Vokiška Nida: Arenshopo eskizai

"Vos tik atsidūrusi Vokietijoje, Arenshope (vok. Ahrenshoop), ant Baltijos jūros aukšto ir stataus kranto, suvokiau, kad esu ypatingoje vietoje. Vietoje, kur susilieja žemės ir dangaus spalvos, kur siautėja stichijos, kiekvieną akimirką sujaukdamos ne tik tavo mintis ir protą, bet ir žodžius, jausmus. Ne veltui šį žvejų kaimelį (dabar čia kurortas) jau XIX amžiuje atrado žinomiausi vokiečių tapytojai", - sakė klaipėdietė dailininkė ir poetė Daiva Molytė - Lukauskienė.

Kaip brolis ir sesuo

Beje, kaip ir Kuršių neriją, Arenshopą iš abiejų pusių skalauja vandenys, supa žali miškai ir pievos. Rudenį noksta šaltalankių, erškėčių, gudobelių uogos, ryškiu oranžu ir raudoniu paįvairindamos pajūrio siluetą.

"Moteris menininkes, auginančias vaikus ir manančias, kad be jų namai sugrius, yra būtina nors kartą per metus išsiųsti į kūrybos namus. Tolyn nuo rutinos. Tad tebūnie pašlovintas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, užmezgęs bendrystės ryšius su daugeliu rezidentūrų, rengiantis daugybę edukacinių, kūrybinių, meninių projektų, puoselėjantis profesionalius kultūrinius mainus ir garsinantis uostamiesčio, jo kūrėjų, dailininkų, rašytojų vardus plačiojoje erdvėje.

Esu ne vienintelė iš uostamiesčio nuvykusi į Arenshopo Luko menininkų namus. Ten lankėsi ne vienas šio krašto kūrėjas. Tačiau šiuo metu buvau viena rezidentė iš Lietuvos", - sakė Daiva. Buvęs Rytų Vokietijos kraštovaizdis ir miestelių architektūra pasirodė labai artimi Kuršių nerijos regionui.

Perplaukus jūrą keltu ir išlipus Zasnice, jai reikėjo važiuoti traukiniu, persėsti dviejose stotyse, ir, atvykus į nedidelį miestelį Ribnitz - Damgarten West, autobusu nuvykti į pusiasalį ir pasiekti Arenshopą. Laukimas, nerimas - tik penas dvasiai, neleidžiantis nuobodžiauti. Fotoaparatas, užrašų knygelė - palydovai, padedantys išsaugoti emocijas ir mintis.

Tik atvykusi klaipėdietė skaitė eilėraščius Arenshopo literatūros dienose "Lust am Lesen" kartu su rašytojais iš Berlyno ir Rostoko Jorg Menke-Peitzmeyeriu ir Wolfgangu Mundtu.

O vėliau įsikūrė sename, ilgametes tradicijas puoselėjančiame reziduojančių menininkų name, pamažu prisipildžiusiame malonaus šurmulio.

Vokiška tvarka ir moliūgai

"Patekus į naują aplinką, atsiranda galimybė tarsi iš šalies pažvelgti į save, į darbą ir kasdienybę. Keičiasi dienos ritmas. Nuolatinį bėgimą ir skubėjimą užpildo ramybės, apmąstymų periodas. Tai laikas teisingai, tvarkingai sudėlioti mintis ir darbus. Nors nuo savęs nepabėgsi", - sakė pokalbininkė.

"Buvimas vokiškoje terpėje - nauja galimybė tobulinti kalbą ir žinias, profesinius įgūdžius,pažinti tenykščius menininkus, jų gyvenimo būdą. Gyventi viename name ir dalintis bendra virtuve tenka visą mėnesį. Žinoma, galima atsiriboti, užsidaryti, užsisklęsti savo kambaryje ir nebendrauti, nieko nematyti, tačiau itin draugiškai nusiteikę kolegos nesuprastų tokio elgesio. Juk ir atvykstama tam, kad pasidalintume, išgirstume, pamatytume ne tik kūrinius, skaitomus ir rodomus autorių, bet ir tam tikrus įpročius, papročius ar tradicijas, padiktuotas šeimos, vietovės, tautos", - sakė klaipėdietė.

Ją kiek nustebino, jog namuose nebuvo netvarkos: neplautų indų, prirūkytų kambarių, tuščių alaus ar vyno butelių, dvelkiančių bohemišku gyvenimo būdu ir aplinka. Virtuvėje rado viską, kad maisto ruoša taptų maloni ir lengva: indaplovė, kavos virimo aparatai, plaktuvai, kitokia moderni buitinė įranga.

Vyrai rašytojai puikiai šeimininkavo. Ypač daug dėmesio skyrė sveikam ekologiškam maistui. Wolfgangas Mundtas važiavo apsipirkti į netoliese esantį Prerovo kaimelį pas ūkininką, kuris augino daržoves. Sugrįžęs labai džiaugėsi bulvėmis, subrendusiomis šiose įstabiose kurortinėse vietose. Nesvarbu, kad už kelionės bilietą teko sumokėti aštuonis eurus. O Daiva pamanė, kad jos mamos sode, Dzūkijoje, taip pat auga ekologiškas sodas.

Dailininkės ruošė patiekalus iš moliūgų. Anot vokiečių, šis metas yra "kiurbis caid" (moliūgų metas). Tad namuose, užeigose, kavinėse karaliavo jo didenybė moliūgas. Keptas orkaitėje, troškintas su daržovėmis ar sutrintas, nuostabaus skonio ir spalvos sriuboje, su pikantiškais prieskoniais.

Senoji dvasia

"Na, o aš kasdien kulniuodavau pajūriu į netoliese, už kilometro, esantį nedidelį prekybos centrą. Ir stebėjau gražius namus, kiemus, galerijas, kurių čia buvo išties nemažai. Tapybos darbai, eksponuojami ant molbertų, žvelgė į praeivius iš jaukių kavinukių erdvių. Atrodė, kad miestelis gyvena senųjų dailininkų puoselėta dvasia ir nuotaikomis", - pasakojo Daiva.

Jai įsiminė įstabi prabanga ar archajiškos, autentiškos žvejo sodybos, kur kieme kapstosi vištos, auga dilgėlės, tarsi prieš šimtą metų želia žolė, o šeimininkas tik džiaugiasi galėdamas išsaugoti senojo kaimo vaizdus. O nuo prabangos ir komfortiško gyvenimo pavargę miestiečiai atklysta čia pailsėti.

"Vienas kolega, sugrįžęs iš šių vietų, prasitarė jautęsis tarsi važinėtų po Klaipėdos apylinkes. Tačiau Arenshopas - ypatingas. Žalios pievos, miškai, status ir aukštas Baltijos jūros krantas, smėlėti skardžiai, akmenys, kuriuos tapė, nutapė ar įamžino savosiose drobėse senieji dailininkai, tarsi kviečia keliauti pajūriu tolyn ir žavėtis šia vietove. Taip ir padariau.

Pakrante keliavau į šalia esantį miestelį Vustrovą.

Aukštas krantas, perspėjantys užrašai: "Atsargiai, galima nukristi" nebaugino smalsių turistų, ištroškusių nuotykių. Tačiau kerėjo jūros žydruma ir augalų įvairove. Ragavau šaltalankių uogas, skindama jas nuo šakų. Skanu. Vietos gyventojai iš jų spaudžia sultis. Tai šios vietos specifinis gardėsis. Šaltalankių arbata, trauktinės, stiprieji gėrimai, ledinukai su šaltalankio uogomis, ryškios oranžinės spalvos skanumynai tuo metu buvo užpildę visas parduotuvių lentynas.

Ruduo buvo šiltas ir saulėtas. Tad nenuostabu, kad paplūdimyje išsipleikusios moterys mėgavosi paskutiniais saulės spinduliais, rinko įvairiausius akmenis, vaikai laidė aitvarus, burlentininkai skrodė bangas. Kurorte gyvenimas virte virė džiugindamas paprastumu, natūralumu, gamtos grožiu ir viskuo, ko reikia ramybės ar nuotykių ištroškusiam keliautojui", - prisiminė pasakotoja.

Vustrove ji aplankė seną raudonų plytų bažnyčią. Užkopusi į bokštą, miestelį nužvelgė iš viršaus. Didelis varpinės laikrodis rodė laiką, prieplaukoje švartavosi laivai, o vienintelė pagrindinė gatvė, vedanti prie jūros, kur stovėjo medinis tiltas, priminė Palangą.

Beje, mediniai tiltai puikavosi beveik kiekviename šio regiono kurortiniame miestelyje - ir Prerove, ir Cingse.

"Užsukau į nedidelį restoraną, paragavau šio regiono patiekalo sriubos iš midijų ir atminimui paėmiau popierinę servetėlę - vandens žemėlapį - vėliau ją dovanojau buriuojančiam sūnui. Čia buvo pažymėtas uostas, vandens gylis ir restoranas. Išmanančiam tai ne tik praktiškas suvenyras, bet ir informacija apie vietovę.

Dažnai tekdavo važiuoti autobusais. Mandagūs vairuotojai tarnavo žmonėms, o ne laiko grafikui. Kiekvienoje stotelėje kantriai laukdavo, kol sulips ir išlips keleiviai. O vasaros sezono metu į specialią priekabą sukeldavo ir keliaujančiųjų dviračius.

Kitoks auklėjimas, kultūra, pagarba keleiviui, klientui? Nežinau", - svarstė Daiva. Tokios mintys ją užplūdo prisiminus, kai Klaipėdoje, išėjus iš uostamiesčio Muzikinio teatro, prieš pat nosį užsivėrė miesto autobuso durys, o paprašius jas atidaryti, vairuotojas nedraugiškai sušuko: "Ar nematot, ponia, kad aš jau važiuoju?"

Tarp vandenų

"Arenshopas - žvejų kaimelis tarp vandenų. Tad nenuostabu, kad čia, kaip ir Nidoje, galima paplaukioti laivais po Saler Bodeną, sakyčiau, tenykštes marias.

Sukaupiau gerą dozę adrenalino atsidūrusi audringuose vandenyse. Pašėlusio kapitono burlaivis greitai skriejo bangomis taškydamas keleivius. Vasarą jis plukdo atvykusius turistus, o žiemomis gaudo žuvis", - sakė Daiva.

Miestelį reprezentuoja menininkų namai, galerijos, kuriuose pristatomi šiuolaikinių menininkų kūriniai: tapyba, grafika, keramika, metalo plastika, skulptūra. Vyksta daug koncertų, susitikimų su žinomais dailininkais, rašytojais, muzikais. Yra nedidelė biblioteka ir medinė bažnyčia.

Didžioji dalis vietos gyventojų verčiasi kambarių nuoma, darbuojasi nedidelėse krautuvėlėse, kepyklėlėse, prekiaudami šio krašto gėrybėmis, suvenyrais. Kurortai labai panašūs į Nidą, Palangą, Šventąją. Tad ir gyvenimo būdas, o kai kur ir mažoji architektūra nedaug kuo skiriasi nuo lietuviškų kurortinių miestelių.

Žinoma, čia yra ir didelių, prašmatnių, komfortabilių viešbučių, kurhauzų, siūlančių paslaugas išrankiesiems ar ištroškusiems prabangaus poilsio. Bet yra kur pasislėpti vienišiui.