Klubo "Keturios stichijos" įkūrėjas Julius Survila jau sutiko Naujuosius ir vandeny, ir kalnuose, bet, kaip pats juokauja, ko gero, šiųmetinis Naujųjų metų sutikimas bus ekstremaliausias - teks atšokti vienos klubo narės vestuves.
"Kiek įmanoma, per visas šventes stengiamės nesėdėti namie ir renkamės aktyvų laisvalaikio praleidimo būdą. Užpernai radome Kintuose negyvenamą namelį ir ekspromtu sugalvojome sutikti Naujuosius plaukdami baidarėmis. Iš pradžių visiems susirinkusiems surengėme orientacinį žaidimą. Kad susipažintų su Kintais, teko nemažai pabėgioti ir stogais palaipioti... Likus porai valandų iki vidurnakčio nusinešėme iki marių baidares. Vaizdas neblogas - aklina tamsa ir šalto vandens kvapas..." - prisiminė 2009-ųjų sutikimą J. Survila.
Iš viso baidarėmis tą naktį plaukė 20 ekstremalų, tarp jų - nemažai moterų.
"Kadangi naktį sunkiau orientuotis, nuo kranto nutolome tik porą kilometrų. Išmušus vidurnakčiui, iššovėme fejerverkus, simboliškai iššovėme ir šampano. O pagrindinį žygį pradėjome jau sausio pirmąją - iš Mingės kaimo baidarėmis plaukėme iki Ventės rago. Kadangi vietomis buvo storas ledas, teko jį skaldyti irklais, arba persinešti baidares. Žodžiu, atstumą, kurį įprastomis oro sąlygomis būtume įveikę per dvi tris valandas, plaukėme devynias. Buvo smagu", - prisiminė J. Survila.
Palapinės ant sniego
Pasitikdami 2010-uosius, klubo "Keturios stichijos" nariai taip pat nesėdėjo šiltai ant sofutės, o sutiko Aukštuosiuose Tatruose, kur net 8 naktis miegojo palapinėse.
"Kai tinkamai apsirengi ir pasiruoši, - sušalti neįmanoma. Šitaip palapinėse miegojome 9 žmonės, iš jų - 3 moterys. Dienomis laipiodavome po kalnus, o naktis leisdavome palapinėse. Kartais mūsų ateidavo aplankyti kiti lietuviai, kurie gyveno netoliese namelyje. Kodėl mes pasirinkome palapines? Gal dėl ekstremalesnių sąlygų...
Iš tiesų didelio diskomforto nebuvo, nes kalnuose kyla kur kas mažiau problemų - žmogus kur kas mažiau prakaituoja, o prakaitas neskleidžia nemalonaus kvapo. Kalnuose patartina kiek galima rečiau praustis, kad susidarytų odos apsauginis sluoksnis. Be to, turime specialius drabužius su antibakteriniu paviršiumi..." - pasakojo J. Survila.
Anot jo, kai esi kalnuose, papildomų pramogų nereikia - nes jau ir taip viskas atrodo didžiulė pramoga. Visgi Naujųjų metų naktį lietuviai kalnuose susikūrė laužą, grojo gitara ir dainavo dainas.
"Šiemet Naujuosius sutiksime vestuvėse, bet iškart po jų, sausio 1-ąją, vėl būrys bendraminčių išvažiuojame į kalnus. Tik šįsyk gyvensime jau trobelėje", - nenustygo vietoje J. Survila.
Po ledu
Vilnietis fotografas Saulius Kirvėla turi tradiciją - paskutinę senųjų metų dieną nerti po ledu. Šiemet toks pasiruošimas Naujųjų sutikimui jau būtų dvyliktas, tik fotografas apgailestavo, kad keletas kolegų apsirgo, tad esą nėra jokių garantijų, kad pavyks ir šiemet atlikti jau įprastą ritualą - atsiskirti nuo išorinio pasaulio ir šitaip išsivalyti protą bei sielą.
"Nors nardau jau 12 metų, stengiuosi iš to nedaryti šou. Tiesiog nusileidžiame į ežero dugną ir stebime, koks ten gyvenimas vyksta žiemą. Jei geras oras, šviečia saulė, iki 10 metrų gylyje nereikia papildomo apšvietimo - viskas puikiai matyti. Užburia ta povandeninio pasaulio ramybė. Tarsi atsiriboji nuo pasaulio. Jei ledas storas - nuo išorinio pasaulio atsiriboji ne tik mintimis, bet ir fiziškai. Žinoma, stingdantis šaltis iš pradžių sukausto, atsiranda baimė, bet vėliau pripranti - išbūname po vandeniu 20-40 minučių. Aš visuomet pasiimu ir fotoaparatą..." - pasakojo S. Kirvėla.
Po vandeniu neriama šviesiuoju paros metu - kitaip nieko nematytų, o vakare su tais pačiais draugais ir šeimos nariais S. Kirvėla mėgsta pasišildyti pirtelėje.
Didelių kompanijų nemėgstantis fotomenininkas ir nardyti mėgsta tik su keliais artimiausiais bičiuliais. Vietą, kur ners, vyrai renkasi atsižvelgdami ir į tai, ką tame ežere galima pamatyti.
"Nemaloniausia būna, kai panėrę randame krūvas šiukšlių. Todėl ir patys neturime jokios tradicijos, ką nors ežero dugne palikti", - pasakojo S. Kirvėla.
Žinia, kiek kitokios tradicijos laikosi uostamiesčio nardymo klubo "Oktopus" narai. Jau dešimti metai jie tradiciškai gruodžio 28 dieną į Platelių ežero dugną nuleidžia išpuoštą eglutę. Per tiek metų dugne jau stovi visa eglučių alėja, tiesa, pirmaisiais metais nuleistų eglučių nelikę nė kvapo - vanduo ir laikas padarė savo.
"Pavyzdžiui, birželio mėnesį ežero dugne eglutė atrodo tarsi ką tik pastatyta. Tik per vasarą, kai vanduo įšyla, ji apauga dumbliais, tačiau vis tiek įspūdingai atrodo. Kai eglutės visai suyra, surenkame likusius žaisliukus, kad ežero dugne neliktų šiukšlių", - pasakojo naras instruktorius Arūnas Vainora.
Urve - sausas įstatymas
Viena garsiausių Lietuvos speleologių Irena Gudaitienė Naujuosius labiausiai mėgsta sutikti urvuose. Kadangi Lietuvoje nėra tokių urvų, tenka važiuoti į užsienį. Tad kartais dėl vienokių ar kitokių priežasčių tenka šio sumanymo atsisakyti. Tačiau bet kuriuo atveju I. Gudaitienės šeima stengiasi per Naujųjų sutikimą būti gamtoje - jei ne urvuose, tai miške prie laužo.
"Mūsų vaikai taip pat jau neįsivaizduoja kito šventimo būdo, net savo gimtadienius nori švęsti gamtoje prie laužo. Tai natūralu, juk mano mažoji dukrytė pirmą kartą miegmaišyje miegojo būdama vos 5 mėnesių. Dabar mano dukroms 11 ir 8 metukai. Jos ne kartą pasitiko Naujuosius su mumis urvuose. Žinoma, pasirenkame tokius urvus, kur būtų kiek galima saugiau. Ten vėsu, tad būtina tinkamai apsirengti. Pasidarome ir simbolinį stalą, keičiamės dovanėlėmis. Papildomo apšvietimo nereikia, nes ant galvų užsidedame šalmus su prožektoriais. Paprastai tenka atsisakyti šaltųjų ugnelių deginimo, nes urvuose prasta ventiliacija, tektų sėdėti paskendus dūmuose. Urvuose viskas kitaip - kažkokia mistinė erdvė, kurioje kartais nesupranti, kas esi", - pasakojo I. Gudaitienė.
Nors įprastai tyrinėdami urvus speleologai griežtai laikosi sausojo įstatymo - nevartoja jokio alkoholio, Naujųjų metų naktį urvuose iššaunamas simbolinis šampano butelis ir skamba "Ilgiausių metų", kuris tradiciškai užbaigiamas fraze "urvingų metų urvingų..."
I. Gudaitienė apgailestavo, kad šiemet dėl sunkmečio nepavyks Naujųjų sutikti urvuose, tačiau su kolegomis planuoja vykti į Dzūkijos miškus.
"Manau, kad kiekvienas renkasi Naujųjų sutikimą pagal savo gyvenimo būdą. Mūsų šeimoje jau įprasta metų sandūroje susilieti su gamta ir pasijusti jos dalimi", - sakė speleologė.
Ne viskas pavyks
Klaipėdos parašiutininkų klubas turėjo gražų sumanymą prieš Naujuosius pradžiuginti uostamiesčio globos namų auklėtinius.
"Planavome pakartoti prieš penketą metų vykusį reginį, kai prie vaikų globos namų iš dangaus parašiutais nusileido net keletas Kalėdų senelių, kurie atnešė vaikams dovanų. Deja, panašu, kad prognozuojamos oro sąlygos šiemet neleis mums įvykdyti savo sumanymo", - pasakojo Klaipėdos parašiutininkų klubo narys Gintaras Vaičekauskas.
Oro sąlygos jau ne kartą yra sujaukusios parašiutininkų planus iššokti su parašiutu gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje ir šitaip simboliškai pažymėti metų sandūrą.
"Žinoma, šokti žiemą su parašiutu nėra taip malonu, kaip vasarą. Tačiau viską daro adrenalino alkis. Be to, - ir žiemą reikia pravėdinti smegenis", - šypsojosi G. Vaičekauskas.
Biologijos doktorantas Rimantas Tamošiūnas apgailestauja, kad šiemet jam nepavyks įgyvendinti idėjos ir ateinančius Kiškio metus sutikti kartu su šiais ilgaausiais miške.
"Turėjau planą gauti didelę karinę palapinę, kurioje yra krosnelė, ir, pasistatęs ją vidury miško, švęsti Naujuosius. Bendraminčių pririnkau sočiai, bet va palapinės - taip ir nepavyko gauti, matyt, per vėlai pradėjome ieškoti. Dabar jau nežinau, ką reikės daryti, matyt, idėja kils spontaniškai", - pasakojo R. Tamošiūnas.
Jis prisiminė, kaip vienais metais Naujuosius sutiko 15 kilometrų nuo sostinės esančiame miške, o vidurnaktį visi lipo į apžvalgos bokštą, iš kurio stebėjo Vilniuje pokšinčius fejerverkus.
"Tuomet buvome labai jauni ir padūkę. Dabar gal nebe tokie jauni, bet vistiek nesinori sėdėti ant sofos..." - kalbėjo biologas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą