Senovės graikai šį savitą ir įdomų kraštą vadino Vakarų žvaigždės šalimi - Hesperija, o Romos imperijos laikais visas Pirėnų pusiasalis buvo vadinamas Hispania. Iš to kilo ir Ispanijos pavadinimas.
Viduržemio jūros bei Atlanto vandenyno supama Ispanija - tikra turistų Meka. Čia kone visa pakrantė nusėta jaukiais kurortiniais miesteliais, kuriuose kaitri saulė lepina vietinius ir atvykėlius iš įvairiausių pasaulio kampų. Per metus šalį aplanko daugiau nei 60 milijonų turistų.
Kodėl Ispanija?
Kiekvienais metais stengiamės laikytis tradicijos aplankyti kurią nors dar nematytą šalį. Na, o į koridos ir flamenko kraštą nusprendėme važiuoti ilgai nesvarstę.
Dauguma pažįstamų, kuriems jau teko būti Ispanijoje, negailėjo komplimentų šios šalies grožiui, klimatui, žmonėms, tad liko tik susidaryti maršrutą.
"Gal aplankykite bulių kautynių sostinę Seviliją? Tai tikras Ispanijos veidas. Bet labai įdomi ir Granada. Ten stovi žymioji maurų citadelė Alamhbra. O gal verčiau nuplaukite į Ispanijos salas Ibicą ar Maljorką?" - bandė mums padėti Lietuvoje gyvenantis ispanas.
"Norint nors šiek tiek susipažinti su Ispanija, čia reikėtų pabūti dvejus metus, o ne devynias dienas", - konstatavo kita pažįstama. Iš visų gautų patarimų supratau viena: "Barseloną pamatyti - būtina".
Nusprendėme keltis keltu iki Vokietijos, iš Brėmeno skristi iki Ispanijos pietuose esančios Malagos, ten išsinuomoti mašiną ir keliauti į Ispanijos šiaurę aplankant Granadą, Valensiją ir Barseloną. Tuomet iš Barselonos skristi vėl iki Brėmeno. Iš ten keltu per Baltijos jūrą - namo.
Sako, kad geriausias komplimentas šaliai - troškimas į ją sugrįžti darkart. Kone kiekviename mieste sakėme: "Čia būtinai reikės sugrįžti". O juk nespėjome aplankyti Rondos, Sevilijos, Marbelos, Madrido, Salvadoro Dali, Pablo Picasso muziejų...
Atostogos prasideda kelte
Pasirinktą kelionės dieną į Vokietiją plaukė didžiausias kompanijos DFDS SEAWAYS Lietuvos keltas "Maxima". Jame laikas slenka lėtai it vaikystėje. Pro kajutės langą ar nuo denio gali mėgautis horizonto platybėmis, saulėlydžiu, kalbėtis su mylimu žmogumi, skaityti romaną, kuriam visus metus neradai laiko. Gali pagaliau nieko neveikti!
Prisipažinsiu, skrydžiai lėktuvu manęs nežavi. Tačiau vokietukus į Malagą skraidinantis pigių oro linijų bendrovės "Raynair" pilotas manęs neapvylė. Pakilome greitai, nusileidome švelniai. Ir ačiū Dievui. Mat šis skrydis man turėjo būti lemiamas apsisprendžiant: "Skristi ar nebeskristi"? Kas nugalės - noras aplankyti tolimas šalis, į kurias patenkama tik lėktuvu, ar skrydžio baimė? Valio! Nugalėjo noras keliauti!
4 žvaigždučių tarakonas
Savo mašiną palikę automobilių saugojimo aikštelėje Brėmeno oro uoste, nusileidę Malagoje išsinuomojome mažą simpatišką "Citroen C 3". Viskas labai patogu. Malagos oro uoste aptarnavimas puikus. Jūsų paslaugoms - kelios ispanų nacionalinės ir tarptautinės mašinų nuomos bendrovės. Tačiau dauguma turistų automobilius užsisako iš anksto internetu: taip pigiau. Mes už savo "citroeniuko" nuomą bei draudimą nuo smulkių pažeidimų šešetui dienų sumokėjome 770 litų. Nereikėjo jokių užstatų ar pinigų užšaldymo.
Viešbučius užsienyje mėgstu išsirinkti pati. Keletą dienų sėdžiu booking.com tinklapyje, kol išsirenku savo skonį ir galimybes atitinkančius viešbučius. Dažniausiai susivilioju gerais, tačiau labai stipriai nukainotais 3, 4, 5 žvaigždučių viešbučiais. Gerai pasėdėjus galima rasti ir labai gerą variantą už "smart price".
Pačioje Malagoje viešbučiai gerokai brangesni, tad išsirinkau už 20 kilometrų esantį pigesnį, tačiau 4 žvaigždučių andalūziško stiliaus viešbutį.
Andalūzija - tai pietuose esantis autonominis Ispanijos regionas. Jo sostinė - Sevilija. Šis regionas pavadintas pagal germanų gentį vandalus, kurie V a. užėmė Pirėnų pusiasalio pietus. Vėliau šį kraštą užkariavę arabai šaknyje vandal atmetė pirmąją raidę. Beje, visa Ispanijos karalystė yra padalinta į 17 autonominių regionų. Kiekvienas jų - savitas ir nepakartojamas.
Viešbutis iš pirmo žvilgsnio pasirodė tikrai nevertas 4 žvaigždžių. Nors kieme puikavosi tikrai nuostabus baseinas, o pieno spalvos andalūziško stiliaus sienos bei antikvariniai baldai dvelkė aristokratišku rafinuotumu, vos įėjusi į vonios kambarį sustingau: į mane nuo grindų spoksojo gigantiškas "4 žvaigždučių" tarakonas. Gyvenime dar tokio nebuvau mačiusi.
Pro langą dvelktelėjo subtropinis vos juntamas vėjelis... Ir aš nurimau. Juk šilti kraštai yra šių nemalonių gyvių gimtinė. O aš čia tik svečias. Matyt, pajutę mano toleranciją, tarakonai daugiau nebepasirodė.
Ankstyvųjų viduramžių naktinis puodas
Važinėjamės po apylinkes. Iškart pasiklystame. Nepadeda nė visažinė GPS navigacija. Matau, kad jau ketvirtą kartą pravažiuojame pro tą pačią vietą ir vėl sukame ratą... Vietiniai sako, jog visus Andalūzijos miestus ir miestelius formavo apdairūs ir gudrūs arabai. O klaidžios gatvelės sukonstruotos nelyginant labirintai, kuriuose kadaise turėjo pasiklysti priešai.
Andalūzija - tikra kultūrų mišrainė. Čia vieni greta kitų gyvena musulmonai, krikščionys, žydai. Čia gausu arabų bei romėnų kultūros palikimą liudijančių paminklų, viduramžius ir gerokai senesnius laikus menančių pilių.
Siaurais, klaidžiais keliukais važiuojame aukštyn į kalnus pažiūrėti vienos iš Andalūzijos pilių. Privažiuojame. Stovi viena tokia ant kalno - vieniša, apgriuvusi. Aplink nė gyvos dvasios. Tik aukštai virš galvų tvieskianti saulė. Užeiname į vidų. Mus pasitinka du angliškus žodžius sugebanti ištarti administratorė. "Lipam į bokštą. Gal pajusime ankstyvųjų viduramžių dvasią", - ironiškai sakau savo vyrui. Užsikorėme. Atsisėdome ant akmeninio suolo. Klausomės. Ironija išgaravo akimirksniu. Pro visas angas švilpia vėjas. Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti, kaip lėtai kadaise čia slinkdavo laikas. Kaip su nerimu širdy čia gyvenusios moterys išgyvendavo karų laikus, apgultis... Ką jausdavo jų vyrai nuo pilies bokštų stebėdami atjojančius priešus.
Taip sėdint akis užkliūva už dviejų arkinėje nišoje stovinčių puodynių. Viena - žema plati, kita - aukšta siaura. Įtarimai pasitvirtina. Į tą mažesnį Tebo valdovai atlikdavo gamtinius reikalus, o į tą didelį - kaupdavo. Paskui, šaukdami "aqua" (ispaniškai - vanduo), tarnai išpildavo turinį pro pilies angas.
Popietės miegelis...
Karštis rugpjūčio pabaigoje Pietų Ispanijoje - alinantis: 38 - 42 laipsniai karščio. Kalnų slėniuose įsikūrusiuose miesteliuose - nė menkiausio vėjelio. Iš pradžių stebėjomės. Į kokį kaimelį dienos metu tik atvyktum - nė vieno žmogaus. Visi langai uždengti langinėmis. Gatvėse tuščia. Nei valkataujančio šuns, nei paukščio. Atrodo, kad visi kažkur išsikraustė. Arba išmirė nuo mistinės epidemijos...
Pasirodo, dieną, maždaug nuo 14 iki 19 val., visi ispanai namie snaudžia, valgo arba žiūri televizorių. Siesta. Popietės poilsis.
Popiečio miegas praktikuojamas ir kitose tropinių bei subtropinių regionų šalyse, nes vidurdienį aukšta temperatūra sumažina žmonių aktyvumą, produktyvumą.
Ne kartą pagalvojome, kad atvykdami čia tokiu metų laiku suklydome. Į Ispaniją reikėtų vykti rugsėjo mėnesį, kai čia odą lepina padori 26 laipsnių šiluma. Spalį po ilgai trukusių karščių Ispaniją užklumpa ilgalaikės liūtys.
Malaga: pajusti dvasią...
Nesame iš tų turistų, kurie visą savo atostogų savaitę praleidžia sočiai valgydami, gulėdami prie baseino ir mėgaudamiesi visomis 5 žvaigždučių teikiamomis paslaugomis ir gėrybėmis. Nesame ir iš tų, kurie desperatiškai bando aplankyti visas įmanomas pilis, muziejus ir įžymias vietas.
Mums patinka "pajusti dvasią". Šalies, provincijos dvasią, miestų pulsą. Mėgstame stebėti žmones. Stengiamės, kad kelionė nepavirstų pliusų rinkimo maratonu, todėl elgiamės spontaniškai. Užsimanome valgyti - valgome, pamatome įdomų objektą - užeiname. Tiesa, šiek tiek pasidomėjus lankytinomis vietomis tai padaryti gana sunku: spaudžia laikas, be to, vis tiek norisi nors ką nors pamatyti.
Kitą dieną nusprendžiame pajausti Malagos dvasią. Malaga - vienas svarbiausių šalies uostamiesčių Pietų Ispanijoje. Tai Malagos provincijos centras, kurortas su 550 tūkst. gyventojų. Miestas nedidelis, jaukus. Didelių vilčių į jį nedėjome, tačiau neįtikima ispanų energija, turtinga istorija bei drėgme persismelkusios uostamiesčio sienos daro savo. Malaga turi savo veidą. Tai svarbiausia.
Malagą kadaise įkūrė finikiečiai XII a. pr. m. e. Romėnų ir maurų laikais buvo svarbus strateginis miestas. XI, XII ir XIII a. Malaga keturis kartus egzistavo kaip nepriklausoma valstybė (taifa). 1239 m. ji buvo užimta Granados emyrato, kuris ją valdė iki 1487 m., kai miestą užėmė Ispanija.
Ir kas gali būti geriau? Atvykę į Malagą patekome į šventę. Malaga šventė galimybę 2016 metais tapti Europos sostine. Pristatydami savo miestą vietiniai užtvindė gatves. Kone kiekviename skvere šoko ir dainavo flamenko ir kitų tautinių šokių šokėjai. Virte virė prekyba populiariausiais suvenyrais: vėduoklėmis, ryškiaspalviais plaukų kaspinais. Ispanai moka linksmintis. Saulės, vyno, muzikos ir šokių fiesta jiems - įprastinė būsena, kuri jų neapleidžia kone ištisus metus. Apsistojus Malagoje patartina aplankyti itin stilingą kurortą Marbelą. Galbūt vaikščiodami šio miestelio gatvėse sutiksite mūsų įžymųjį Arvydą Sabonį su šeima. Mat aukštaūgis krepšininkas gyvena Marbeloje.
Kas tie maurai?
Įdomi ir dinamiška Ispanijos istorija. Tikrieji Pirėnų pusiasalio protėviai yra baskai. Dar 9 a. pr. m. e. keltų gentys (baskai) persikėlė per Pirėnų kalnus ir paplito po visą pusiasalį. Ispanijoje savo pėdas įmynė Romos imperijos bei karingųjų arabų kultūros.
Maurais vadinami arabai. Kadaise jų protėviai perėjo per Sacharos dykumą ir susimaišė su pietvakarių afrikiečiais. Jie gyveno Mauritanijos ir Maroko teritorijose. Dar 711 metais persikėlė per Gibraltarą ir užgrobė didesniąją Pirėnų pusiasalio dalį. Tad pietuose susiformavo musulmoniškas regionas Al-Andalusija, kuris išsilaikė iki pat XV a. O nuo to laiko, kai 1492 m. pasidavė paskutinė maurų citadelė "Granados emyratas", valdant karaliui Ferdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I, krikščioniškoji Ispanija susivienijo. O po Kristupo Kolumbo atradimų ji pradėjo kurti savo įspūdingą kolonijinę imperiją. Įdomu yra ir tai, jog Ispaniją, kuri laikėsi neutraliteto I ir II Pasaulinio karo metu, net iki 1974 metų valdė nacistinių pažiūrų vadovas Francisko Franko. Jo diktatūra truko beveik 40 metų. Tik nuo 1974 m. Ispanija pradėjo demokratinės raidos etapą.
Granada - "pasaulio topas"
Granada - miestas, įsikūręs Sierra Nevados kalnų pašlaitėje. Jame gyvena 240 tūkst. gyventojų. Tai vienas gražiausių Ispanijos miestų, kuriame kadaise klestėjo romėnų ir arabų kultūros. Granada buvo vienintelė nepriklausoma musulmoniška Pirėnų valstybė, egzistavusi iki 1492 metų. Iš tų laikų čia likę arabų tvirtovių liekanų.
Anot vienos draugės, Granada yra "pasaulio topas". Iš pradžių šis epitetas man kėlė šypseną, tačiau tik pabuvusi Granadoje supratau, kad jis lyg pirštu į akį. Mat šiame mieste susipina įvairių kultūrų paveldas. Akį džiugina romėnų imperatoriaus rūmai, arabiškas smulkiais glotniais akmenukų ornamentais grįstas grindinys... Čia stovi įspūdingi pastatai: XVI a. katedra, San Juan de los Reyes bažnyčia su XIII a. maurų varpine, plateresco stiliaus, XVI a. Šv. Onos bažnyčia. Kultūrą keičiantys Granados užkariautojai buvo protingi arba tingūs: tarkime, maurai nesivargino griauti romėniškų pastatų - ant jų prilipdė tai, kas būdinga jų architektūrai. O arabus nukariavę krikščionys taip pat arabiškas mečetes tik "nušpakliavo" ir "sukrikščionino". Beje, Napoleonas norėjo susprogdinti mauriškąją Alamhbrą. Laimė, dėl kažkokių priežasčių to nepadarė.
Granada yra miestas - rūmai. Būtina užlipti į maurų tvirtovę Alhambrą - XIV a. statytą pilies ir rūmų ansamblį. Viena iš šio įspūdingo ansamblio vietų - pačioje kalno viršūnėje esanti sultono rezidencija su jo didenybės sodais. Kadaise sultonas didžiavosi į kalną atpumpuojamo vandens šaltiniais (tuo metu tai buvo neįtikima "mandrystė") bei pasivaikščiojimų sodais. Sultono idėja buvo sultoniška: jis "rangovams" įsakė sukurti žemėje rojų.
Būtent dėl šio paveldo kiekvienoje Granados suvenyrų krautuvėlėje rasite įvairiausių arabiškų suvenyrų: plačių arabiško stiliaus moteriškų kelnių, Aladino lempų, kilimų, papuošalų ir kitų daiktų.
Granadai pasisekė. Pasižiūrėti garsiųjų sultono sodų į šį miestą atvyksta Arabų Emyratų turtuoliai. Tai jie užtvindo prabangiausius viešbučius ir palieka čia kalną pinigų. Po įžymias vietas vaikšto lyg povai: blizgantys, švarūs. Mielai akis pagano į apnuogintas gražias europiečių kojas ir krūtis. O štai savo moterų grožiu su niekuo nelinkę dalintis... Egoistai.
2 dalis. Barselona, sėjanti ilgesį
Geriausias komplimentas šaliai - troškimas į ją sugrįžti darkart. Arabų Emyratų turtuoliai, paliekantys čia kalną pinigų, vaikšto lyg povai, akis pagano į europiečių kojas, o savo moterų grožiu nesidalija... Saulės, vyno, muzikos ir šokių fiesta ispanams - įprasta būsena kone ištisus metus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą