"Nusiauk batus, nes žemė, ant kurios žengi, yra šventa",- pasakė Dievas Mozei prie liepsnojančio krūmo.
Kai 10 dienų klajojome šventomis vietomis, kur viskas prasidėjo - Izraelį ir Jordaniją, - neapleido mintis, kad Mozė, 40 metų vedžiodamas juo patikėjusius žmones, turėjo kur "prasisukti". Klaidžiojant po Vadi Ramo dykumą Jordanijoje, neapleido mintis, kad galbūt pėdą statau būtent ton vieton, kur kadaise paskui Mozę ėjo jo sekėjai Pažadėtosios žemės link.
Kai dykumoje permiegoję palapinėse lindome iš už kalnų pasitikti saulės, tas įspūdis sustiprėjo dar labiau. Mūsų grupės žmonės negailėjo jėgų kopti į kalną trokšdami pirmieji pasveikinti patekančią saulę. O aš, žvelgdama į juos iš apačios, galvojau, kaip prieš kelis tūkstančius metų turėjo jaustis šventieji ir šiaip žmoneliai, kai nebuvo elektros ir anei lašo vandens troškuliui malšinti.
Išvakarėse, kai mes čia atvykome, įsivaizduokit sau, lijo. Jordanijoje, kurioje 364 dienas per metus šviečia saulė. Truputį sutrikome, kai reikėjo sėstis ant rūpestingai paruoštų, bet sumirkusių pagalvių. Egzotiškai apsitaisę vaikinai, suvažiavę čia iš įvairių pasaulio kampelių užsidirbti, apgaubė visapusišku dėmesiu.
Kai prie laužo laukėme mėsos patiekalo, taisyto katile, įraustame giliai žemėn, egiptiečiu prisistatęs Saidas pašnabždėjo, kad bus akimirka, kai užlies laužą vandeniu, išjungs šviesas ir mes galėsime gėrėtis žvaigždėmis danguje. Tai būtų labai romantiška ir gražu, jei nekankintų dienos nuovargis ir emocinis išsekimas nuo patirtų įspūdžių Petroje.
Tai VI amžiuje prieš Kristų buvusi nabatėjų sostinė, iškirsta Vadi Araba raudonųjų smiltainių kanjone. Iki šių dienų čia išlikusi šventykla, triumfo arka, amfiteatras ir vienuolynas. O iki jų nusigauti gali pėsčias arba joti arkliu ar asilu. Apdairiai paskaičiavau, kad iš kanjono geriau jau parjoti nei dusti lipant į kalną...
"Tu nužudei mano asiliuką"
Petros aikštėje prie šventyklos gulėjo kupranugariai, liūdnai panarinę galvas stovėjo asilai ir asiliukai. Užkalbinau berniuką, kiek kainuotų parjoti į kalną. Čia buvo mano didelė klaida, kad būtent jį užkalbinau. Apspito gal dešimt asilų šeimininkų siūlydami joti tik jų turtu. Kilo vos ne peštynės. Užkalbintas berniukas rėkė: "Aš buvau pirmas. Tu turi sėsti ant mano asilo!" Didesnis berniukas su didesniu asilu aiškino, kad tas mažesnysis serga. Dar keli rodė savo asilus ir vardijo jų pranašumus. Sutrikusi dėl tokių varžytinių, bejėgiškai dairiausi į šalis, akimis ieškodama vedlio po Jordaniją. Suradusi klykiau: "Ką man daryti?!" Tas, visiškai nesigilindamas į situaciją, nusprendė: privalau sėsti ant pirmojo užkalbintojo asilo. O tas asiliukas mažytis, nešvarus. O vaikas spindinčiomis akimis dėl penkių dolerių būsimo atlygio triumfuodamas apžvelgė visus konkurentus: esą laimėjęs kovą dėl klientės.
Kai su kažkieno pagalba užsiropščiau ant to aiškiai per menko pagal mano kompleksiją liūdno vargšo, nulipti jau nebeturėjau jėgų vien dėl to, kad kiltų dar didesnis šaršalas dėl "finansinių įsipareigojimų" nevykdymo. Ir nepatogiai, vis bijodama nukristi, pradėjau kelionę. Kokių septynerių metų berniūkštis, vis užbėgdamas į priekį, žiūrėdamas į mano akis, klausė: "Ar tu laiminga? Ar tu laiminga?" Netgi vardan švento melo nepajėgiau atsakyti "taip". Dėl juokingo vaizdo - didelė moteris ant pačio mažiausio asilo pasaulyje buvau filmuojama ir fotografuojama dešimčių turistų, klegančių pro šalį. Tas reginys jiems buvo kur kas įspūdingesnis nei Petros grožybės. Nors žemėn prasmek. O vargšas asiliukas, šlitinėdamas ant akmeninio nelygaus grindinio dar priekalnėje, berniuko niuksais raginamas, tikrai nebepajėgė su tokiu nešmeniu kopti aukštyn į kalną. Abu jautėmės tragiškai. Nenužirgliojus ir trečdalio kelio aukštyn, berniukas, suvokęs ne mano, o asiliuko tragediją, įsakmiai paliepė: "Lipk šalin, tu nužudei mano donkį!" Nors bandžiau aiškinti savo poziciją - kodėl jis pešėsi su didesnių asilų šeimininkais, jei turėtų puikiai žinoti savo asiliuko galimybes... Žodžiu, nuo jo turto nusiropščiau, bet dėl šventos ramybės susimokėjau tiek, kiek mokama už visą kelią.
Norėdama bent kiek sušvelninti patirtą stresą, užbaigti kelionę į kalną nusprendžiau jodama žirgu. Jau turėdama patirties, pirma apžvelgiau, kuris patiktų labiausiai. Ir tik išsirinkusi jį, ieškojau šeimininko. Šiuokart viskas pasibaigė laimingai. Tačiau mačiau ir ne taip sėkmingai keliones žirgais baigusių žmonių... Tad, tikėdamasis malonių įspūdžių, gali labai apsirikti. Netgi tie, kurie nejojo nei asilais, nei žirgais, o rinkosi vežimus, neatrodė laimingi: per akmenis dardėdami vadeliojamais keturračiais, jie persigandusiais veidais, matyt, galvojo, kaip neprarasti dantų - taip kratė tos "karietos".
Kažin ką jis galvojo, kai pirmąjį kartą nuo Nebo kalno žvelgė į Pažadėtąją žemę? Nuo šio kalno ji atrodo visai čia pat...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą