Tik atokiau nuo Nemuno didysis metų potvynis atrodo didžiulė stichinė nelaimė, pristatoma kylančiais ar krentančiais centimetrais, apsemtų trobesių, žmonių, mašinų, gyvulių skaičiais. Vilkyškių, Stoniškių, Lumpėnų, Pagėgių, Šilutės, Rusnės bei kitose Vakarų Lietuvos žemėse prie Nemuno potvynis yra įprastas dalykas, tarsi tai būtų dar vienas - penktasis - metų laikas, kai tylą tarp staiga atsiradusių vandenų nutraukia vėjo ar gulbių koncertai.
Dauguma prie vandens sutiktų žmonių buvo atvykę pasigėrėti įspūdingais vaizdais. Potvynį į savo kelionių maršrutą įtraukę turistai ne tik akis gano po begalines vandens platybes, ypač kai jo paviršiuje žaidžia saulė. Ausis ištempus klausomasi. Vietiniai smalsuolius sočiai primaitina nuotykių iš ankstesnių potvynių pasakojimais...
Aloyzas iš Usėnų kaimo, į Pliaškius atvežęs "ekskursiją", pernai vieną naktį ant apsemto traktoriaus kabinos kampo išbuvęs 4 valandas. 1956 metais buvę užlieti tokie dideli plotai, kad iš Lazdėnų kaimo karves gelbėję keltais, skubiai pasidarytais iš daržinės durų. Į potvynių metraštį ar dienoraštį kasdien būtų ką užrašyti kiekviename kelyje, kur tik eismą sustabdo vanduo, nes vien tik pečiais pagūžčiojęs niekas neapsigręžia ir nenuvažiuoja. Būtinai išlipa, keletą minučių paskiria susitaikyti su situacija, kitas lyg netikėdamas kažkam skambina. 
Sunku patikėti, kad šitokias situacijas lemia ir iš toli - nuo Smalininkų, Birštono ar dar tolimesnio aukštupio - atplaukę titaniški ledai, kurių judėjimo trajektoriją sunku prognozuoti. "Matytis ledo gali kaip stalo plotas, o vandenyje gali būti kaip visas pastatas, ir, įsivaizduokite, toks gabalas milžinišku greičiu lekia. Tokie ledo luitai kartais užkiša vagą arba išlekia ties posūkiais į krantus. Yra buvę, kai ties Nausėdų kaimu ant kranto sulipo ledo lytys iki 5 m aukščio", - pasakojo Pagėgių pareigūnas Mečislovas Ramanauskas.
Tikimybės ledams užkimšti Nemuną kasmet vis daugiau, nes vaga daug kur storai užėjusi smėliu. Sovietmečiu prieš posūkius įrengti akmeniniai iškyšuliai, turėję paskirtį trupinti, lengvinti ledonešį, apiro, užaugo. Sulaukėjusiu tapo ir potvynio kraštas, kai vanduo atslūgsta. Mat ledo lytys atneša įšaldę viską, ką pakely vanduo virsdamas į ledą būna sušlavęs - krūmus, žagarus, šiukšles. Viskas nusėda ant lankų, kelių, keliukų. Organizuotai niekas nevalo.
Kaip miesteliuose nedaug kiemų, kur nestovėtų mašina, taip čia beveik nėra sodybos, kur nebūtų pririšta valtis. Žvejai trina rankas - atsirado ir lankose žuvies, ne taip, kaip vasarį.
Albertas Šaklys iš Plaškių sako, kad potvyniai būna laimingi ir nelaimingi. Priklauso nuo to, ar vanduo pasiglemžia gyvybių. Šis - ir laimingas, ir lengvesnis. Užpernai potvynis buvęs skaudus; gruodį prasidėjo, balandį baigėsi - ledai ties Sovetsku Nemune buvo užsikirtę.
"Dabar pats karvių veršiavimasis, keista, kad vandens atskirti žmonės pagalbos nesišaukia", - stebėjosi net Stoniškių seniūnas Stanislovas Bagdonas, seniai susipažinęs su apsemtųjų kantrybe ir prisitaikymu.
Prie vandens vyksta pamokos. "Mokomės reiškinius ir lyginti. Šeštadienį pūtęs vakaris vandens plotus pavertė į jūrą, o šiandien vaikai mato balą. Stebime keitimąsi, kokie paukščiai, kokie pumpurai, po to visa tai piešime", - paaiškino mokytoja Milda Genovaitė Puodžiūnienė. Kažkas prisiminė, kad ant Plaškių mokyklos sienos nuo seno yra sugraduotas potvynio matuoklis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą