Vasaros paieškos su nameliu ant ratų (1)

Venecijoje gimęs ir užaugęs irkluotojas prisipažįsta, kad jam gyventi Venecijoje per brangu. Pasak jo, pats pigiausias vieno kambario butas čia kainuoja nuo 300 tūkst. eurų.

Kainos, ko gero, viename gražiausių Europos miestų - venecijietiškos. Pavyzdžiui, kavos puodelis žymiojoje San Marko aikštėje įsikūrusiose lauko kavinėse kainuoja 5 eurus, mažas bokalas alaus - 8,5 euro. Beje, italai vyno neparduoda taurėmis - reikia pirkti visą butelį.

Gandai, jog itališkos picos nėra skanios, taip pat pasitvirtino - jos beskonės, nes nepavyko rasti nė vieno prieskonio.

Hamburgo simbolis - vyriškio, nešančio du kibirus vandens, statula. Nudažytų įvairiausiomis spalvomis miesto centre jų galima suskaičiuoti kelias dešimtis

Taisyklė "klientas visada teisus" italams, atrodo, svetima. Padavėjai be ceremonijų gali išprašyti tave lauk, jei kainos tau pasirodys šiek tiek per didelės. Ir, be abejo, nueidamas dar kelias minutes girdėsi nepatenkinto padavėjo burnojimą. Beje, jis puikiai jaučiasi vilkėdamas nelygintais apdriskusiais marškiniais, ryšėdamas riebaluotą prijuostę...

"Klastingi" ženklai

Nors keliai Italijoje puikūs, tačiau eismo ženklai dažnai pastatyti taip pat nenuspėjamai, kaip ir italų charakteris.

Pavyzdžiui, išvažiuodamas iš Triesto priemiesčio ir pamatęs nuorodą, jog iki Venecijos teks važiuoti 120 kilometrų, negali būti tuo tikras. Pavažiavus keletą kilometrų nurodoma, kad iki tos pačios Venecijos jau teks važiuoti 130, dar vėliau - 140 kilometrų. Ir tik dar po kelių kilometrų atstumas pradeda mažėti.

Hamburgo gatvėse uždarbiauja įvairių tautybių muzikantai ir aktoriai

Grįžtant iš Venecijos teko sukti ratus kokią valandą, kol pavyko surasti kelią iki Triesto, nors atrodė, kad važiuojame tiksliai pagal nuorodas.

Į kempingą - su vazoninėmis gėlėmis

Pirmas kempingas, kuriame įsikūrėme, buvo netoli Triesto esančioje Sistianoje.

Keturių žvaigždučių kempinge para vienam žmogui kainuoja 7,5 euro, už "kemperį" dar reikia sumokėti 18 eurų. Didžiulis baseinas, dušai, tualetai, skalbimo mašinos, lošimų automatai, nemokamas nuvežimas į paplūdimį - tokios paslaugos teikiamos kempinge.

V. A. Mocarto gimtajame miestelyje Zalcburge stovinti kompozitoriaus skulptūra pažaliavusi taip, kad nebeįmanoma įžvelgti veido bruožų

Nuostabu, kaip kempinguose įsikuria užsieniečiai. Atrodo, kad iš namų jie atsiveža viską, ką gali - dviračius, motociklus, valtis, jachtas, televizorius. Jie apsistato savo teritoriją vazoninėmis gėlėmis, išsikelia palydovines antenas, kai kurie visą savo teritoriją išsikloja plastikinėmis trinkelėmis...

Pažaliavęs Mocartas

Grįžtant trumpam teko aplankyti Volfgango Amadėjaus Mocarto gimtinę - Austrijos miestelį Zalcburgą.

Beveik viskas, ką čia įmanoma įsigyti, paženklinta didžiojo kompozitoriaus inicialais. Saldainiai, gėrimai, kvepalai ir kt. papuošti V. A. Mocarto portretu. Net ant stalo servetėlių atspausti kompozitoriaus kūriniai.

Tačiau V. A. Mocartui pastatytas paminklas paženklintas laiko - taip pažaliavęs, kad kompozitoriaus bruožų įžvelgti beveik neįmanoma.

Įdomu tai, kad visus metus Zalcburge veikia kalėdinė ir velykinė parduotuvės, kur net vidurvasarį gali nusipirkti prašmatnių kalėdinių eglučių bei žaisliukų arba išmargintų netikrų velykinių kiaušinių.

Ko trūksta pas mus?

Vokietijos miestas Hamburgas pasitiko išradingais įvairiausių tautybių gatvių muzikantais bei vasariškų drabužių išpardavimais. Vokietijoje maisto ir gėrimų kainos gerokai didesnės nei Lietuvoje, o drabužių ir batų čia galima įsigyti pigiau. Tačiau teko nusivilti, jog daugelis iš toli puikiai atrodančių spalvingų drabužių iš tiesų yra prastos kokybės. Galima pasidžiaugti, kad ir mes, lietuviai, visko turime patys.

Tačiau kai parplaukus keltu į Klaipėdą muitinės pareigūnai apieškojo lyg didžiausius nusikaltėlius, kai pirmoje sankryžoje vos neatsitrenkėme į būrelį užsieniečių, niekaip nenusprendžiančių, į kurią pusę važiuoti (nes pas mus nerasi nuorodos, kaip pasiekti miesto centrą), supratome, kad šio bei to pas mus vis dėlto dar trūksta...