Pasadoblis su dviračiu

Mindaugas įsitikinęs, jog šokantys žmonės - laisvesni, "nesiparina", jei kas nesikloja, šokis padeda nukreipti mintis į prasmingesnius dalykus. Vaikinas ir kelionėse, nusiropštęs nuo dviračio, nepamiršta esąs šokių mokytojas. Tbilisio kavinėje pamokė salsos gražuoles gruzines, o pakeliui į kalnus sutikęs graikus, iš jų pats išmoko šokti tikrąjį sirtakį, mat kiekviename šalies regione jo žingsneliai skiriasi. Mindaugas neslepia, kad artimas jo sielai ir kūnui šokis yra pasadoblis.

Ką tik sugrįžote iš vienos kelionės, o jau keliate sparnus kitai.

Pėstute žingsniuosime per Indijos Himalajų kalnynus. O dabar grįžome dviračiais aplankę Kos salą Graikijoje ir Turkijoje nuvažiavę iki Antalijos. Nuo 2007 metų keliaujame dviračiais, aplankėme Švediją, Gruziją, Azerbaidžaną, Izraelį...

Kaip kelionės tapo gyvenimo būdu?

Istorija tokia: du kartus automobiliu stipriai viršijau greitį, ir iš manęs atėmė vairuotojo teises. Visuomeniniu transportu važiuoti į darbą buvo nepatogu. Draugas pasiūlė: "Imk mano dviratį." Tą pačią vasarą su draugais išvažiavom į Švediją - nuo Stokholmo trenkėmės 700 kilometrų. Žvejojome kaimeliuose. Nustebino, kad namų durys atidaros, o žmonių nėra, tik šunys laksto.

Tada mes prisijungėm prie tarptautinio žygio grupės, jie važiavo nuo Olimpijos (Graikija) iki Pekino - 12 000 kilometrų vadinamuoju Šilko keliu. Mes važiavome atkarpą nuo Tbilisio iki Baku, tai buvo išties nuostabi kelionė. Jau Švedijoje supratau, kad važiavimas dviračiu yra geriausias keliavimo būdas, nors automobiliu esu išmaišęs Europą, Ameriką. Judi pakankamai greitai - vidutiniškai 15 kilometrų per valandą. Sutikti žmonės laiko tave draugišku, kviečiasi į svečius. Nors mūsų nemaža kompanija; važiuojame septyniese aštuoniese. Vieną dieną, kai man viskas atsibos, jausiuosi išsekęs - sėsiu ir minsiu, kol apsuksiu visą pasaulį.

Į kokias rūšis skirstytumėte keliautojus?

Buvome sutikę tokį žmogų, "bomžą" ant ratų, kuris be dviračio neturėjo nieko kito gyvenime. Jį vieni pamaitindavo, kiti - žmonės pasaulyje draugiški. To vokiečio vardas buvo Haumeris, taip atradome terminą "haumerizmas". Tiesa, tas jo dviratis buvo geras, ir jis ketino tapti dviračių karavano vedliu.

Na, o mūsų komanda - labai stiprios asmenybės, spektras charakterių, bet mes draugiškai pasiskirstėme vaidmenimis, kas rūpinosi maistu, kas - dviračiais. Merginų į kelią neimame, nes ten, kur jos, kyla visokių bėdų; vyriškai viską išsprendžiam. Kai vykau į pirmąją kelionę Švedijon, tas draugo paskolintas dviratis man buvo per didelis, per aukšta sėdynė, o dar atsiliepė dėl šokių patirtos kojų traumos; atrodžiau kaip girtas laivas. Komandos draugai į kalnelį mane už marškinių užtraukdavo su visu dviračiu, tada ir pamačiau, ko verta komanda.

Kartą Turkijoje navigacija pavedė: rodė, kad per kalnus yra keliukas, bet iš tikrųjų toje vietovėje baigėsi civilizacija, rodos, pasiekėme neįžengiamą rojų ar pasaulio kraštą. Tokia senučiukė liepė savo sūnui palydėti mus ratu atgal, kad nebereikėtų vėl kilti į kalną. Visada laikomės atokiau didmiesčių, nes kelionė iš Stambulo į Izmirą buvo kankynė: autostrada kapanojomės dvi dienas. Net Niujorke nemačiau tokio intensyvaus eismo. Aišku, daug pamatai.

Ar teko flirtuoti su mirtimi?

Kaip tik kovo mėnesį buvome nusipirkę bilietus maršrutui Libanas - Sirija, ir likus dviem savaitėms iki žygio išgirdome, kad 7 estus dviratininkus įkaitais pagrobė nežinomi žmonės. Buvo gal penki pasitarimai, ką mums daryti, ar rizikuoti. Aš norėjau važiuoti, gal įdomu būtų savaitę nelaisvėj pabūti, kad anūkams turėtum ką papasakoti, bet draugai turi žmonas ir vaikus, sakė - važiuok vienas. Priėjau išvados, kad komandą išardyti lengva, o surinkti į būrį labai sunku. Neramumams pasibaigus leisimės į tą žygį.

Visko nutikti gali bet kur. Nakvojome palapinėse prie Negyvosios jūros Izraely, naktį per mūsų šlepetes su džipais kažkas važinėjo. Turkijoj pasistatėm dviračius, nuėjome prie jūros, o grįžę radome juos išvartytus, suplėšytas kuprines: palaidi šunys suėdė lietuviškus lašinius. Gyvatės prie palapinių šliaužiodavo.

Kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau lieka kuo stebėtis? Kokių dar netikėtumų buvo?

Darbe esu nuolat apsuptas žmonių, tai nėra lengva, nes visi tavęs nori po dalelytę. Iki sezono pabaigos būni visiškai išsunktas. Kelionės įkrauna, atrandi naujų dvasinių vertybių. Iš kiekvienos šalies, kultūros kažką pasiimi sau, pasisemi išgyvenimų, ir tai pajunti tik po kurio laiko - kad tai virto tavo asmenybės dalimi.

Susipažinome su daugeliu skirtingų kultūrų, gal ne bauginančių, bet Izraelyje paliko įspūdį, kad dvi tautos, žydai ir palestiniečiai, gyvena labai mažoje teritorijoje, ir tokia įtempta situacija. Tai, ką žydų tautai teko ištverti, ir padarė ją tokią stiprią. Keliavome per dykumą, karštis - per 40 laipsnių, bet turėjome tikslą apvažiuoti visą Izraelį, per Ganzos ruožą į Tel Avivą turėjome grįžti autobusu, nes su dviračiais nepraleido, tai važiavome dieną.

Buvome išmetę iš galvos, kad per šabą net lifto mygtuką vengiama nuspausti, niekas nedirba. Radome uždarytas degalines, krautuves, viešbučius - viską. Dar spėjome į neilgai dirbusį italų restoranėlį, ir ten suvalgyti menki pietūs man kainavo brangiausiai gyvenime. Kai grįžome į palapinę, penkiems vyrams buvo likusi viena skardinė alaus, greipfrutas ir du česnakai.

Azerbaidžane mus norėjo "išdurti": užsisakėme šonkauliukų, atnešė kaulus be mėsos, ne, sakome, nemokėsime.

Gruzijoje, kai vyko tarptautinis dviratininkų žygis nuo Graikijos iki Pekino, iš graikų pavogė dviračius. Sukėlė visą kaimą. Policininkų su "viliukais" privažiavo, kaimiečiai - su traktoriais, užsidėję dideles lempas. Po trijų valandų, pamatę, kas vyksta, vagys patys prisistatė.

Šiaip kliūčių aš nebijau, nors man ir sekėsi: per visas keliones nė karto padangų nepradūriau. Užsispyręs į kalnus dviračiu užvažiuodavau, bet pasitaikė tokių, į kuriuos net stumti dviračio neįmanoma.

Kurios šalies merginos gražiausios?

Draugai, kurie buvo Pietų Amerikoje, sakė, kad - ten. Man gražios pasirodė žydaitės. Jos tarnauja armijoje, net turguje pilna merginų su automatais. Kartą sustojome ant kalno prie Libano sienos, nuo jo buvo matyti karinė bazė. Atvažiavo mašina su kulkosvaidžiu, sėdi simpatiška dvidešimtmetė pana: "Vyrukai, nėra ko dairytis, varykit iš čia!"

Turbūt nereikia klausti, kurioje šalyje jus pasitiko svetingiausiai?

Kelionė į Gruziją 2008 metais paliko neišdildomą įspūdį. Policininkai paklausė, kur važiuojame, pasakė, kad ten - nesaugu, ir mus lydėjo. Gruzinai lietuvius labai myli ir gerbia. Ne tik vyno fabrike, kur vyno rūsiai tęsiasi 15 kilometrų, visur, kur svečiavomės - šakės, kaip privaišino! Tai skaniausias vynas pasaulyje. Nukakome į kalnų kaimą, kur turistų nematė 5 metus, subėgo visas kaimas, šašlykais vaišina, siūlo degtinės. Vyno, sako, nėra. Patys policininkai atvežė mums 5 litrų "bambalį". Bet ne dėl fantastiško skonio vyno man širdis iš sielvarto plyšo, kai Gruzijoje vyko karas, aš tada buvau Amerikoje.

Ką apie lietuvius žino kitataučiai ir kas blogiau už mus gyvena?

Sykį Bosnijoje-Hercegovinoje išlindo vietinis vaikinukas, siūlosi padėti, klausia, iš kur būsi. Sakau: " Litva", o jis: "Ateik čia, Saboni". Pasakojo, kad pas juos žiauriai karšta, dirba jie nuo 4-os ryto iki 10-os, paskui pavėsyje visą dieną vyną gurkšnoja.

Mes žiauriai gerai gyvenam. Daug blogiau gyvena tie patys gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai, kurie įsikūrę toliau nuo kurortų. Šiaip kuo klimatas šiltesnis, tuo žmonės labiau atsipalaidavę, mažiau suka galvas, kaip išgyventi.

Iš Europos šalių keistą, dvejopą įspūdį paliko Albanija. Vos įvažiavę supratome, kodėl graikai pasieniečiai nelabai mus ten norėjo įleisti: autostrada - beveik vienas žvyrkelis, šalia jos - didžiausi skardžiai, gali nugarmėt. Kas nori suprasti, kaip mes gerai gyvename, tegu nuvažiuoja į Albaniją.

Jūros šventėje galite atsipalaiduoti, prieš tai patyrę aibę tarptautinių pergalių?

Danijos čempionate, iš kurio ką tik grįžome, mums labai pasisekė, Europos čempionų titulą vaikų duetų kategorijoje pelnė Kristijonas Gukauskas(prieš tai laimėjęs pasaulio čempionatą) su Tomu Gaveliu.

Kai pasieki neblogą lygį, visur kviečia dalyvauti ir Pasaulinės šokių olimpiados prezidentas išreiškė norą, kad mūsų kolektyvas gegužę atvažiuotų į Maskvą.

Laurus skynėme per praėjusį sezoną ir Ukrainoje vykusiame čempionate Armandas Vaičekauskas, jis laimėjo pasaulio čempiono vardą, "Intrus" kolektyvas laimėjo Pasaulio taurę. Ir šiaip pasaulinėje šokių savaitėje, vykusioje Lenkijoje, puokiai sekėsi, laimėjome prizų ir pirmų vietų, kaip ir Taline, Pabaltijo taurėje. Kai dirbi, tai ir sekasi, tai laiduoja sėkmę. Bet vaikai jau persisotinę pergalių, ir bijau, kad gali būti sunku toliau motyvuoti. Dėl įkvėpimo ir į Himalajus danginuosi. Kai pasieki aukštą lygį, išsilaikyti labai sunku, nes vieni išlempa, kiti praranda aistrą, tretiems ir taip užtenka to, ką pasiekė. Daug niuansų.

Berniukai yra protingi, gerai tėvų auklėjami, nors būna visko - ir pasipykstam. Ieškom ir kol kas randam bendrą kalbą - juokais ir griežtumu. Aišku, fizinės bausmės - uždraustos, bet jeigu vienas nusižengė - visa komanda daro atsispaudimus. Vienas atsakingas už visus.

Per Jūros šventę surengsime salsos vakarėlį po atviru dangumi Atgimimo aikštėje. Šeštadienį surengsime turinyrą, "Jūros šventė hip hop'o ritmu" pirmą kartą istorijoje - po atviru dangumi, kol kas užsiregistravo penkios komandos, dalyvaus solistai ir duetai.