"Susikrovėme į baidares daug mantos, nes žinojome, kad mūsų kelyje nebus nė vieno kaimo, net vienkiemio. Tuo metu palijo taip, kaip per penketą pastarųjų metų nelijo, tad upės sukilo, vanduo susidrumstė, ir žuvys blogai kibo. Šiek tiek mes jos pasigavome, o vandenį gėrėme tiesiai iš upės. Vakare skrandžiui dezinfekuoti išgerdavome gryno spirito.
Kelionės tikslas buvo perplaukti plačios sraunios upės slenksčius, kurių buvo apie 40. Vadovavomės tiksliu žemėlapiu. Plaukėme trimis baidarėmis šeši žmonės. Tie slenksčiai skirstomi pagal sudėtingumą, yra penki lygiai, tai mes pagal aprašymus įveikėme trečiojo lygio slenksčius, nors, sukilus upei, vietos žmonės sakė, kad vieną lygį galime priskaičiuoti viršaus.
Buvo vietų, kurias įvertinome tik jas praplaukę, nes pamatėme aibę paminklų žuvusiems nuotykių ieškotojams. Sėkmė priklausė nuo upės sraunumo, slenksčių aukštumo, akmenų, tarp kurių reikėjo taip išlaviruoti, kad nepaskęstum. Kadangi visi šokinėjame su parašiutais, labai baisu nebuvo. Pavojų įvertinome tik perskaitę tragiškų įvykių aprašymus ir peržiūrėję savo vaizdajuostę.
Aš ir bičiulis buvom pakliuvę į spąstus po akmenimis: užstringa koja, ir nebegali išnerti. Nusibrozdinusiam bičiuliui koją pavyko ištraukti, o aš pakliuvau į vadinamąją vandens statinę, sūkurį, kuriame jauties kaip skalbimo mašinoje. Manęs, susipainiojusio virvėse, po vandeniu jau nebuvo matyti: tik už kelių metrų sugebėjau išlįsti, ir kad srovė nenuneštų dar toliau, puolė iš kranto rusai keliauninkai mesti virvę. Priplaukus mūsiškiams, įsikibau į baidarę. Taip ir plaukėm: viena baidarė įveikia slenkstį - švilpia plaukiantiems iš paskos. Laukia su virve, jei apsiversi. Niekas nežinojo, kas laukia priekyje, į kokį krioklį nukrisi.
150 kilometrų maršrutą nuplaukėme per šešias dienas vietoje numatytų dešimties. Per dieną daugiausiai įveikėme 40 km. Kartais spiningais pagaudydavome ir išsikepdavome lydekų.
Gali sakyti, vaizdelis panašus kaip Lietuvoj: tie patys lapuočiai, spygliuočiai, bet dangus - kitos spalvos. Naktis tokia aiški, kad nereikėjo jungti prožektoriaus."
Kraupios vienuolyno paslaptys
"Dar sugalvojome surengti ekskursiją: Baltąja jūra plaukėme jūriniu kateriu - į Solovetskij Ostrov miestelį. Jo vienuolyne kažkada buvo įkurtas pirmasis eksperimentinis sovietinis gulagas.
Kaip tik buvo ruošiamasi gulago jubiliejui, laukiama Rusijos prezidento V. Putino, atvežta apie 40 varpų. Sustojome jų paklausyti, įspūdis neapsakomas: vienas varpo dūžis gaudė kokias penkias minutes. Iš stendų pasiskaitėme, kas ten vyko: kalėjo baltagvardiečių generolai, karininkai ir šventikai - iš visos sovietų imperijos. Juos žiauriai žudė už "neteisingą požiūrį". Dvylikos kvadratų rūsyje buvo atkasta keli šimtai lavonų. Iki šiol Solovetskij atkurtą vienuolyną plūsta minios tikinčiųjų, archeologai vis kasinėja...
Šiaip saloje knibžda gyvenimas, bet vaizdas - kaip Rusijoje prieš 20 metų, nepasikeitęs. Karelai - atlapaširdžiai kaip rusai, slaviškų veido bruožų. Parduotuvėse kainos - kaip pas mus, tik vietinių atlyginimai labai maži. Apleistuose kariniuose daliniuose dar neseniai "valiuta" buvo skystas spiritas, naudotas lėktuvų kurui. Karelijoje tos pačios bėdos - žmonės daug geria. Paprasti karelai gyvena iš uogų, grybų ir žuvininkystės. Jie gaudo, rūko, džiovina puikią žuvį. Mes priputome lydekų ir ešerių, o lašišinių žuvų buvo tik tolimesnėse upėse.
Plaukdami upe, nematėme civilizacijos, tik laukinę gamtą: vienu metu prošal driekėsi akim neaprėpiami pelkynai.
Jei norėtum išlipti į sausumą - viskas siūbuoja. Plaukdami sutikome baltarusius, keliavusius plaustais. Mat ir kiti keliauninkai, su kuriais stovyklavome, stebėjosi, kad mes plaukėme baidarėmis, nes visi keliauja plaustais arba pripučiamais katamaranais, kurie labiau pritaikyti ekstremaliam plaukimui. Todėl mums ne kartą teko verstis, murkdytis šaltam vandeny. Buvome iš akmenų krūsnies ir polietileno pasidarę pirtį, ir, įkaitinę akmenis, gerai pasišildėme. Kokių suvenyrų parsivežėme? Gerų rusiškų saulėgrąžų..." - sakė Robertas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą