"Apie epinę" kelionę"svaigome" seniai. Tačiau šiemet, pasukusios galvas, nusprendėme, jog tai turi būti nuotykių kupina, vidinius atradimus ir pokyčius sukelianti kelionė", - prisiminė Uldė, kuri šiuo metu Vilniaus licėjuje dirba psichologe.
KOSMOSAS. Uldė negalinti pamiršti to jausmo, kai aukštai kalnuose, rūko apsupty, negirdėti jokio garso. Apsuptas tylos esą pasijunti tarsi kosmose.
9 dienos kalnuose be gido
Pirmuoju tikslu tapo Anapurnos trekingo kelias Himalajuose, kuriuo be specialios įrangos galima pakilti net į 5 416 metrų aukštį. Ištroškusios iššūkių merginos, nepaisydamos patarimų samdytis gidą, devynias dienas kalnais keliavo savarankiškai. Maža to, drąsuolės ryžosi keliauti į Nepalą liūčių sezono metu - tam, kad išvengtų turistų ir kai kur sutaupytų.
"Turbūt gera nuojauta neapgavo - lietaus beveik nebuvo. Džiaugėmės, jog keliaudamos sutikome nedaug žmonių - tik vietinius gyventojus ir kokius dešimt baltųjų", - pasakojo klaipėdietė.
"Pirmosiomis dienomis turėjome labai daug energijos, gana sparčiai keliavome po 8-9 valandas per dieną, taigi netrukus juodai pavargome. Visgi turėjau vieno Vietnamo vienuolio knygą, kurioje rašoma, kaip reikia eiti. Skaitėme, jog kiekvieną žingsnį reikia jausti, žengti sąmoningai. Eiti reikia ne su jėga, prievarta, o švelniai. Anot vienuolio, svarbus yra kiekvienas žingsnis, nes jis yra proceso dalis ir veda tikslo link.
Taigi, pasinaudojusios patarimais, toliau judėjome kur kas lėčiau, bet lengviau. Buvome kupinos energijos ir praktiškai nereikėjo sustojimų. Žygiuoti padėjo dar ir iš vietinių gyventojų įsigyta lazda - ši taip pat, anot jų, turėjusi išbaidyti gyvates. Vis dėlto džiaugėmės, kad su jomis kelyje nesusidūrėme", - juokėsi Uldė.
VESTUVĖSE. Netikėtai kvietimą į vestuves gavusios draugės tam, kad pasipuoštų, vietiniame turguje įsigijo po skarą. Tačiau avalynės taip greit nerado - teko avėti kelioninius batus (Uldė - su žalia skara, Agnė - aukšta mergina dešinėje).
Lietuvaitės žygeivės nakvodavo kalnų "hosteliuose", kurių nuoma kai kur kainavo netgi nepadoriai mažai. Kadangi tai buvo ne sezono metas, merginoms pavyko išsiderėti nakvynę nemokamai su sąlyga, jog ten pat jos užsisakysiančios maisto. Svečių namų kambariukai - kuklūs. Miegoti tekdavo miegmaišiuose. Didžiausias trūkumas - karšto vandens stygius. Maža to, kad kai kuriuose viešbutukuose keliautojams tenka pasitenkinti šaltu dušu, kitur netgi pasiūloma praustis šaltu vandeniu iš kibiro.
Įdomu, jog kalnuose įsikūrusiuose svečių namuose puikiai veikia belaidis internetas, o kiekvienas ūkininkėlis turi naują išmanųjį telefoną.
"Paprastas kaimelio gyventojas vienoje rankoje nešasi vištą, kitoje - "mandrą" telefoną", - su šypsena prisiminė ji.
Žygis nutirpusiomis galūnėmis
Keliaujant be gido gelbėjo kokybiška navigacijos sistema bei olandų keliautojo išleista knygelė, kurioje pateikta išsami informacija apie kiekvieną to kelio posūkį, kliūtį ar tiltą.
Retai kada kelionėje paskui drauges nesekdavo vietiniai šunys, kurie, keletą valandų palydėję, dingdavo. Sykį jos susidūrė ir su gauja šunų, kurie, pamatę turistes, jų nuostabai, labai apsidžiaugė, puolė "glėbesčiuotis".
NE SEZONAS. Nors lietuvėms labai pasisekė, kad liūčių sezono metu beveik nelijo, vis dėlto, viešint Katmandu, kartą dangus kaip reikiant prakiuro.
Maždaug kelionės viduryje, pasiekus pusketvirto kilometro aukštį, Uldė dėl deguonies stygiaus pradėjo dusti, naktį negalėjo užmigti. Taigi ji išgėrė turėtus vaistus, kuriuos rekomenduojama gerti keliaujantiems kalnuose. Tačiau patyrė šalutinį pojūtį - nutirpo galūnės.
"Turbūt didžiausias visos kelionės iššūkis buvo tęsti žygį nejaučiant kojų, rankų. Tačiau geros nuotaikos nepraradau - juokiausi, kad yra ir pranašumas - nejaučiau kojų raumenų, kuriuos, be abejonės, turėtų skaudėti", - juokėsi pašnekovė.
Kalnuose merginos patyrė gausybę įspūdžių. Jos grožėjosi stulbinamais gamtos vaizdais, susipažino su turistų daiktus tempiančiais nešikais bei keletu kitų keliautojų. Netgi įsiamžino prie sezono metu veikiančio kino teatro, siuntė atvirlaiškius iš pašto, kuris įsikūręs antrajame tvarto aukšte, na, o Manango kalno viršūnėje jos gavo vienuolės, kuri 40 metų gyvena atsiskyrusi, palaiminimą.
Pasiūlė dalyvauti vestuvėse
Po daug jėgų atėmusio žygio draugės Nepale dar nusprendė aplankyti sostinę - Katmandu. Pirmasis sustojimas - pinigų keitykla. Lūkuriuodamos, kol joms atskaičiuos šūsnį rupijų, merginos pastebėjo ant sienos kabančią nuotrauką, kurioje pinigus keičiantis vyrukas spaudė ranką žymiam futbolininkui. Merginos užkalbino vyruką ir, išsivysčius pokalbiui, nepalietis naująsias pažįstamas pakvietė dalyvauti jo draugų vestuvėse - šie tiki, jog vestuvėse apsilankius baltiesiems, sutuoktinius lydės sėkmė.
BESILANKANT pas skurdžiausius Nepalo gyventojus. Šiame bute gyvena penki asmenys. Visi jie dėl vietos trūkumo miega atsisėdę.
Merginos iškart sutiko dalyvauti avantiūroje, nors pasipuošti neturėjo kuo. "Pasitikėjimas nepaliečiais, skirtingai nei indais, yra intuityvus", - teigė Uldė. Taigi pasislėpusios po vietiniame turguje įsigytomis margomis skaromis merginos į vestuvių puotą žengė su kelioniniais batais.
Anot jos, vos išvydus vestuvių ceremonijos vietą, buvo akivaizdu, kad tai - pasiturinčių žmonių jungtuvės. Lietuvaitės su susidomėjimu stebėjo tradicinius vestuvių ritualus. Įdomu, jog svečiai sėdintiems jauniesiems turėjo ant kaktos "prilipdyti" po palaiminimą. O artimiausiems giminaičiams teko atsigerti vandens iš indo, kuriame mirko basos jaunųjų kojos.
Susitiko su skurdžiomis šeimomis
Viešėdamos Katmandu, merginos rezgė planą kartu su australu Džeimsu, su kuriuo jos susipažino dar prieš leisdamosis į kelią, aplankyti skurdžiai gyvenančias vietos šeimas. Minėtas aktyvus visuomenininkas įkūrė ne pelno siekiančią organizaciją, skurdžioms Nepale gyvenančioms šeimoms paramą renkančią Australijoje.
Vienas svarbiausių šios organizacijos tikslų - finansuoti vaikų mokslą mokyklose. Nors mėnesinis mokestis atrodo visai menkas - vos 10-15 eurų, tačiau patiems skurdžiausiems tai didžiuliai pinigai. Ką reiškia skurdas Nepale, esą greitai pradedi suvokti tik tuomet, kai savo akimis pamatai, kaip vos keleto kvadratinių metro ploto butukuose gyvena gausios šeimos.
KINAS. Sezono metu keliautojams šiame kino teatre rodomi populiarūs filmai. Žinoma, daugiausiai apie keliones.
Kadangi Uldė - psichologė, tąkart jai pasiūlyta užsiimti ir pabendrauti su vaikais. Klaipėdietė mažiesiems išdalino popieriaus lapus, pieštukus ir paprašė nupiešti save ir parašyti palinkėjimą.
"Įdomu, jog vaikai nėra linkę atvirauti. Į klausimus atsako šabloniškai. Pasiteiravus apie įdomiausią veiklą, jie sutartinai atsakė, kad tai - knygų skaitymas ir mokslai. Tačiau pasiteiravus, kokia knyga įdomiausia, staiga pakeitė nuomonę - neva dabar jau įdomiausia veikla yra televizijos žiūrėjimas", - pasakojo keliautoja.
Uldė vietos moterų teiravosi, ar nebaisu tekėti tokioms jaunoms, tarkime, sulaukus vos dvylikos metų. Tačiau šios sureagavo tarsi nesupratusios klausimo - matyt, joms tai visiškai įprasta.
"Jos labiau nustebo sužinojusios, kad aš vis dar netekėjusi", - juokėsi Uldė.
Įžengus į Indiją - skurdas
Lietuvaitės kelionę tęsė Indijoje. Nepaliečiai per akmenų griūtį nuvežė merginas iki Indijos sienos, kurią jos kirto pėsčiomis. Įvažiuojant į šalį per purvą ir šiukšlyną driekėsi didžiulė pėsčiųjų, sunkvežimių, autobusų, karvių, asilų, arkliais traukiamų vežimų, savadarbių transporto priemonių, suluošintų žmonių, sėdinčių savo gamybos vežimuose, ir, žinoma, automobilių, tarp kurių buvo ir prabangių "mersedesų", BMW, kolona.
VIEŠBUTIS. Taip atrodo vietiniai kalnų viešbučiai ir restoranai.
"Į mus labai keistai žiūrėjo pasienio pareigūnai. Dvi baltosios, vienos, be turizmo agentūros, pėsčiomis kerta pasienį. Tikrinti mūsų dokumentų susirinko penki vyrai, - klostė Uldė. - Iš tiesų ši kelionės dalis man buvo be galo sunki. Vien įžengus į Indiją pamačiau tiek skausmo, pykčio, skurdo: pakelėse sėdi žmonės, šalia jų - šunų lavonai. Vos per pusvalandį ir pati skausmingai kryptelėjau koją."
Nusigavusios iki autobusų stotelės, keliautojos už šimtą dolerių užsisakė džipą, kuris nuvežė iki miesto Patna. Kelionės metu vairuotojas vis pasiūlydavo sustoti ir atsigerti kavos, kuri keliautojoms labiau priminė sudegusio pieno gėrimą. Indai taip pat labai didžiuojasi galėdami pasiūlyti, anot jų, labai skanų indišką avienos troškinį.
"Pamenu, užsukome į vieną pašiūrę primenančią kavinę, kurioje troškinį verda vyriškis, įsikandęs cigaretę. Tąkart nusprendėme apsimesti vegetarėmis", - juokėsi pašnekovė.
Po kelionės, kuri truko beveik pusę paros, merginos pagaliau pasiekė pažįstamų indų namus ir čia apsistojo. Merginos viešnagės metu neišleido nė cento - pasiturinčiai gyvenanti indų šeima buvo itin svetinga ir neleido merginoms nė ištraukti piniginės.
Įdomu, jog, nors namai neatrodė pernelyg spindintys tvarka (tualete Uldė užtiko pelę), šeimai patarnauja šeši tarnai.
Patnoje keliautojoms magėjo pamatyti žymų monumentą - XVIII amžiaus statinį: "Tuomet, kai šalis dėl sausros patyrė badą, iš gyventojų surinkti grūdai ir supilti į šį statinį, o po to po truputį buvo dalinami gyventojams. Čia pat liepos 6-ąją mes sugiedojome Lietuvos himną."
Dar vienos vestuvės
Vėliau merginos turėjo planą aplankyti Baraunyje gyvenančią draugę Pudžą. Uldė juokdamasi prisiminė, jog iš Patnos į Baraunį jų parsivežti atvyko asmeninis šeimos vairuotojas - ten esą gana pavojinga ir dėl to jie vengia vaikščioti pėsčiomis. Draugė Pudža sykį netgi buvo pagrobta.
RITUALAS. Prašmatniose nepaliečių vestuvėse artimiausiems giminaičiams teko atsigerti vandens iš indo, kuriame mirko basos jaunųjų kojos.
Viešnias indų šeima nusivežė į Šyvos šventyklą. Šalia šventyklos stovi skulptūra, ant kurios žmonės meta žiedlapius. Atkaklaus klausinėjimo dėka Uldė išsiaiškino, kad tai - Šyvos falas.
Čia pat išvydo ir tradicines bihariečių (Biharas - vienas iš Indijos regionų) vestuves.
"Vestuvės Indijoje labai svarbios. Indai sukiša visus pinigus, kuriuos turi, tam, kad tik ši ceremonija būtų kuo ištaigingesnė. Na, o varguoliai, neturėdami už ką, kuklias puotas kelia šalia šventyklų. Jie tiesiog susėda ant asfalto ir užsiima tradiciniais ritualais. Kol nuotaka graudžiai verkia, ghi sviestu jai tepa plaukus, barsto spalvingais milteliais", - istoriją spalvino Uldė.
Svečiuose pas Pudžą viešnios buvo sočiai maitinamos. Indai, anot klaipėdietės, mėgsta daug ir sočiai pavalgyti. Pusryčiams, tarkime, keliautojoms būdavo patiekiamos bulvės su daržovėmis ir būtinai desertas.
"Priešpiečiams gauni penkias vištų šlauneles, tuomet seka sotūs pietūs, po kurių - būtinai desertas. Neilgai trukus - traškučiai, arbata, sausainiai ir po keleto valandų laukia garuojanti vakarienė, susidedanti iš trijų patiekalų", - galva lingavo Uldė.
Kulminacija - dešimt dienų meditacijos
Kelionės metu merginos lankėsi Bodgajoje - Budos nušvitimo vietoje. Ten vis dar gyvas medis, po kuriuo, kaip teigiama, medituodamas jis patyrė nušvitimą, ir šiandien žmonės ateina po juo pasimelsti. Čia pat prie Uldės priėjo budistų vienuolis ir pasiūlė pamokyti ją medituoti.
MEDIS, po kuriuo nušvito Buda.
"Kai išskleidusi rankas meditavau prie Budos nušvitimo medžio, kitas vienuolis, praeidamas pro šalį, man į delną įmetė rupiją!" - juokėsi ji.
Vėliau sekė Varanasio miestas, kuris žinomas savo laidojimo laiptais Gango pakrantėje. Tuo metu kaip tik vyko tradicinė hindi ceremonija "Ganga aarti", skirta pasveikinti šventąją upę. Jos metu galima pamatyti, kaip deginami ir į upę paleidžiami mirusiųjų kūnai. Tam, kad šventę pamatytų iš arti, keliautojos išsinuomojo valtį. Nors, kaip teigiama, upė yra šventa ir kiti nevengia ten išsimaudyti, tačiau matydamos, kaip į jų valtį daužosi nugaišęs ir išsipūtęs ožiukas, Uldė su drauge stengėsi išvengti kontakto su upės vandeniu.
Paskutinis kelionės mietas - Dharamšala, kuris garsus kaip Dalai Lamos rezidencija. Čia veikiančiame meditacijos centre merginos dešimt dienų pasinėrė į vipasanos meditaciją. Seansai 2 kilometrų aukštyje, Himalajuose, trukdavo po dvylika valandų, ir jų metu buvo draudžiama kalbėtis.
"Kadangi esu psichologė, visuomet stengiuosi ieškoti sąlyčio taškų iš psichologinės perspektyvos. Kaip tai ir kodėl veikia? Taigi per šį laiką aš išmokau stebėti savo kūną neleisdama jam nuklysti į baimes, prisiminimus, mintis, planus. Juk visuomet gyvename arba praeityje, arba ateityje, tačiau meditacija moko būti dabartyje", - pasakojo Uldė.
ĮDOMU. Šalia šventyklos Šyvai stovi skulptūra, ant kurios žmonės meta žiedlapius. Atkaklaus klausinėjimo dėka Uldė išsiaiškino, kad tai - Šyvos falas.
Taip ilgai sėdint meditacijos poza klaipėdietei ne sykį iš skausmo surakino nugarą, tačiau, anot mokytojų, skausmas yra laikinas, tad neverta į jį pernelyg kreipti dėmesio: "Mes visuomet vengiame diskomforto, nes nesuvokiame, kad tai yra laikina. Taigi nei malonumai, nei nemalonumai neturėtų kelti pernelyg daug emocijų."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą