Kuršių nerija, kirtus Nidos pasienio postą

Kuršių nerija, kirtus Nidos pasienio postą

Lietuviškajai Kuršių nerijos daliai seniai klijuojama turčių kurorto etiketė, o, kirtus Nidos pasienio postą ir patekus į Kaliningrado pusę, bet kokios mintys apie prabangų poilsį kaipmat išsisklaido. Vos išsukus iš pagrindinio kelio artimiausio miestelio Morskojė link, asfaltą pakeičia žvyrkelis, kol pasiekiame pirmuosius pastatus.

Morskojė nė iš tolo neprimena žavių Nidos ar Juodkrantės kurortų. Palikę automobilį po obelimi, keliaujame pasižvalgyti. Jausmas – lyg vaikščiotume po kolektyvinių sodų bendriją: nematyti nei prabangių namų, nei viešbučių ar, tuo labiau, restoranų. Belieka tenkintis vietinių kiemuose kepamų šašlykų kvapais.

Bevaikščiojant namas keičia namą, tačiau marių nematyti. Krantas apaugęs nendrėmis, o prieiti arčiau nepavyksta – nėra nei takelių, nei priėjimų, taigi ir stabtelėti poilsiui ant suolelio neišeis. Užsukame į vienintelę parduotuvėlę pasistiprinti, čia visu garsu per televizorių paleistas „Rossija 1“ kanalas. Pardavėjai, regis, tai vienintelė pramoga, į parduotuvę retai užklystant pirkėjams. Pasistiprinę keliaujame toliau.

Laukinės kopos ir girtas miškas

Mūsų tikslas – tikrasis Kaliningrado pasididžiavimas – Svetlogorsko kurortas. Tačiau iki jo dar daugiau nei pusšimtis kilometrų nerija. Pakeliui užsukame pasidairyti po rusiškoje nerijos dalyje esančias kopas.

Automobilių stovėjimo aikštelėje – tikras šurmulys, vienas po kito stoja turistiniai autobusai, tįsta eilės prie dešrainių ir kavos. Pasirinkimas prekybos namukuose platus – vaikai prašo kepto kukurūzo, kuris čia kainuoja apie pusantro euro, už dešrainį sumokame apie 2 eurus, paimame ir kavos su pienu už 150 rublių – maždaug 2 eurus.

Pardavėjas, išgirdęs lietuvių kalbą, tiesdamas dešrainį, pasidžiaugė: nuo liepos 1 d., kada į Kaliningradą galima atvykti su elektroninėmis nemokamomis vizomis, į Kuršių neriją suplaukia kur kas daugiau žmonių. Atvažiuoja ne tik lietuviai, bet ir čekai, vokiečiai.

„Tik lenkai kažkaip iki čia neatvažiuoja. Jie tik iki paties Kaliningrado atvyksta, o iki čia neužsuka“, – apgailestauja jis.

Keliaujame link kopų. Kylame dailiais takeliais, braunamės per minią – matyti, kad dešrainių pardavėjo žodžiai ne iš piršto laužti, žmonių daugybė. Palypėjus laipteliais atsiveria laukinės kopos. Vaizdas kiek primena Negyvąsias kopas, matyti ir Baltijos jūra. Ramybę nutraukia Dimos riksmas. Dima verkdamas bėga pas močiutę, kuri jau išskėtusi rankas laukia Dimos. „Na, kas nuskriaudė mano Dimačką“, – klausia ji. Už Dimos sliūkinanti mama atvira – neklauso, tai ir gavo per užpakalį, o Dima jau guodžiasi močiutei.

Nusileidę nuo kopų keliaujame toliau. Užsukame į šokantį mišką, kuriame kiekviena pušis šoka savo šokį, kamieną išlenkusi vis kitomis kryptimis. Informacinėse lentelėse pristatoma, kad mokslininkams nepavyko nustatyti, kodėl pušys yra taip išsilanksčiusios. Keliamos įvairios versijos – medžius išlenkė vėjas, energetiniai laukai padarė savo darbą arba taip atsitiko dėl nestabilaus dirvožemio.

„Girtas miškas“, – savo versiją pateikia kiti keliautojai. Paliekame paslaptingą vietą ir keliaujame į Rybačį, kur šiąnakt ir apsistosime.

Slogi pažintis

Rybačis mus pasitiko kiek svetingiau nei Morskojė. Čia jau daugiau asfaltuotų kelių, yra pora viešbučių, trys restoranai, taip pat gražesnių vilų. Vis dėlto dominuoja seni paprasti vietinių namai, kuriuose jie siūlo išsinuomoti kambarį. Nesusivilioję pasiūlymais, apsistojame viešbutyje „Traktir“, ten už naktį sumokame 25 eurus. Kambarys labai mažas, paprastas, iškaltas medinėmis lentomis, tvarkingas, tačiau tikrai ne toks, kuriame norėtųsi praleisti savaitgalį.

Restorane kainos kandžiojasi – už žuvienę tenka pakloti apie 6 eurus, pigiausiai atsieina barščiai – apie 4 eurus. Vištienos šašlykai kainuoja panašiai – apie 6 eurus, kiek brangesni – kiaulienos. Gėrimai nebrangūs – už sulčių stiklinę sumokame apie eurą, kavos puodelis atsieina iki dviejų eurų.

Važiuodami nuo Rybačio sustojame ornitologijos srityje „Fringilla“, kur ornitologė maždaug 10 žmonių grupę supažindina, kaip sugauti paukščiai yra žieduojami. Ši pažintinė pramoga atsieina apie 3 eurus. Ilgai čia neužtrunkame, keliaujame pajūrio link.

Pajūris Kaliningrado pusėje – laukinis, ir tas turi savo žavesio. Itin plati kranto juosta, žmonių nedaug, taigi jokios problemos pasitiesti užtiesalą. Tačiau paplūdimyje neužsigulime – čia nėra nei tualetų, nei persirengimo būdelių, nei kavinių, nors esame viename pagrindinių paplūdimių. Taip pat nėra ir automobilių aikštelių, todėl jį tenka palikti tiesiog šalikelėje.

Patraukus link paskutinio miestelio nerijoje – Lesnojaus – vaizdai mažai kuo skiriasi nuo prieš tai matytų. Vėlgi – jokios infrastruktūros, pramogų, tik kelios mažos parduotuvėlės, keli restoranai ir viešbučiai, tačiau tai nė iš tolo neprimena mūsų Juodkrantės ar Nidos.

Pamirštas kraštas – toks slogus įspūdis susidaro, išžvalgius visą neriją Rusijos pusėje. Laukinė gamta ir ramybė turi savo žavesio, tačiau jis greitai išblėsta vakarais, kai sutemus absoliučiai nėra ką veikti, nes tiesiog nėra kur pasivaikščioti. Tenka nebent dairytis po vietinių gyventojų namus, slampinėjant po neapšviestas gatves. Neatsidžiaugiame savo sprendimu nerijoje praleisti tik vieną naktį. Po tokio poilsio ir Šventoji su savo legendiniais ne pirmą dešimtmetį menančiais nameliais atrodo kaip rojus.

Už 27 eurus prisipilame pilną baką degalų ir keliaujame iš nerijos Svetologrsko link.

Svetlogorske – lyg Basanavičiaus gatvėje Palangoje

Tik įvažiavus į Svetlogorską, nuotaika kaipmat pasitaiso. Čia iškart galima pajusti kurorto dvasią – ežere poilsiautojai irstosi valtimis, plaukioja gulbės, nutiesti dailūs dviračių takai, kurių neaplenkia ratuoti turistai. Kaip Druskininkuose – tokia kyla pirmoji mintis, tačiau situacija keičiasi pasiekus kurorto širdį – Lenino gatvę.

Čia pasijaučiame lyg Palangos Basanavičiaus gatvėje. Šurmulys, gintaru prekiaujantys prekybininkai, gatvės muzikantai, restoranai ir visu garsu „Belije rozi“ traukianti dainininkė.

Pagaliau miname sutvarkytais takeliais, žvalgomės po dailias vilas. Iki jūros galima nusikelti keltuvu, tačiau prieš tai tenka kantrybę išbandyti keliasdešimties žmonių eilėje. Pagaliau pasiekiame. Pajūris siauras, žmonių – daugybė, todėl čia prigulti jau nebus toks lengvas uždavinys kaip nerijoje. Tačiau aplink yra persirengimo kabinų, tualetų, restoranų, galima nusipirkti ledų, o troškulį padeda numalšinti gazuoto vandens ir limonado aparatai.

Kainos nesikandžioja – už sultingus kiaulienos šašlykus sumokame apie 4 eurus, o norint gausiai pasisotinti trijų patiekalų vakariene asmeniui tikrai užteks apie 15 eurų.

Pagaliau pamatome automobilių lietuviškais numeriais. Jų suskaičiuojame bent dešimtį. Tiesa, už nakvynę šiame kurorte teks sumokėti daugiau nei nerijoje, paros kaina dviem asmenims prasideda maždaug nuo 40 eurų ir gali siekti kelis šimtus.

Tik čia pagaliau atsipalaiduojame ir pajuntame, kad ilsimės. Taigi, Rusijos Kuršių nerija nė iš tolo nepretenduoja tapti pigesne alternatyva lietuviškajai nerijai, į šį titulą pretenduoti galėtų nebent Svetlogorskas. Tačiau ir tai abejotina, turint omenyje ilgą kelią ir kilometrines eiles pasienyje, kuriose tenka pralaukti bene pusę dienos.

Image removed.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder