Gyvenimo spalvų pardavėjai

Garam masala

Didžiausias Azijoje prieskonių turgus, vadinamas Khari Baoli, yra Delyje. Čia stūkso kalnai įvairiaspalvių prieskonių - pipirų, sezamo sėklų, imbierų, ciberžolių, kario, kardamono ir kitų (kurių be botanikos enciklopedijos nė nepažinsi)... Jie graužia akis ir gerklę, nusėda plaukus ir drabužius... Vietos pirkėjai renkasi sveriamus prieskonius ir žiūri, ar nėra gumulėlių, nereikalingų priemaišų, ar tinkamas jų kvapas. Turistai perka maišeliuose, nors rizikuoja įsigyti prekę keliasdešimt kartų brangiau... ir neaišku, kokios sudėties bei kokybės.

KAI KURIE prieskoniai tapo "indiškais" tik britų dėka. Pavyzdžiui, gvazdikėliai, muskato riešutai, cinamonas iš pradžių Indijoje neaugo - jie buvo atvežti į šią šalį užsienio prekeivių - mainais.

Vietinės šeimininkės virtuvėje esančių prieskonių atsargų, įsigytų porai savaičių, mums, europiečiams, užtektų mažiausiai pusmečiui. Indai prieskoniais gausiai gardina ryžius, duonos paplotėlius, daržovių troškinius ir net arbatą su pienu... Apskritai ši tauta mėgsta, kad visko būtų daug: ne tik prieskonių, bet ir muzikos, spalvų, meilės...

Dauguma namų šeimininkių Indijoje prieskonių mišinius, kurie vadinami "garam masala", gaminasi pačios. Priklausomai nuo vietovės ir šeimos tradicijų, jų sudėtis šiek tiek skiriasi, tačiau būtinai dedama juodųjų pipirų, gvazdikėlių, kmynų, kalendros, kardamono, imbiero, aitriųjų pipirų ir muskato riešuto.

GROŽIO KAUKĖ. Jeigu mergina ilgai negali ištekėti, jai tepama kaukė iš ciberžolių, nuo kurios oda spindėte spindi.

Birusis auksas

Kadaise ryžiai buvo bene vienintelis valgis Malabaro krante - Indostano pusiasalio pietvakarinėje pakrantėje, kurią skalauja Arabijos jūra. Pirmieji arijai*, apsigyvenę čia prieš 3500 m., buvo pusiau žemdirbiai, pusiau klajokliai. Žemė pasirodė esanti tokia derlinga, jog palaipsniui buvo pereita prie maistinių augalų auginimo.

PRIESKONIAIS Indijoje barstomasi per įvairias šventes, pavyzdžiui, per pavasario festivalį Holi.

Naujieji Indijos gyventojai greitai suprato, kad kai kurių augalų sėklos, lapai ir šaknys maistui suteikia ypatingą skonį. Juos imta auginti ir perdirbti specialiai kaip prieskonius, o ilgainiui ir prekiauti su egiptiečiais, finikiečiais, arabais ir romėnais. Prekes gabendavo karavanais ir laivais, tad ilgas ir pavojingas kelias didino prieskonių kainą. "Birusis auksas" tapo toks vertingas, kaip ir spalvotieji metalai, brangieji akmenys ir puikieji audiniai.

Europoje prieskonių prekybos monopoliją turėjo Venecijos pirkliai, kurie, beje, nenumanė, kur auga šios gėrybės, mat pirko prekes iš arabų, o šie pūtė arabus apie ežerus, neva knibždėte knibždančius gyvačių, ir olas, kuriose iš šių žolių lizdus sukantys ereliai...

NEŠIKAI IR VEŽIKAI. Pasisekė tam, kas turi dviratį vežimą. Kas jo neturi, maišus tempia ant nugaros. Sako, per dieną nešikas nueina vidutiniškai 25 kilometrus vos už 50 rupijų atlygį...

Indiškas "brendas"

XV a. pabaigoje Vaskas de Gama atvėrė jūrų kelią į Indiją ir savo akimis pamatė vietinius prekiaujant pipirais, ciberžolėmis bei šafranu. 1600 m. karalienės Elžbietos I nurodymu buvo įsteigta anglų Rytų Indijos (Ost-Indijos) kompanija, ir britų prekeiviai, šiuolaikine kalba kalbant, ėmė kurti Indijos "brendą". Beje, būtent britai sugalvojo karį - prieskonių mišinį (ciberžolės, vaistinės ožragės, kmynų, kalendros ir juodųjų pipirų miltelių rinkinys), iki šiol laikomą indišku. Londone "indišku kariu" imta prekiauti nuo 1780 m., o XIX a. pradžioje ten atsirado ir indiškų patiekalų restoranai, vadinami "Curry House" - "Kario namais". Juose "kariu" britai vadino indiškų prieskonių padaže ištroškintą mėsą ar žuvį.

JUODIEJI PIPIRAI. Tai augalas - liana, kuriam reikia kitų medžių ar specialių atramų, kad galėtų juos apsivyti. Nuo Didžiųjų geografinių atradimų laikų prieskonių derliaus rinkimo ir perdirbimo technologijos liko tos pačios. Pipirai renkami rankomis.

Nors vietiniai Indijos gyventojai apie "karį" žino, tačiau savo virtuvėse tokio "standarto" nevartoja. Indai kariu vadina medį (Murraya koenigii), kurio lapus taip pat vartoja patiekalams gardinti.

Įdomu tai, kad kai kurie prieskoniai tapo "indiškais" tik britų dėka. Pavyzdžiui, gvazdikėliai, muskato riešutai, cinamonas iš pradžių Indijoje neaugo - jie buvo atvežti į šią šalį užsienio prekeivių - mainais.

VERSLAS. Prieskonių verslą Indijoje vysto smulkūs ūkiai. Juose derlius užauginamas, surenkamas ir išdžiovinamas, po to vežamas į turgų arba į dideles gamyklas - sumalti.

Beje, Kolumbas, kursai ieškojo Indijos, o atrado Ameriką, karališkiesiems rūmams buvo žadėjęs atvežti maišus ciberžolių bei šafrano, tačiau nepažįstamose žemėse rado augant tik aitrius raudonuosius pipirus ("čili"). Jų garsusis jūrininkas ir atvežė Europon, o iš ten pipirų daigų jau portugalai nuvežė į savo koloniją Goa. Iš pradžių vietos gyventojai nepriėmė svetimo augalo. Tik kažin kuriam apsukriam prekeiviui įtikinus, jog šis augalas išvarantis piktas dvasias, užsieninė kultūra tapo sava ir šventa. Ir dabar galite išgirsti indą pasakojant, jog raudonasis pipiras rankas degina tik tol, kol piktos dvasios iš tavęs išeina. Plantacijose įsikūrusiuose fabrikuose, kur po džiovinimo ir prieš sumalimą nuo ankščių lupami sausi ūgliai, dirba seniai, moterys ir vaikai: toks darbas laikomas lengvu.

Rankų darbas

Kitame Indijos gale, Keralo valstijoje, auginami juodieji pipirai. Tai augalas - liana, kuriam reikia kitų medžių ar specialių atramų, kad galėtų juos apsivyti.

Prieskonių verslą Indijoje vysto smulkūs ūkiai. Juose derlius užauginamas, surenkamas ir išdžiovinamas. Po to jis vežamas į turgų arba į dideles gamyklas - sumalti.

KHARI BAOLI prekiaujama ne tik prieskoniais iš visų Indijos kampelių, bet ir Himalajų druska, ir arbata iš Dardžilingo, ir džiovintais vaisiais iš Asamo. Iš čia vietos eksportuotojai veža prekes į didelius gamybos centrus, iš kurių jau perka užsienio pirkėjai.

Nuo Didžiųjų geografinių atradimų laikų prieskonių derliaus rinkimo ir perdirbimo technologijos liko tos pačios. Indijoje daug pigios darbo jėgos, o technika negali funkcionuoti džiunglėse. Pipirai renkami rankomis. Smulkios jų kekės dedamos į maišus, po to pilamos atviroje vietoje, kad išdžiovintų saulė.

Indai mėgsta pabrėžti, jog europiečiui prieskoniai - tik priemonė valgiui pagerinti, bet jų šalyje jie reiškia kur kas daugiau: tai gyvenimo džiaugsmas, spalvos, sveikata. Be aitrumo, kartumo, saldumo jis tampąs pilkas.

Ritualai

Prieskoniais Indijoje gydomasi, jie naudojami įvairiuose ritualuose. Pavyzdžiui, ceremonija "sagan": kai jaunikis paskiria vestuvių datą, nuotakos tėvas ciberžolių arba šafrano pasta užtepa būsimam žentui ant kaktos tašką - "tilaką". Nuotaką vestuvių išvakarėse nuo galvos iki kojų ištepa garstyčių aliejumi ir užberia ciberžolėmis - tai ritualas, vadinamas "vatna": jis reiškia, jog mergina žengia į kitą gyvenimo etapą švari ir apsaugota nuo blogio.

Pasak Vedų (sakralinio senovės arijų tekstų rinkinio), visi prieskoniai skirstomi į klases pagal tris materialiojo pasaulio ypatybes: gėrį, aistras ir neišmanymą.

NEIŠMANYMO prieskoniai įveikia mikrobus, tačiau gimdo pyktį ir polinkį į blogus įpročius. Šie prieskoniai labai aštrūs. Pavyzdžiui, ištrauka iš raudonųjų pipirų ("čili") rūšies "Naga Jolokia" Šiaurės Rytų Indijoje, kur jie auga, tepamos tvoros, kad atbaidytų dramblius. 2010 m. sugalvota šių pipirų milteliais pripildyti rankines granatas.

Neišmanymo prieskoniai įveikia mikrobus, tačiau gimdo pyktį ir polinkį į blogus įpročius. Šie prieskoniai labai aštrūs. Pavyzdžiui, ištrauka iš iš raudonųjų pipirų ("čili") rūšies "Naga Jolokia" Šiaurės Rytų Indijoje, kur jie auga, tepamos tvoros, kad atbaidytų dramblius. 2010 m. sugalvota šių pipirų milteliais pripildyti rankines granatas, kad Indijos kariuomenė galėtų jas panaudoti kovai su teroristais.

Aistros prieskoniai įkvepia meilei, tačiau juos reikia vartoti protingai. Pasak senovės tekstų, nuo pertekliaus gali sugesti charakteris. Tokiems priklauso ožragės, gvazdikėliai, šafranas.

Beveik visi gerovės prieskoniai įtraukti į ajurvedą, kuri yra ne tik mokslas apie gydymą, bet ir žinios apie grožį. Pavyzdžiui, jeigu mergina ilgai negali ištekėti, jai tepama kaukė iš ciberžolių, nuo kurios oda spindėte spindi. Prie gerovės prieskonių priklauso ir imbieras, kuris malšina skausmą bei karščiavimą, ir kardamonas (kelia tonusą), ir kt.

Ciberžolėmis Indijoje barstomasi per įvairias šventes, pavyzdžiui, per pavasario festivalį Holi. Jomis dažomi audiniai. Atspalvį galima išgauti nuo ryškiai geltono iki raudono.

Šaukštais

Khari Baoli turguje gatvelės tokios siauros, kad vos gali praeiti. Jomis nuolat zuja prieskonių nešikai su maišais ant nugarų. Sako, jog per dieną jie nueina vidutiniškai po 25 kilometrus vos už 50 rupijų (nesiekia nė euro)... Kas turi dviratį vežimą, tas gali uždirbti dešimteriopai daugiau.

INDAI mėgsta pabrėžti, jog europiečiui prieskoniai - tik priemonė valgiui pagerinti, bet jų šalyje jie reiškia kur kas daugiau: be aitrumo, kartumo, saldumo gyvenimas būtų pilkas.

Khari Baoli prekiaujama ne tik prieskoniais iš visų Indijos kampelių, bet ir Himalajų druska, ir arbata iš Dardžilingo, ir džiovintais vaisiais iš Asamo. Iš čia vietos eksportuotojai veža prekes į didelius gamybos centrus, iš kurių jau perka užsienio pirkėjai. Turgaus valdytojai - kaip dievai, imantys iš turgaus prekeivių nuomos mokestį ir atliekantys pasaulio teisėjų vaidmenis: jie dalyvauja ginčuose ir sandėriuose.

Didžiausias Azijoje prieskonių turgus Khari Baoli ne šiaip sau prekiauja, ir pirkėjai moka ne šiaip sau už būsimą geresnį patiekalų skonį. Indai, pardavinėjantys savo nacionalinį lobį, įsitikinę, jog parduoda džiaugsmą ir ryškesnį gyvenimą, kurio, sako, reikia ragauti ne po žiupsnelį, o šaukštais...

Lieka tik pridurti, jog turguje pirkdamas brangųjį šafraną visuomet rizikuoji būti apgautas, mat vietos gudruoliai sugeba jį padirbti iš ciberžolių, serenčių, kukurūzų plaukelių ir popieriaus drožlių. Tikrieji prieskonių prekeiviai, žinoma, brangina savo reputaciją, tačiau tik vietos pirkėjų atžvilgiu.

[CITATA]

* AR ŽINOTE, KAD...
Arijai arba indoarijai - indoiranėnų kalbomis kalbėjusios indoeuropiečių tautos, gyvenusios Vidurio ir Pietų Azijoje. Jų egzistavimo laikotarpis datuojamas XV-V a. pr. m. e. Savo naujai apgyvendintuose regionuose jie kūrė miestų kultūrą, vertėsi žemdirbyste (miežiai, kviečiai, ankštinės kultūros, ryžiai), gyvulininkyste. Sukūrė Vedas ir Avestą, vartodami sanskrito ir avestos kalbas.
Dabar arijų terminas yra keliareikšmis. Juo įvardinamos ne tik senosios indoeuropiečių tautos, bet ir šiuolaikinės indoarijų ar bendrai indoeuropiečių kilmės tautos.