Senoji ir naujoji Japonija

Kęstutis Armonas pasakojo, kad pamatyti Japoniją buvo sena jų šeimos svajonė. Lietuvoje susibūrė 12 bendraminčių, kurie pasisamdė lietuvaitę, daug metų gyvenusią Japonijoje, puikiai kalbančią japoniškai (patys japonai sako, kad ji kalba be akcento). Kaunietė Augustė (jos vardo negalintys ištarti japonai Augustei suteikė kitą vardą — „Šimtas lelijų“) yra Japonijos kultūros draugijos pirmininkė. Jai keliautojai apmokėjo kelionę. Augustė, išklausiusi, ką keliautojai nori pamatyti Japonijoje ir pati pasiūliusi įdomesnius objektus, sudarė maršrutą ir globojo lietuvius. Dvi savaites trukusi kelionė — bilietai, gyvenimas viešbučiuose, maitinimasis, ekskursijos, kelionės po šalį greitaisiais traukiniais, kainavo 12 tūkstančių litų.

K. Armonas pasakojo, kad vos atskridus į Japoniją pribloškė karštis, drėgmė ir žmonių gausa.

„Tada ir supratome, kodėl Augustė patarė įsidėti 12 komplektų drabužių — kiekvienai dienai, — pasakojo Kęstutis. — Ten kaipmat suprakaituodavau, nuo smogo ir dulkių drabužiai išsipurvindavo, o japonai — pamišę dėl tvarkos ir švaros“.

Žmonių daug. „Įsivaizduokite sankryžą, kai užsidegus žaliam šviesoforui priešpriešiais per gatvę pajuda dvi tūkstantinės minios žmonių, — stebėjosi Kęstutis. — Laimė, kad mes visi turėjome vienodas kepuraites, o kadangi japonai mažesni, tai lietuvių galvos kyšodavo žmonių jūroje ir tik todėl nepasimesdavome. Pasiklydus būtų sunku savarankiškai ką nors rasti, nes jie kalba tik japoniškai, užrašai gatvėse -- tik hieroglifais.“

Modernioji Japonija

Japonija ne veltui garsėja kaip viena iš labiausiai išsivysčiusių ir modernių pasaulio valstybių. Jei traukiniai — tai lekiantys 270 kilometrų per valandą greičiu. Jei dangoraižiai — tai net ir užvertus galvą sunku pamatyti viršutinius aukštus.

Lietuviai apsilankė Tokijo Ginzos kvartale, kur žemė yra viena iš brangiausių pasaulyje — kvadratinis metras žemės ten kainuoja per 10 tūkstančių eurų. Ginzoje įsikūrusios prabangios parduotuvės, kontoros, modelių namai, brangūs restoranai. Vakarais gatvėje uždaromas eismas ir ji virsta pėsčiųjų alėja: visur žybsi reklamos, kviečia užsukti klubai ir barai.

Įsiminė apsilankymas Technologijų parodoje. Specialiai supiltoje saloje lankytojai pasineria į ateities technologijų pasaulį. Galima pamatyti Japoniją garsinančius robotus, netgi mechaninius šuniukus. Didelio dėmesio sulaukia rusų kosminio laivo kapsulė. Parodoje daug dėmesio skiriama ateities medicinai ir gydymo ar žmogaus organizmo priežiūrų technologijoms. Pavyzdžiui, uždėjus ranką ant specialaus aparato, kompiuterio monitoriuje gali pamatyti, kaip šifruojama tavo DNR — tiesiog akyse lipdoma garsioji žmogaus genų grandinėlė, kuri kiekviename organizme — unikali.

Ką ten Technologijų paroda, jeigu viešbutyje nuėjus į tualetą tekdavo įdėmiai pastudijuoti klozetą, kad suprastum, kam reikalingi mygtukai ir svirtelės: vieną paspaudus vandens čiurkšlė nuplauna, kitą spustelėjus nudžiovina, o taupūs japonai netgi sugalvojo, kad kol bakelis pildomas vandeniu, galima ir rankas nusiplauti.

Valgiai ir sakė

Baruose japonai geria savos gamybos alų ir, žinoma, sake. Tai tradicinė iš ryžių pagaminta degtinė. Ji patiekiama senovišku būdu, molinėse taurelėse. Taurelė padedama ant gilios molinės keturkampės lėkštelės. Sakė būtinai pilama taip, kad išsilietų per viršų — tai simbolizuoja gausybę ir dosnumą. Sakė dažniausiai geriama šilta. Japoniška degtinė nestipri, joje — 16 laipsnių alkoholio. Tačiau nepratę prie alkoholio japonai greitai apgirsta. Rytiečių kepenys negamina fermento, kuris skaldo organizme alkoholį, tad jiems apgirsti užtenka nedidelės „europietiškos normos“.

Pavalgyti gerus pietus Japonijoje kainuoja apie 30 litų. Visuose restoranuose valgyti paduoda lazdeles, tik paprašius atneša šakutę. Klientai dažnai sodinami tradiciškai, ant demblių, tad vienas grupėje buvęs vyresnis žmogus, kuriam skaudėjo sąnariai, prašydavo kėdės ir sėdėdavo aukštai iškilęs virš kitų. Kęstutis sakė, kad lazdelėmis naudotis išmoko labai greitai ir šakutės nepasigesdavo. Netgi ryžius, sudrėkinęs ir sulipdęs sojų padažu, išmoko valgyti tik lazdelėmis.

Japoniški patiekalai ne visai įprasti lietuviams. Pirmiausia būtinai atneš ryžių. Pagrindinis japonų patiekalas valgomas visada: pusryčių ryžiai, vakarienės ryžiai, saldūs patiekalai ir desertai iš ryžių. Per pietus be būtinųjų ryžių dar galima užsisakyti įvairių jūros produktų ir žuvies. Dėl budistų priesaikų beveik 300 metų mėsa Japonijoje praktiškai buvo uždrausta. Todėl labai gausus jūros produktų pasirinkimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgoma žalia, kepta, virta, virta riebaluose, džiovinta (himono). Netgi džiovintas žuvų mailius yra naudojamas maistui kaip prieskonis ar ryžių pagardas (chirimen). Be to,yra labai daug patiekalų, gaminamų iš žuvies faršo (surimi): žuvies dešrelės, riebaluose virti ir apdžiovinti paplotėliai. Netgi sriubą, tiksliau — kaip kompotą geriamą sultinį, japonai verda iš žuvies. Dar japonai valgo daug daržovių, kurias dažniausiai verda. Patiekdavo ir įvairiausių jūros žolių bei dumblių. Japonai mėgsta valgyti natūralų maistą, o patiekalus pagardina mums žinomu sojų padažu, žaliųjų krienų garstyčiomis (vasabi) ar ryžių actu. Japonijoje sunku gauti kavos — visi geria tik arbatą.

Tradicijos

Dvi savaites praleidę Japonijoje lietuviai įprato matyti nuolat besilankstančius japonus. Netgi pradėjo atskirti, kuris iš besilankstančių yra viršesnis: žemesnio sluoksnio atstovas ar pavaldinys nusilenkia kiek žemiau. Lietuviams įstrigo vaizdas greitajame traukinyje. Nors traukinys stabtelėjo stotyje vos kelioms minutėms, į vagoną iš pradžių įšoko 5-6 žmonių brigada, kuri sutvarkė saloną, surinko šiukšles, išvalė. Išeidami iš vagono darbininkai tarpduryje stabtelėjo, visi sutartinai linktelėjo laukiančiai miniai, tuo gestu ir pasisveikindami, ir lyg priduodami darbą, ir kartu palinkėdami gero kelio.

Įeinant į patalpų vidų tekdavo nuolatos nusiauti batus — įeiti su apavu į patalpą Japonijoje — didžiulis įžeidimas. Ieškodami japoniškos egzotikos, turistai su ja susidūrė net viešbutyje, kur pasirinko ne standartinį vakarietišką, o tradicinį japonų kambario apstatymą. Ant grindų — jokių baldų, tik pinti dembliai ir pagalvėlės. Ant jų sėdima ir gulima. Atėjus vakarui ateina viešbučio tarnautojai ir pakloja ant demblių čiužinius.

Lietuviai, prisižiūrėję modernaus Tokijo, labai troško pamatyti senąją Japonijos imperatorių ir šiogūnų (karo vadų) bei samurajų ir geišų sostinę Kiotą. Jame yra 1600 budistų ir 400 šintoistų šventyklų, imperatoriaus rūmai su garsiaisiais sodais.

Daugiau kaip 500 metų garsiausių talentų puoselėjamo sodo grožį gali įvertinti tik labai gerai su Japonijos kultūra susipažinęs žmogus. Pavyzdžiui, garsiajame Akmenų sode galima pamatyti žvyru pabarstytą lauką, vienišą medelį ir 15 akmenų. Jie išdėlioti trimis grupėmis po 5 akmenis. Kad ir kaip eidamas ratu žiūrėtu, niekaip nepamatysi visų penkiolikos. Pažiūrėjęs į paprastą medelį tik suprantantis japonų kultūrą įvertins, kad bonsui — keli šimtai metų.

Lankantis senuosiuose mediniuose imperatoriaus rūmuose įsiminė „Dainuojančios grindys“. Baimindamiesi samdytų žudikų nindzių, samurajai ir šiogunai liepdavo pakloti girgždančias grindis, kad ir miegodami išgirstų besiartinantį žudiką. Rūmuose lentos ne girgžda, o leidžia melodingus garsus, primenančius lakštingalų čiulbėjimą. Kad ir kur statytum koją, vis tiek pasigirsta melodingas girgždesys. Gerbiantys tradicijas japonai muziejuose niekur neeksponuoja samurajų kardų. Įvairių ginklų, šalmų, skydų, šarvų yra begalė, o garsiųjų samurajų kardų — katana ir trumpojo vakizaši — tik kopijos. Karde įsikūnija kario siela, tad katana — didžiausia relikvija, iš kartos į kartą saugoma namuose ar šventyklose.

Kiote lietuviai apsilankė geišų kvartale ir prisižiūrėjo veidus nusibalinusių, tradiciniais kimono dėvinčių ir mediniais sandalais mūvinčių geišų. Geišos — ne kurtizanės ir jokiu būdu — ne prostitutės. Žodis geiša sudarytas iš hieroglifų „gei“ — menas, ir “sha“ — žmogus). Norinti tapti geiša mergaitė lavinti pradedama nuo ankstyvo vaikystės. Nuo jaunų dienų geišos pradedamos mokyti groti įvairiais muzikos instrumentais bei dainuoti, šokti, arbatos ruošimo ceremonijos, puokščių darymo meno (ikebanos), poezijos ir literatūros. Jos išmoksta įvairių žaidimų, bendravimo meno ir įgyja įgūdžių, reikalingų bendraujant su klientais. Visoje Japonijoje yra tik 60 aukščiausios klasės geišų, kurių įgyta specialybė vertinama labiau nei Sorbonos, Oksfordo ar Harvardo universitetų diplomai. Stebėdamos ir padėdamos vyriausiajai namų geišai, mergaitės įgyja patirties pasirenkant, derinant ir nešiojant prabangius kimono. Šilkiniai, įmantriausiai rankomis siuvinėti tikrieji kimono kainuoja dešimtis tūkstančių eurų — paprastas turistas autentiško kimono nenusipirks.

Keliautojai apsilankė ir sumo kvartale. Sumo imtynininkai Japonijoje labai gerbiami, norint tapti sumo meistru reikia ne tik daug treniruotis, bet ir be priekaištų paisyti senųjų tradicijų bei etiketo. Lietuviai labai nustebo, kad vienas iš labiausiai gerbiamų sumo imtynininkų yra... latvis. Japonai jį vertina ne tik dėl pergalių, bet ir vadina „Gražiu veidu“.

Ryšys su gamta šventyklose ir pirtyse

Japonai, sujungę budizmą ir tradicinius Japonijos tikėjimus, sukūrė šintoizmo religiją. Joje garbinamos gamtos jėgos, gyvūnai ir į akmenis, vandenį, medžius įsikūnijusios dvasios. Didžiulė pagarba atiduodama protėvių atminimui. K. Armoną sužavėjo viena šintoistų šventykla. Aplink kalną vinguriuoja begalė takelių ir juose pristatyta vartų. Tradiciniai japoniški vartai su užraitytais kraštais statomi kaip pas mus Kryžių kalne kryžiai: dėkojant, ko nors prašant, kaip atminimo ženklas.

K. Armonas pasakojo, kad šventykloje prie kiekvieno garbinamo objekto yra šaltinėlis ar vandens fontanėlis. Besimeldžiantis iš pradžių nusiprausia rankas ir veidą, išsiskalauja burną ir tik po to prisiartina pasimelsti protėvio dvasiai, įsikūnijusiam gyvūnui, augalui ar kuriai nors gamtos stichijai: žemei, vandeniui, perkūnui.

Kęstutis, prieš mėnesį pasistatęs vieną iš moderniausių Europoje vėjo jėgainių, prisipažino, kad ypač karštai pasimeldė Vėjui. O susižavėjęs japonų religija net pakeitė ant kaklo nešiojamą pakabuką. Iki kelionės į Japoniją nešiojo iš Meksikos atgabentą indėnišką amuletą, o pamatęs, kad japonų dvasios galingesnės, pasikabino amuletą su japonišku hieroglifu.

Žemės ūkio specialistą sužavėjo itin artimas japonų ryšys su gamta. Tai atsispindi ir valgymo įpročiuose, ir kultūroje, ir architektūroje. Netgi pirtys Japonijoje kuo labiau natūralesnės. Kadangi Japonijoje daug veikiančių vulkanų, geizerių, įvairiausių karštų ir šaltų mineralinio vandens versmių, japonai išmoko naudotis gamtos malonėmis. Lietuvoje išpopuliarėjusių japoniškų kubilų ten nematė, tačiau išbandė smėlio pirtį — žmogus sulig galva užkasamas į karštą juodą vulkaninį smėlį. Pasak Kęstučio, išprakaituoji labiau nei saunoje. Panašiai prausiamasi ir molio pirtyje, kur klientas ištepamas balta molio tyre. O mineraliniai šaltiniai taip prisotinti įvairių cheminių elementų, kad įmetus metalinę monetą ji ima blizgėti, kaip ką tik nukalta.

Tragiškas ir poetinis Japonijos simboliai

Kiekvieno japono svajonė yra aplankyti šventąjį Japonijos kalną Fudzijamą. Beje, patys japonai jį vadina pagarbiai — „Fudzi san“. Vos už 100 kilometrų nuo Tokijo esantis 3776 m aukščio Fudzijamos kalnas yra Japonijos simbolis. Tai veikiantis ugnikalnis su 700 m pločio krateriu. Fudzijama nuo seniausių laikų vaizduojama graviūrose, kalnui nuolatos skiriamos eilės. Fudzijamos kalnas yra žinomas ir kaip populiariausia savižudybių vieta Japonijoje. Vien per metus ant Fudzijamos rasti nusižudę 78 žmonės. Šiuo metu kalno miškuose stovi ženklai, siūlantys apsigalvoti, nesižudyti, nors pilvo persirėžimas pačiam sau — charakiri — dar viena iš senovės samurajų laikų šias dienas pasiekusi tradicija.

Prie Fudzijamos atvykstama po pietų. Kiek pailsėjus ir numigus vakare prasideda kopimas. Nors kalnas atrodytų, nėra aukštas, užlipti į jo viršūnę — nemenkas jėgų išmėginimas. Du lietuviai dėl deguonies stokos, dėl statumo taip ir nesugebėjo užkopti. Kadangi lipti reikia naktį, daugelis pasiima prožektorius.

Likus kelioms valandoms iki aušros, visi susirenka apie kraterį, nutyla. Buvo debesuota diena, tad tekanti saulė tik retkarčiais išnirdavo iš debesų, bet nuo to vaizdas buvo dar įspūdingesnis. Kęstutis atliko ir dar vieną seną japonų apeigą — sutikęs saulę, apėjo ratu visą beveik 700 metrų skersmens kraterį. Jis vadinamas „Nain“ (šventovė), ir taip pat garbinamas.

Atidavus duoklę poetiniam Japonijos simboliui Fudzijamos kalnui, lietuviai apsilankė ir tragiškame Japonijos simbolyje — Hirosimoje. Dabar šiame mieste gyvena per milijoną žmonių. 1945 metais JAV numetė ant miesto atominę bombą. Amerikiečiai bombą norėjo susprogdinti virš tilto, 2 km aukštyje, tačiau ji sprogo kur kas žemiau — 600 metrų aukštyje ir pažeidė kur kas mažesnį plotą. Tačiau ir to užteko, kad per pirmą pasaulyje branduolinį sprogimą žuvo maždaug 80 tūkstančių žmonių, buvo nusiaubta maždaug 80 procentų miesto teritorijos. Per keletą kitų mėnesių dar maždaug 60000 žmonių mirė nuo sužeidimų ar radiacijos. Po atominio puolimo Hirosima buvo atstatyta kaip taikos atminimo miestas, o išlikęs pastatas, buvęs arčiausiai sprogimo vietos, pavadintas Atominės bombos rūmais ir tapo Hirosimos Taikos atminimo parko dalimi.

Ypač sukrečia vandens tvenkinys, kuris iškastas atminti tragedijai, kai daugelis gyvų degančių žmonių bandė šokti į verdantį upės vandenį. Ne mažiau sukrečia ir žmogaus pavidalo tamsios dėmės. Žmonės sprogimo metu tiesiog išnyko — liko tik jų šešėliai.