Pietų Italija: Alberobelo "truliai"

Keliaujantiems po Europą: gražiausių miestų istorijos štrichai (8)

Beveik pusantro tūkstančio baltų namukų, prieš šimtmečius pastatytų iš kalkakmenio dviejuose Alberobelo miesto kvartaluose - Monti ir Aia Piccola, primena pasaką. Tokių daugiau niekur nepamatysite, tik Apulijos regione.

Gudrus grafas

15 a. pabaigoje Apulijos grafas Konversanas (it. Conversano) padėjo Neapolio karaliui atsikariauti Otrantą iš turkų. Dovanų už narsą ir atsidavimą jis gavo žemių Itrijos slėnyje. Tai buvo miškinga vietovė, ir, norėdamas tuo pasinaudoti, grafas sumanė ją apgyvendinti. Jis pakvietė čia dirbti valstiečius, tačiau netrukus pasirodė karaliaus įsakymas, draudžiantis statyti naujas gyvenvietes, o jau esamas apkrovė dar didesniais mokesčiais.

BARIO PAKRANTĖ. Apulijos regiono sostinėje Baryje yra ir Lietuvos gatvė...

Tuomet grafas Konversanas sugalvojo "prasisukti" nelegaliai. Jis sumanė statyti tokius būstus, kuriuos būtų galima greitai nugriauti. Pavyzdys buvo čia pat: piemenys laukuose susiręsdavo nedideles akmenines kūgio formos klėtis, kad būtų kur pasislėpti nuo vasaros kraščio, o valstiečiai tokiose laikė įvairius rakandus (kai kur Itrijos slėnyje panašios klėtys statomos ir šiandien). Jas nesunku nugriauti - tereikia ištraukti akmenį, ir kūgelis pavirs akmenų krūva. Tokia gudrybe Alberobelo gyventojai ir pasinaudojo. Tiesa, vos vieną kartą. 1644 m. per vieną naktį miestas virto griuvėsiais.

RYŠYS. Baryje mirė (buvo nunuodyta) didžioji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca (1494-1557), Žygimanto Senojo žmona. Jos palaikai ilsisi Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje (nuotr.). Kaip žinome, Bona su Žygimantu Senuoju Krokuvoje užaugino penkis vaikus. Keturias dukras ištekino už Europos karalių. Vienintelis sūnus Žygimantas Augustas nesusilaukė palikuonių ir nebepratęsė Gediminaičių dinastijos.

Gyventi nuolat laukiant "mokesčių inspekcijos" jokiais laikais nebuvo smagu, tad akmeninių būstų savininkai kreipėsi į Neapolio valdžią su prašymu juos "legalizuoti".

1797 m. Neapolio karalius Ferdinandas IV Burbonas išleido įsakymą, pagal kurį Alberobelas iš grafų Konversanų nuosavybės perėjo jo žinion. Miestas gavo legalų statusą. Vis dėlto "truliai" (it. trulli) čia ir toliau buvo statomi. Tiesa, vėliau jau imta naudoti ir rišamąjį skiedinį - kad laikytų ilgiau ir tvirčiau. Paskutinis toks statinys suręstas 1926 m.

APULIETIŠKA architektūra Alberobelo miestelyje.

Medžiai, karas, miškas

Kol buvo nelegalus, miestelis neturėjo pavadinimo. Tik 18 a., įteisintas, priėmė lotyniškos kilmės vardą "Arboris Bell". Nežinia, kas taip sugalvojo, bet "silva aut nemus arboris belli" lotyniškai reiškia "medžių karo miškas".

Terminas "trulli" atsirado tik 1908 m. Jį sugalvojo mokslininkas keliautojas. "Turris" lotyniškai reiškia "bokštas", o "tholos" graikiškai - kupolas. Beje, vietos gyventojai šio termino niekada nevartojo, jie savo būstus ir dabar vadina "kasedomis" (casedda).

MASSERIA - apulietiška kaimo turizmo sodyba, skirta keliautojams, ieškantiems "tikresnio" Italijos skonio.

Daugelio šių būstų kupolai puošiami krikščioniškais simboliais. Širdis, perverta strėle, simbolizuoja Dievo Motinos kančią, balandis - Šventąją Dvasią, saulė - Kristų. Šie piešiniai - tarsi talismanai, saugantys gyventojus. Ant stogų jie piešiami kalkėmis, simbolizuojančiomis švarą.

Akmeninius statinius, anot istorikų, žmonės pradėjo statyti bronzos amžiuje - II tūkst. pr. Kristų. Jų liekanų randama Kretoje; priskiriami Mikėnų kultūrai - klestėjusiai 1450?1100 m. prieš Kristų.

TRULIS. Apulietiškas "trulis" neturėjo pamatų, tie patys akmenys būdavo naudojami daug kartų. Kai būstas nebetikdavo gyventi, jį išardydavo ir iš tų pačių medžiagų pastatydavo iš naujo. Seniausi "truliai" Itrijos slėnyje datuojami 16 amžiumi.

Matyt, Itrijos slėnyje akmeniniai statiniai atsirado graikų dėka, mat šiuose kraštuose būta graikų kolonijų (vėliau jos priklausė bizantiečiams). Itrijos slėnio pavadinimas, manoma, irgi kilęs sutrumpinus graikų kalbos žodžius "Madonna Odegitria" - "Dievo Motina, rodanti kelią".

Bronzos amžių siekiančių statinių liekanų Apulijoje nėra rasta. Namai čia neturėjo pamatų, tie patys akmenys būdavo naudojami daug kartų. Kai būstas nebetikdavo gyventi, jį išardydavo ir iš tų pačių medžiagų vėl statydavo iš naujo.

VIESTĖ, Pietų Italija, Fodžijos provincija. Apuliečių miestelis ant jūros kranto. 7 (prie info KUR?)

Seniausi "truliai" Itrijos slėnyje - 16 amžiaus.

20 amžiuje Alberobelo miestelis jau buvo suvargęs. Maždaug prieš 50 metų istorinį namuką čia buvo galima įsigyti už porą tūkstančių eurų. Bet kai 1996 m. UNESCO Alberobelą įtraukė į pasaulio paveldo objektų sąrašą, viskas pasikeitė. Šiandien apuliškasis "trulis" jau kainuoja iki milijono eurų.

KUR?

Alberobelas (it. Alberobello) yra pietryčių Italijoje, Apulijos (it. Puglia) regione, į pietryčius nuo šio regiono sostinės Bario.
Apulijos regionas skirstomas į 6 provincijas: Bario, Barletos-Andrijos-Tranio, Brindizio, Fodžos, Lečės, Taranto.
Didžiausi Apulijos regiono miestai: Fodžija, Baris, Tarantas, Andrija, Lečė.
--------------------

VERTA ŽINOTI
Nuo 11 amžiaus pradžios iki 19 a. vidurio šiuolaikinės Italijos pietuose gyvavo Sicilijos karalystė. Jai priklausė Sicilijos sala ir įvairiais etapais - Pietų Italijos sritis su Neapoliu.
Iki 13 a. valstybė vadinosi Apulijos ir Sicilijos karalyste, vėliau - Trinakrijos karalyste.
1819 m. susijungė su Neapolio karalyste į vieną valstybę - Abiejų Sicilijų Karalystę.
1861 m. Abiejų Sicilijų Karalystė įsijungė į Suvienytosios Italijos sudėtį.
***
ĮDOMU
Kodėl siciliečiai nelaiko savęs italais?
Nuo Apeninų pusiasalio Sicilijos salą skiria Mesinos sąsiauris. Ši sala, didžiausia Viduržemio jūroje, laikoma Pietų Italijos dalimi, tačiau svetimšalis gali nustebti čia išgirdęs, jog siciliečiai nelaiko savęs italais... Tai paaiškina šio krašto istorija, kuri daugeliu aspektų klostėsi kitaip negu šiaurinėje dalyje.
Sicilijos autochtonai (čiabuviai) buvo gentys, graikų vadintos "elymoi", "sikanoi" ir "sikeloi". Nuo 7 amžiaus prieš Kristų autochtonai buvo kolonizuoti graikų bei finikiečių. Svarbiausia graikų kolonija buvo Sirakūzai. Šios kolonijos kariavo su kartaginiečiais. 242 metais prieš Kristų sala jau priklausė Romai. Sicilijos miestai sukildavo prieš romėnų valdymą, tačiau būdavo numalšinti. Vis dėlto krašte išliko graikų kultūra. Iki pat 10 a. siciliečiai kalbėjo graikų arba graikų-italų dialektais.
Nors įvairiais istorijos etapais Siciliją savinosi germanai (ostrogotai), arabai, normanai, Ispanijos karaliai, Prancūzijos Burbonai etc., siciliečiai kovojo už nepriklausomybę. Beje, 19 a. viduryje jiems pavyko išbūti nepriklausomiems "net" 16 mėnesių... Kai Sicilija buvo prijungta prie Italijos Karalystės, Palermas sukilo (1866 m.), tačiau buvo subombarduotas Italijos laivyno, o maištininkai sunaikinti.
Nuo 1946 m. Sicilija - autonominis Italijos regionas.
SKIRTUMAI
Pietų Italijoje mažiau gyventojų nei šiaurinėje dalyje, jiems labiau būdingos į giminę, šeimą orientuotos vertybės. Šiaurės italai savo šalies pietiečius mėgsta pašaipiai vadinti "terroni"; pažodžiui tai reiškia "kaimietis" arba "ūkininkas", tačiau turi žeminantį atspalvį - neišsilavinęs, neišmanėlis; panašiai kaip pas mus "runkelis".
Šiauriniai italai pietiečius dar vadina "latino". Čia keltų ir germanų įtaka buvo minimali. Genetiškai ir etnografiškai dominuoja graikų, romėnų, Mauritanijos afrikiečių, Balkanų (albanų) elementų mišinys.
Pietų kraštas kadaise garsėjo didžiuliu nusikalstamumu, patyrė skausmingą emigraciją.
Dažnas keliautojas, aplankęs ir Italijos šiaurę, ir pietus, jaučiasi taip, tarsi iš vienos valstybės būtų atvykęs į kitą. Pietų Italija ne tokia turtinga, bet čia ir kainos mažesnės.

Parengė Aras MASIULIS