Brangiausias tėvo palikimas
L.Poškaitė-Kisielienė gyvena tame pačiame name ir bute, kuriame gyveno iš tremties 1959 m. grįžęs A.Poška. Jame daug jo knygų, senovinių etnografinių relikvijų, nuotraukų. Tiesa, suvenyrų iš tolimų kraštų beveik nėra, bet užtai yra prisiminimų knygų, kurios išleistos anksčiau, ir visai naujos Vilniaus keliautojų klubo vadovo Algimanto Jucevičiaus bei pačios dukros pastangomis pernai baigtos leisti epopėjos „Nuo Bengalijos iki Baltijos“ aštuonios knygos. Šioje serijoje sudėta keliautojo tyrinėjimai ir mintys, kurios netilpo ar cenzūra neleido 1939 m. išleistame dvitomyje.
Kai kurie daiktai, knygos ir nuotraukos iškeliavo į Vilniaus edukologijos universiteto, kuriame ne kartą skaitė paskaitas A.Poška, jo atminimui skirtą auditoriją ir į jo tėviškę Pasvalio rajone. Iš likusių namuose daiktų Laimutei bene pati brangiausia - pirmaisiais tėvo tremties metais Syktyvkaro lageryje meistriškai iš medžio išdrožta nedidelė figūrėlė. Ją pasukus atsiveria slapta erdvė, kurioje galima buvo ką nors paslėpti.
„Mano tėvai susipažino tremtyje ir susituokė. Abu buvo našliai, ir nebe pirmos jaunystės, tad mano gimimas jiems buvo tikras džiaugsmas. Gal todėl dokumentuose tėtis iš tos laimės užrašė man mažybinį vardą. Tad oficialiai esu Laimutė, bet draugų prašau, kad mane vadintų Laima“, - juokiasi moteris, paveldėjusi iš tėvo ne tik energiją, smalsumą ir norą kuo daugiau pamatyti pasaulio, bet ir kietoką charakterį.
Jos kelionės prasidėjo dar vaikystėje - 1950 m. gimė Petropavlovske (Kazachstanas), kai A.Poškai po ketverių metų, praleistų lageryje, buvo leista gyventi Vidurinėje Azijoje. Šeima po kelerius metus gyveno tai viename, tai kitame medvilnės kraštų mieste. Pagaliau antropologas galėjo dirbti savo mėgstamą darbą muziejuose. Laima prisimena, kaip jis darydavo didelių driežų iškamšas, tempdavo namo įdomesnius daiktus.
Šventę rengia kitiems
Choreografė šventę rengia kitiems, o pati, kaip sakoma, lieka už kadro, nes yra iš tų, kurie savęs nemėgsta afišuoti. Beje, kaip ir jos tėvas, kuklus ir darbštus žmogus, ne tik mokėjęs užsienio kalbų, bet ir buvęs vienas iš aktyviausių esperanto kalbos propaguotojų.
„Man didžiulį malonumą teikia tas provincijos žmonių entuziazmas, noras šokti, parodyti, ko juos išmokė vietos tautinių kolektyvų vadovai. Ypač džiaugiasi į Vilnių suvažiavę vaikai ir seneliai. Labai jau jiems reikia tų didelių ir smagių švenčių, - kalba veikli moteris. - Smagu buvo šokti pačiai, bet patikėkite - ne mažesnį pasitenkinimą teikia ir tai, kai matai daugybę žmonių, kurie sugeba padaryti taip, kaip tu sumanei. Širdį paglosto ir netikėtai išgirstas manęs nepažįstančių komplimentas apie gražų daugybės šokėjų pasirodymą“.
Kūrybiškumą ir sumanumą moteris taip pat paveldėjo iš tėčio, kuris tikra to žodžio prasme mokėjo išvirti sriubą iš diržo. Tai, anot jos, darė dar būdamas ekspedicijoje Himalajuose. Iš jo ir charakterio atkaklumas bei optimizmas. „Stengiausi niekada gyvenime nepasimesti, nes buvau mokyta, kad ir iš blogiausios padėties turi būti išeitis“, - kalba šokio pedagogė, kurios gyvenimas anaiptol nebuvo lengvas. Mat grįžus į Vilnių sunkiai susirgo mama - ją teko slaugyti daugiau kaip 20 metų. Jos šeimyninę laimę apkartino vyro aktoriaus Juozo Kisieliaus, kurį daugelis pamena iš populiaraus televizijos filmo „Ilga kelionė per kopas“, mirtis, liko dvi dukros Jurga ir Goda.
Kelionės - atgaiva sielai
Choreografė savo gyvenimo neįsivaizduoja be kelionių, nes tai paveldėtas virusas. „Man pasisekė, kad per tas dainų šventes susiradau daug draugų. Jų kvietimu ne kartą lankiausi Amerikoje, padėjau rengti Lietuvių išeivių dainų šventę Toronte“, - rodydama šūsnį nuotraukų prisipažino pašnekovė. Bet tai buvo jau Nepriklausomybės metais, o štai sovietmečiu jos su šokių kolektyvais už Tarybų Sąjungos ribų išvažiuoti neleido.
