Nemaloni pradžia, arba Kol mirtis mus išskirs
Istorija prasidėjo taip. Kartą paskambino mano vyras ir pasakė, kad esame pakviesti į kažkokią paskaitą apie keliones. "Ar einam?" - paklausė. "Na, eikim", - atsakiau, nors nelabai supratau kas konkrečiai ten bus. Negalėjo paaiškinti ir vyras, nes paskambinusioji kalbėjo labai abstrakčiai. Kelionės mums patinka, tad atėjome.
"Europa Royale" viešbutyje mus pasitiko kelios žvitrios merginos balkšvais marškiniais. Pakvietė į susirinkimų salę. Žvalgomės vieni į kitus. Bloga nuojauta mane persmelkė vos tik pažvelgus į plėšrias ir gudrias pranešėjų: angliškai kalbančio vyriškio ir jo partnerės - vertėjos akis. Man jie nepatiko. Atrodė įsitempę ir kiek agresyvoki. Tiesa, jų prezentacija buvo įdomi. Jie siūlė įvairiose pasaulio šalyse nuomotis apartamentus savaitei, dviem arba juos pirkti. Nusipirkus, tarkime, apartamentus Kanarų saloje Lanzarotėje ir, pavyzdžiui, Maltoje, pasak jų, būtų galima "pirkinį" išnaudoti per 3 metus. Pasikeitus norams ar situacijai, šalį būtų galima pakeisti ar apartamentų nuomos sutartį parduoti draugams. Galutinis šios kelionių bendrovės tikslas - parduoti vieno ar kito tipo apartamentus. Paprastai tariant, sistema tokia: įsigijęs kambarį Ispanijoje, kitais metais galėtumei atostogauti tokio pat tipo viešbučio kambaryje Australijoje ar bet kurioje šalyje, kurioje kompanija turi savo viešbučius. Ir taip, "kol mirtis mus išskirs". Skambėjo lyg ir neblogai.
Rezultatas
Ekrane užsidegė kaina - 3000 litų. Visi susirinkusieji tyli. Matau, niekas nieko pirkti neketina. "Deja, mes nenorime vykti į jūsų pasiūlytas šalis", - norėdamas atsikratyti aktyvių pardavėjų rėžė mano vyras. "O kur jūs norėtumėte vykti?" - paklausė plėšrioji dama. "Į Tailandą!" - "Gerai, mes galime jums pasiūlyti savaitę Tailande ir savaitę Maltoje su pusryčiais už 2500 litų", - pasakė dama. Ėmėme derėtis. Istorija baigėsi tuo, jog mes įsigijome savaitei apartamentus Tailande, Puketo saloje, ir savaitę Maltoje su pusryčiais už 1700 Lt.
Pinigus reikėjo sumokėti iškart. Tada mes pirmąkart ir perskaitėme liūdnai pagarsėjusios kelionių bendrovės "Amber promotions" pavadinimą. Žinoma, tuomet jis mums nieko nesakė.
Nerimastingos dienos
Rūškanas anglakalbis vyras paspaudė man ranką ir pasveikino nusipirkus kelionę. Buvo balandžio mėnuo. Buvome perspėti, kad norint rezervuoti kambarį, pirmiausiai reikia pasiskambinti į bendrovės biurą ir pasiteirauti, ar pageidaujamos šalies viešbutyje yra vietos. Ir prieš du mėnesius užsisakyti lėktuvo bilietus. Be to, turėjome pasirašyti 12 punktų "Supratimų" memorandumą. Vieni įdomesnių punktų: pasižadėjimas vieną kelionės dieną skirti prezentacijai apie "Absoliut. Vocation club." galimybes (kelionių bendrovė "Amber promotions" yra viena iš "Absolut. Vacation club." produktų pardavėjų); vos atvykus į šalį turi duoti 500 eurų užstatą, tuo atveju, jei ką nors sulaužytumei kambaryje; turi patikinti, kad šeimos mėnesinės pajamos siekia 30 000 eurų (jei ir nesiekia, žvitriosios rezervacijas atliekančios merginos siūlo rašyti, kad siekia).
Tuos tris mėnesius iki išvykstant abu su vyru jautėmės labai nesmagiai. Nusipirkę apartamentus, pasidomėjome bendrove "Amber promotions". Tuomet lyg žiurkės iš tamsių kampų ėmė lįsti visokios su šia bendrove susijusios istorijos. Internete taip pat radome įvairiausio turinio atsiliepimų. Nerimo kėlė ir tai, jog jų biure retai kas atsiliepdavo telefonu. Ten dirbančios merginos nenoriai sakydavo savo vardus. Sudėtingas buvo mūsų bendravimas ir elektroniniu paštu. Ilgai laukėme viešbučio patvirtinimo. Pykomės su vyru...
Šiaip ar taip, lėktuvo bilietus buvome jau nusipirkę. Be to, buvau jau susitaikiusi su mintimi, kad nuskridus į Tailandą jokio užsakyto viešbučio nebus. Patikrinusi booking.com viešbučių kainas Tailande supratau, kad jei būsime tikrai apgauti, neliksime nakvoti po palme. Kainos nesikandžiojo. 50 kv. metrų apartamentus 4 žvaigždučių viešbutyje buvo galima rasti už 40 - 50 eurų. Žinoma, kainos Tailande birželio - lapkričio mėnesiais visada mažesnės. Šis metas vadinamas žemuoju sezonu: tuomet dažniau užklumpa tropinės liūtys, mažiau saulės.
Stebuklai
Suplanavome taip. Iš Kijevo skrisime į Bankoką ir ten pabūsime porą dienų. Nesinorėjo atskristi tiesiai į Puketo salą ir ten 5 valandą ryto klaidžioti, jei niekas mūsų nelauktų. Tuomet 7 dienas ilsėsimės Puketo saloje. O po to dar tris praleisime Bankoke.
9,5 valandos skrydis iš Kijevo į Bankoką buvo nesunkus. "Aerosvit Airlines" lėktuvas pasitaikė apynaujis. Skrydžio metu didesnių oro duobių nebuvo. Puikumėlis. Pro lėktuvo langus dairėmės į apačioje išsirikiavusius kalnus, smaragdines upes, skaitėme knygas ir kimšome ukrainiečių patiekiamus kotletukus.
Bankoke nusileidome 3.30 val. ryto Tailando laiku (Lietuvoje tuo metu buvo 23.30 val.). Tiesą pasakius, viską, ką egzotiško svajojau patirti, patyriau vos išlipusi iš lėktuvo. Pirmiausiai apsvaigau nuo neįprastos akiai žmonių masės. Vos tik įžengėme į galingą Bankoko oro uostą - į mus plūstelėjo skubanti neregėto masto azijiečių minia (ilsėtis į Tailandą atvyksta nemažai kinų, japonų, malaiziečių, korėjiečių). Mano akys nevalingai lakstė nuo vieno veido prie kito. Negalėjau į juos atsižiūrėti. Žiūrėjau į tuos siauraakius žmones lyg į stebuklą. Žiūrėjau iki soties mėgaudamasi akimirkos kitoniškumu. "Įsivaizduoji, dabar net dvi savaites mes būsime apsupti tik jų", - lyg nustebęs vaikas pasakiau savo vyrui.
Antrasis stebuklas manęs laukė vos atsidarius oro uosto durims. Tai buvo neįtikimai malonus, drėgnas ir tik švelniai prikaitintą pirtelę primenantis klimatas. Nieko panašaus nebuvau patyrusi. Ir dabar galiu drąsiai sakyti: jei grįžčiau į Tailandą - tai tik dėl dviejų dalykų - dėl šio ištisus metus lepinančio tropinio klimato ir dėl dvasine ramybe dvelkiančių tailandiečių. Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad būdama ten, šalia šių budistiškai subalansuotų vietinių, jaučiausi sveika. Sveika ir dvasiškai, ir fiziškai. Pasakysiu dar daugiau: Tailande jaučiausi geresnė.
Chaosas
Bankoko oro uoste užtrukome. Sudėtinga buvo suvokti, kur reikia eiti ir kur nereikia. Apskritai reikia pasakyti, kad Tailande chaoso pakanka. Praeina kiek laiko, kol išmoksti orientuotis. Taigi. Milžiniškame, keleto aukštų, oro uoste susigaudyti ne taip paprasta. Aplink laksto visažiniai rusai, aiškindami, kokius lapelius reikia užpildyti, kur fotografuotis ir į kokią eilę stotis. O jau kiti visažiniai kalba absoliučiai priešingai. Tuo tarpu oro uosto darbuotojai, mažieji subalansuotieji tailandiečiai, angliškai kalba ne prasčiau nei šešerių metų vaikai. Paklausi jų ko nors - gal ir atsakys. Tačiau suprasti, ką jie pasakė "paukštiškai angliškai", beveik neįmanoma (tailandiečių kalboje nėra š, ž ir r raidžių!). Taigi jie taip pat blaškosi po oro uostą ir iš įvairių lėktuvų išlipusiems žmonėms rodo rankomis ir šaukia: "This way!" Kaip jie susigaudo kam šaukti - neaišku.
Oro uoste, užtrukę apie 2 valandas, nusipirkome vizas, sėdome į taksi ir apie 6 ryto pasiekėme savo viešbutį. Gyvenimas Bankoke verda ištisą parą, tad 6 ryto prie pat viešbučio mus pasitiko malonus gatvės taksi administratorius. "Iš kur jūs? Iš Lietuvos? Oooo... Nežinau tokios...Važiuosite į Puketo salą? Ooo... Labai graži sala. Ar turite vaikų? Ar jums patinka Buda? Norite atsigerti kavos?" - klausinėjo jis mūsų, lyg būtume atvykę pas jį. O nuo veido nedingsta šypsena. Tas žmogus taip maloniai mus nuteikė, jog kažkodėl pagalvojau: o gal viskas bus gerai?
Taigi dar šiek tiek pasigėrėję milžiniškais, jau medžiais virtusiais fikusais ir atsigėrę kavos, pakilome į savo apartamentus miegoti.
Pirmieji žingsniai
Nubudome per pietus. Dangus buvo apsiniaukęs, tad žvilgtelėjus pro langą atrodė, kad turėtų būti šaltoka. Nieko panašaus. Lauke tvyrojo pasakiška šiluma.
Apie Tailandą buvome prisiklausę visko: negerkite kokakolos su ledukais, nes ledukai gaminami iš krano vandens: nesaugu. Gėrimus atsidarykite tik patys. Nesivažinėkite patys motoroleriais: tailandiečiai vairuoja gerai, bet visiškai nesidairo į kitus vairuotojus - tai, beje, tikra tiesa. Nevalgykite gatvės maisto: susuks vidurius. Nevalgykite pliaže ananasų: irgi susuks vidurius... Mieste nesėskite į taksi, kurio vairuotojas nekalba angliškai arba jam nelabai aišku kur važiuoti: patvirtinta tiesa. Nesėskite mieste į tuktuką, jei prieš tai aiškiai nesusitarėte, kur konkrečiai norite patekti - jis pirmiau nuveš pas tuos prekybininkus, iš kurių užsidirba pinigų, ir tik paskui nuveš jus. Irgi tiesa.
Taigi viso to prisiklausę, atsargiais ir nepatikliais žingsniais lyg katinai per svetimus namus žengiame į apytikriai 9 milijonus talpinančio Bankoko glėbį.
Nenuėjome nė 50 metrų, o į mus susminga net 10 mažučių akyčių. "Madaaam, masaaaž", - pakėlusios savo mažas burnytes nuo dubenėlių su makaronais rėkia kelios tailandietės. Prieš išvažiuodami su vyru juokaudami kalbėdavomės, ką veiksime atvykę, jei mus užklups nesibaigiančios tropinės liūtys. "Masažuosimės", - sakydavo vyras. Taigi buvome suvilioti iškart.
Užsisakėme pėdų masažą. Gėlių žiedais pasipuošusios moterys paguldė mus į krėslus. Išmasažavo viską: pėdas, kojas, pečius ir net galvą. Pasijutome lyg sumokėję už karštą patiekalą ir dovanų gavę dar sriubos, salotų, pyragaičių, kavos ir bučkį. Toks valandos trukmės kojų - galvos masažas kainavo 20 litų.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą