta kasdien ir trunka vos dvi tris valandas. Penkiose salėse tarsi amfiteatre susėdę pirkėjai puikiai žino, ką nori įsigyti. Konteinerių traukinukais per angą įvežamos įvairiausios gėlės, o pirkėjai siūlo savo kainą, kuri rodoma įrenginyje, panašiame į laikrodžio ciferblatą. Kai jau sandėris yra įvykęs, pirkėjas, atrodo, mažiausiai rūpinasi gėlių transportavimu. Viską automatizuotai atlieka sandėlių darbininkai, vairuojantys miniatiūrinius vilkikus, prie kurių prikabinami konteineriai su ratukais. Pirkėjas teturi pasirūpinti transportu (dažniausiai galingi furgonai), į kurias prie angarų ir suvežami nupirkti gėlių konteineriai.

Iš Alsmerio aukciono gėlės keliauja į įvairias Europos šalis, dažnai ir kitus kontinentus. Beje, į Alsmerio aukcioną gėles parduoti suveža ne tik Olandijos, bet ir Vidurio Europos šalių bei Afrikos gėlių augintojai. O jų pirkti čia atkanka 3300 aukcionų dalyvių taip pat iš įvairių šalių. Alsmerio aukcionas yra gerai sureguliuotas mechanizmas, tobulinamas jau šimtą metų.

Gėlių plantacijose

Lietuvoje sunkiai būtų galima įsivaizduoti keliolikos hektarų tulpių, narcizų, hiacintų plantacijas, regis, niekieno neprižiūrimuose plotuose (stebėjimo kamerų nei sargų nematėme): pirma - kur tiek parduosi, antra - išvogs. Olandai šių bėdų neturi.

Į Europos Keukenhofo gėlių parką išsiruošėme dar saulei nepatekėjus, nes jis gėlių parado dienomis lankytojus įsileidžia nuo 6 val. ryto. Didžiulėse autobusams parkuoti skirtose aikštelėse mūsiškis autobusas buvo antrasis. Paburbuliavome, kad teko taip anksti keltis. Bet, kad toji komanda buvo teisinga, tesupratome po kelių valandų, kai Keukenhofo parko takeliuose į žmonių virtines, atrodė, nebūtumei ne tik savęs, bet ir fotoaparato įspraudę.

Ko tik nesutikau tame skruzdėlyne! Pasikalbėjau su atvykėliu iš Tailando, nusifotografavau su indų dvasininkais, pabendravau su keliomis japonėmis (beje, turistų iš Japonijos Olandijoje ypač gausu), aplinkui gageno vokiečiai, rusai, iš Lietuvos buvo suvažiavę bene keturi "Neoplanai". Žodžiu, čia tvyrojo Babelio bokšto statybos atmosfera, nes visi su savo supratimu, savų kraštų tradicijomis ir vertinimais. Tačiau buvo ir bendras vardiklis: emocijos ir susižavėjimas olandų darbštumu, polėkiu, fantazija.

Parko infrastruktūra gerai suplanuota - pradedant autobusų stovėjimo aikštelėmis ir maitinimo įstaigomis, baigiant tualetais. Jei jau užsimota priimti kad ir visą pasaulį, tai pagalvota ir apie patogumus.

Gėlių paradas - olandų garbės reikalas

Nuo septynių ryto iki 13 val. prisiuostę kvapų ir prisižiūrėję spalvų, skubėjome į miestelį užsiimti vietų gėlių paradui stebėti. Miestelio gatvės buvo nugultos įvairiakalbės minios. Beje, vyko arši kova dėl teisės stovėti ties kilnojamomis užtvaromis - bent kiek gali į jas atsiremti, kai kojos visai nebelaiko. Visos nebylios grumtynės buvo užmirštos bemat, kai pasirodė pirmieji gėlių parado dalyviai - vaikai ant dviračių, išdabintų gėlių kompozicijomis. Vaikai jau buvo pavargę, mat paradas pražygiuoja 40 km - per visus gėlių augintojų miestelius. Mes šią eiseną stebėjome viename paskutiniųjų. Mažieji parado dalyviai spaudė šypsenas ir mojavo plojančioms minioms.

Gėlių parade, atrodo, dalyvauja ne tik gėlių augintojai, bet ir visa miestelių bendruomenė, policininkai, gaisrininkai. Važiuoja jų transportas, išpuoštas gėlėmis, žemės ūkio technika.

Paradas truko dvi valandas. Nuo tokio ilgo gėrėjimosi imi atbukti, nors suvoki, jog tai nepakartojama.

Apžiūrėti, kaip daromos gėlių kompozicijos, kainuoja 5 eurus, įėjimas į Keukenhofo parką - 12 eurų. Tačiau reginys vertas ir 50-ies.

Alsmerio gėlių aukcione

Tolerancijos pamokos

Olandijos sostinėje niekas iš nuostabos neišsižioja, pamatęs gatvėje besiglamonėjančius vyrus. Čia įteisintas lengvųjų narkotikų vartojimas. Olandija pirmoji pasaulyje įteisino ir eutanaziją. Žinoma, olandai turi savų problemų. Tačiau tolerancijos stokos jiems tikrai neprikiši. Ne veltui Džonas Lenonas su Joko Ono savo protesto akcijai prieš karą Vietname pasirinko būtent Amsterdamo viešbutį. Jo apartamentuose savaitę jie vartėsi lovoje ir priiminėjo bendraminčius bei žurnalistus. Toks "numeris" vargu išdegtų net JAV (prisiminkime neseną skandalą dėl apnuogintos Džanet Džekson krūties. Gal amerikoniukai užauga neragavę mamos pieno?..).

Žvelgdama į tą gidės rodomą viešbutį Amstel upės krantinėje, galvojau, kaip viskas laikina ir nepatvaru. Kažin ar verta varžyti žmogaus laisves ar teisę pasirinkti...

Kaip mes rūkėme žolę

Amsterdame yra 300 "Kofe-shop". Čia pardavinėjama ne kava, o lengvieji narkotikai - žolė, marihuana. Nusprendėme ir mes išbandyti suktinę.

Paskutinę naktį Amsterdame įvirtome į "Kofe-shop" ir kreipėmės į barmeną. Šis mostelėjo į baro gilumą - ten. Aptikome kioskelį, o jame - žmogelį. Paprašėme pačios lengviausios žolės. Gavome pavadinimu "Thai". Žinoma, pasitikslinome, ar nepaklaiksime, bet žmogelis tik mostelėjo ranka. Vis dėlto nusprendėme tas suktines sutraukti viešbutyje: maža kas... O kai sutraukėme, tai ir labai nusivylėme. Reikėjo pirkti "Baltąją našlę" už 4,5 euro, o ne tą šieną už 2,5 euro! Antra vertus, gal ir gerai, kad mūsų potyris liko būtent toks, o ne kitoks.

Beždžionės vitrinose

Apie Raudonųjų žibintų kvartalus buvau ir girdėjusi, ir mačiusi dokumentiniuose filmuose, tačiau savo akimis prostitutes vitrinose pamačiau pirmąsyk. Vitrinose gražuolės ir, beje, bjauruolės kaip kokios beždžionės narvuose vaipėsi, staipėsi ir trypė. Bet tolerantiškame mieste nevalia bjaurėtis: nenori - nesinaudok, o kam reikia - tegu.

Šiame kvartale - savi papročiai ir įstatymai. Atrodo, jų sulaužyti neskuba net policininkai. Stebėjome konfliktą, kurį sukėlė kažko nepatenkintas juodaodis. Jį raminti bandė baltaodė prostitutė. O policininkai stebėjo situaciją iš atokiau. (Kertu lažybų, lietuviai tvarkos saugotojai tam juodaodžiui būtų mažų mažiausiai rankas užlaužę, o gal ir sulaužę.) Juodaodis išsirėkė, išsiskeryčiojo, ir visi ramiai išsiskirstė.

Raudonųjų žibintų kvartale narkomanų sutikome nemažai. Matyt, tai jų žemė, kurioje kažkaip išgyvena ir sukrapšto dozei. Pagalvojau: gal jie irgi pradėjo nuo "Thai"? Ir jiems nebereikia nei tulpių, nei hiacintų...

Gražina JUODYTĖ