„Dar šokdama „Vaivoje“ panūdau pereiti į „Lietuvos“ ansamblį ir buvau priimta į parengiamąją grupę. Labai tuo džiaugiausi, tačiau man paskambino ir pareiškė: „Galėsi važiuoti gastrolių tik po Tarybų Sąjungą. Jokių užsienių“. Buvo labai skaudu, todėl dalyvauti tame reprezentaciniame ansamblyje atsisakiau. Buvau tokia pat užsispyrusi kaip ir tėvas, kuris per tą teisybės ieškojimą ir atsidūrė tremtyje.
Tiesa, jam taip ir nepritaikė kaltinimo, ir LTSR baudžiamųjų bylų kolegija tą bylą nutraukė. Vadinasi, jis buvo apkaltintas ir trylika metų praleidęs svetur be teisinio pagrindo. Vidurinę Aziją, kurioje gimiau, teko aplankyti su „Vaivos“ ansambliu tuomet, kai ten vyko „Lietuvos dienos“, beje, Laimai teko šiame kolektyve ne tik šokti, bet ir keletą metų dirbti baletmeistere.
Svajonės pildėsi per atsitiktinumus
Ar šokis ir buvo tremtyje gimusios mergaitės svajonė? „Tikriausiai taip, - svarsto moteris. - Likimas man ne visada buvo palankus. Tai, kad pamėgau lietuvių liaudies šokį, įstojau į choreografiją, tapau šokėja ir pedagoge yra lemtingi atsitiktinumai. Kai prieš išvykdami į Lietuvą gyvenome Tadžikijoje, lankiau sportinę gimnastiką, trenerė gyrė tėvams, kad esu lanksti ir gabi.
Tad Vilniuje mane tėtis nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę, bet tąsyk manęs nepriėmė, nes reikėjo būti baigusiai tris klases, o mano „stažas“ buvo tik dvi. Tad besimokydama Antakalnio vidurinėje nuėjau šokti į paprastą šokių būrelį. Nebuvo labai lengva man mokykloje, nes dvi klases buvau baigusi rusų kalba. Vaikai buvo geranoriški, mūsų trijų, atvykėlių, iš svetur neskriaudė. Jiems patiko ir tėtis, kuris visada kartu keliaudavo į mūsų ekskursijas, emocingai pasakodavo prisiminimus“.
Įstojusi į choreografo Juozo Gudavičiaus tuometiniame Pedagoginiame institute įkurtą šokio meno specialybę kelerius metus mokėsi Vilniuje, paskui Klaipėdoje, o baigusi studijas iš karto įsisuko į šokių švenčių verpetą. „1990 m. buvo pirmas kartas, kai pasirodė išeivijos lietuviai iš Klivlando. Tai buvo padaryta Maskvoje dirbusio ambasadoriaus Egidijaus Bičkausko, kuris pats yra buvęs liaudies ansamblio šokėjas, dėka. Po ketverių metų pirmą kartą buvau paskirta šventės meno vadove“, - pasakojo moteris.
Šokį skyrė anūkėlei
Pirmasis jos sukurtas šokis buvo „Rytagonė“, kurį ji sukūrė merginų grupei. „Buvau išstudijavusi Balio Buračo aprašą apie rytagonę, kai mergaitės Sekminių pirmą dieną išgindavo anksti rytą gyvulius į pievą, užsimiršdavo ir daugiau žaisdavo su botagėliais. Dabar tų šokių - jau 66. Paskiausią - „Varlapolkę“ sukūriau prieš savaitę. Jis skirtas vaikams, nes jie mėgsta straksėti kaip varlytės.
Labiausiai man prie dūšios „Sūpuoklėlės“, kurį šoka tėvai su vaikais, arba pavasario šokių siuita „Jorė“, kurį paskyriau anūkėlei Jorei. Dar vieną teks sukurti kitam anūkėliui Aronui, kuris gyvena Airijoje. Mano jaunesnioji dukra Goda, baigusi studijas Vilniuje, ilgai ieškojo darbo Lietuvoje, bet nerado, todėl išvyko į šią šalį“, - apgailestavo moteris. O štai vyresnioji dukra Jurga paveldėjo polinkį į menus, tiksliau - teatrą ir dailę. Baigusi S.Žuko taikomosios dailės mokyklą, vėliau ir meno istorijos magistrantūrą, šiuo metu dėsto dailę vaikų mokyklėlėje. „Jurgai labai patiko teatras, svajojo būti scenografe ar teatro kostiumų dailininke, nes tėčio J.Kisieliaus, dirbusio Vilniaus akademiniame dramos teatre, aktorystė paliko teatro magijos ženklą“, - kalba moteris.
Ar jau ruošiasi kitai Dainų ir šokių šventei? L.Poškaitė-Kisielienė papurtė galvą: „Tikrai ne. Parengiau penkias Pasaulio lietuvių dainų švenčių šokių dienas, pati daug sukūriau, išugdžiau nemažai gabaus jaunimo. Paskutinė didelė ir graži šventė buvo skirta Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui, o kitas tegul rengia jaunesni. Džiaugiuosi savo studentais, kuriems dar svarbus lietuviškas etnografinis šokis, nes, deja, jis po truputį praranda savo charakterį. Kartais folkloro kolektyvai atlieka tokius šokius, kad iš tiesų nelabai suvoki, kokios tautos tai yra šokis. Mano mokytojai ir bendražygiai Juozas Lingys, Kazys Poškaitis ir Elena Morkūnienė saugodavo ir brangindavo kiekvieną mūsų etnografinio šokio niuansą“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą