"Mano kelionės pradžia galima pavadinti tą dieną, kai nusprendžiau mokytis DNS - Det Nodvendige Seminarium, išvertus iš danų kalbos - būtinųjų mokytojų ruošimo koledže", - pasakojo Rūta.
Po dvejų metų filosofijos studijų Vytauto Didžiojo universitete mergina nusprendė jas tęsti užsienio šalyje. Keturis mėnesius truko jos kelionė per Indiją, Bangladešą, Laosą ir Kiniją.
Pirmasis nesusipratimas
"Indiją vaizdavausi kaip religijos, magijos, spalvų ir kvapų šalį. Delio oro uostas pasirodė labai modernus, o švarą palaikė iš peties plušančios valytojos", - pirmąsias valandas egzotiškoje šalyje prisiminė mergina.
Dvi savaites praleidusi pas organizacijos "Humana" savanorius, iš Indijos sostinės grupelė atvykėlių patraukė į šios egzotiškos valstybės kaimus.
"Šalis atrodė kaip po apokalipsės: žmonės, gyvenantys tiesiog gatvėje, niekad neišsisklaidantis smogas, kalnai šiukšlių ir jas ėdančios šventosios karvės, kurias vadinome "perdirbėjomis", trikdė vietinių dėmesys. Retas praeis nepakalbinęs, nepalietęs, nesistebėjęs, o dažnai net ir būriais apspisdavo", - pasakojo ji.
Haldwani miestelyje nuolat matydavome purvinus, utėlėtus lūšnynų vaikus, tad sugalvojome surengti švarinimo akciją. Pripirkome kibirų, rankšluosčių, dantų pastos, šepetėlių, muilo ir patraukėme prausti lūšnynų vaikus", - šypsojosi Rūta.
Vos įžengus švarintojams, seni ir jauni, moterys ir vaikai pradėjo iš rankų plėšti visą nupirktą švaros amuniciją, kilo visuotinis sąmyšis; lūšnynų žmonės yra įpratę, jog įvairios organizacijos dalina labdarą.
Susipažino su tradicijomis
"Indijoje net aštuoniasdešimt procentų santuokų yra suplanuotos. Norėdami ištekinti dukrą, indai vyro tėvams privalo atsilyginti: seniau - auksu, dabar - automobiliais, butais, pinigais", - pasakojo lietuvaitė.
"Hand to hand", besirūpinanti moterų padėties visuomenėje gerinimu, darbuotoja, ištekėjusi už tėvų parinkto vaikino, jaučiasi labai laiminga. Viena iš priežasčių - moteris ir jos vyras gyvena ne su jo tėvais, kaip įprasta Indijoje, o turi nuosavą būstą.
Šios organizacijos vadovas, priklausantis tik mažai daliai indų, kurie veda iš meilės, sakėsi taip pat nesigailįs savo pasirinkimo, juolab kad tokį sūnaus žingsnį palaimino ir šeima.
Indijoje klesti senosios vestuvių ir laidotuvių tradicijos. Save gerbiančio induisto svajonė - po mirties būti sudegintam ant Gango upės kranto.
"Savo akimis teko matyti keletą vietų, kur nuo ryto iki vakaro deginami kūnai, o vaikų palaikai tiesiog metami į upę. Indai "kremuojami" su brangiais papuošalais, tad jų degintojams, šventais žmonėmis vadinamiems "sadhus" auksas lieka kaip užmokestis už darbą", - sakė Rūta.
Transporto ypatumai
"Kai pirmą kartą važiavau rikša, galvojau, kad ten mane ir ištiks galas. Panašu, jog čia neegzistuoja jokios kelių eismo taisyklės, reikia tik signalizuoti", - sakė pašnekovė, prisiminusi, jog kartą nedidelėje rikšoje su didžiulėmis kuprinėmis jie sutilpo netgi vienuolika.
Porą mėnesių Indijoje praleidusiai merginai ne kartą teko naudotis ir čionykščiais traukiniais. Kadangi kelionė trukdavo apie 48 valandas, daugelis vietų buvo gulimos.
"Pamenu, miegi traukinio lovoje, prabundi - o čia pat, beveik ant kojų, jau sėdi ir į tave žiūri trys "zuikiai" be bilietų. Jeigu skaitai knygą, pakeleiviai būtinai ją paims ir patys pasidomės", - šypsojosi Rūta.
Traukiniuose tiesiog verda socialinis gyvenimas: visi bendrauja, kalbasi apie gyvenimą, dalinasi daiktais, prisėda vienas ant kito kėdės. Kadangi skirtingose Indijos provincijose skiriasi ir kalbos, dažnai galima išgirsti du indus, bendraujančius angliškai.
"Kartą traukiniu važiavome per Indijos religinį festivalį, kuomet vietiniai į šventyklą keliauja basi, apsirengę juodais drabužiais, apsikaišę gėlėmis. Kai kurie bendrakeleiviai stotelėse greitai išsiskalbdavo savo juodus apdarus ir juos džiaudavo tiesiog traukinyje", - sakė mergina.
Didžiausias įspūdis - sutikti žmonės
"Labiausiai į atmintį įsirėžė bendravimas su žmonėmis. Didelį įspūdį paliko dalyvavimas prezentacijoje "Tibetacija". Čia sutikome Indijoje gyvenantį vyrą, kuris kaip politinis kalinys Kinijoje už grotų praleido trylika metų", - pasakojo mergina.
Didelį įspūdį lietuvaitei paliko ir susitikimas Bangladeše, vienoje skurdžiausių, tankiausiai apgyvendintų ir stipriai nuo globalinio atšilimo kenčiančių šalių. Čia vienoje iš didžiausių pasaulyje choleros ligoninių, studentų grupei savo brangaus laiko skyrė daktaras Brajanas - amerikietis, nusivylęs savo šalies politika, skurdžiausiose šalyse gelbstintis vargšų gyvybes.
"Intensyvios slaugos skyriuje mūsų akyse mirė du vaikai. Pamatėme aparatą rodant lygią širdies liniją, išeinančius tėvus ir daktarą drėgnomis nuo ašarų akimis", - sukrečiančia patirtimi dalinosi Rūta.
Per Laosą - autostopu
Toliau merginos kelias pasuko per Tailandą į Laosą. Rūta kartu su grupės draugu lenku Piotru per šią šalį keliavo autostopu.
"Laosas - komunistinė valstybė, kur gali išvysti daug moterų, ant taburetės pardavinėjančių degtinę - daugelis tiesiog išgeria stiklelį ir eina toliau", - šmaikščiai apie šalies ypatumus pasakojo straipsnio herojė, pastebėjusi, jog čia gausu ir vadinamųjų sekso turistų.
Šioje šalyje teko apsistoti pas juos pavežėjusių žmonių gimines, kur lietuvė ir lenkas buvo priimti kaip garbūs svečiai. Ne taip gerai kelionė baigėsi kitiems dviem studentų grupės nariams: vokietė Andžela ir danas Tomas važiuodami motociklu patyrė baisią avariją, ir po pirmųjų operacijų išskrido į namus, nebaigę savo planuotų užduočių Azijoje.
Kinija: bendruomeniškumas ir maži siekiai
Kitas kelionės taškas - Kinija. Mergina čia tikėjosi išvysti tokį kaip Sovietų sąjungos kumunizmą, bet, jos žodžiais tariant, "nė velnio".
"Tai - labai moderni šalis su madingais žmonėmis ir daugeliu kitų Vakarų pasaulio atributų. Kinų kultūra turbūt galime vadinti jų virtuvę ir mediciną", - svarstė Rūta.
Pasak studentės, kinų mąstymas ne individualistinis, bet bendruomeninis. Jie teigia, jog tai, kas gerai tautai - gerai ir jiems. Šios šalies gyventojai gyvena paprastą, laimingą gyvenimą, kuriame nelabai yra vietos didesniems tikslams.
"Kinijoje nepatiko jaunimas - visas jų laisvalaikis yra kompiuteriniai žaidimai, karaokė ir apsipirkinėjimas", - įspūdžiais apie tolimą šalį dalinosi lietuvaitė.
Priešingai nei jaunoji karta, Kinijos senjorų gyvenimo būdas ir jiems sudarytos sąlygos tiesiog sužavėjo.
"Pagyvenę žmonės susirenka parkuose su savais instrumentais, tautiniais rūbais ir rengia pasirodymus, kurių tikslas - tiesiog sukurti gerą atmosferą bei smagiai praleisti laiką. Mūsų grupė taip pat atsinešė gitarų, dainavome, šokome", - pasakojo Rūta, pridūrusi, jog tuomet prie besilinksminančių europiečių susirinko nemažas būrys vietinių, kurie ne tik blyksėjo fotoaparatais, bet ir garsiai stebėjosi jų išvaizda.
"Žemaūgiai kinai nelabai galėjo suprasti, kodėl aš tokia aukšta", - šypsojosi 1,80 cm ūgio mergina.
Domėjosi kinų problemomis
Užsieniečių studentų grupelė Kinijoje ne tik linksminosi, bet ir toliau vykdė savo socialinę veiklą.
Čia atvykėliai daugiausiai dirbo su šeimomis, persikėlusiomis iš kaimo į miestą. Pasak Rūtos, jei nebūtų apribojimų, visi persikeltų į didesnes gyvenvietes, nes kaime dažnai nėra nei elektros, nei vandens, nei mokyklų. Pagal Kinijos vyriausybės planą, 2050-aisiais net 80 procentų visų šalies gyventojų bus įsikūrę miestuose.
"Visgi persikėlę į miestą, kinai čia neturi jokių socialinių garantijų ir susiduria su daugybe problemų. Mes lankėme tokias šeimas, domėjomės jų rūpesčiais, o su šios šalies savanoriais, pas kuriuos buvome apsistoję, organizavome mokomąją stovyklą šių šeimų vaikams. Savo mažųjų grupei pasakojom apie Europos kultūrą, ekologiją, viešnagę Indijoje, žaidėme žaidimus, piešėme, kūrėme teatro spektaklį", - pasakojo straipsnio herojė.
Chengdu gyvenvietėje būsimi socialiniai pedagogai lankė 2008-aisiais žemės drebėjimo nusiaubtas vietas. Studentai nukentėjusiesiems nuo šios stichijos organizavo sporto šventę, atvežė dovanų, klausėsi apie jų išgyvenimus.
"Apie Kinijos ekonomiką ir politiką mokėmės ne tik iš knygų, bet ir iš vietinių žmonių - gatvėje per vertėją bendravome su praeiviais, klausinėjome apie gyvenimo sąlygas, Kinijos vyriausybės politiką, jaunąją kartą, šalies perspektyvas", - sakė Rūta.
Kelionė - ne veltui
Per keturių mėnesių programą Azijoje straipsnio herojė sakosi ne tik daug išmokusi apie kitų šalių kultūrą, žmonių mentalitetą, bet ir pakeitusi požiūrį į kai kuriuos dalykus.
Kaip vieną iš dalykų, ko europiečiams reikėtų pasimokyti iš Azijos gyventojų, Rūta įvardijo pagyvenusiųjų integravimą į viešąjį gyvenimą.
"Dažnai kritikuojame tai, ko nesuprantame, bet gali būti, jog tik dėl to, jog nepažįstame. Ši kelionė dovanojo suvokimą, kad visi žmonės yra vienodi", - paskutinius taškus ant i dėliojo straipsnio herojė, pridūrusi, jog yra laiminga per praktikos laiką sutikusi daug įdomių, altruistiškų ir idėjinių žmonių, kurie, darydami gera, keičia kitų gyvenimą, o kartu - ir pasaulį.
Jei jus sudomino straipsnio herojės kelionės ar norite ko nors jos paklausti, rašykite [email protected].
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą