Arvydas Garbaravičius: "Griūtys ir skilimai šalies partinėje panoramoje neišvengiami"

Pokalbį su juo naujienų agentūra ELTA pradėjo nuo klausimo, ar Seime savo pozicijas praradusiai Liberalų ir centro partijai negresia lemtis tapti politinės istorijos dalimi?

- Situacija, nėra ko slėpti, sudėtinga. Norint partijai ją pakeisti, pirmieji jos asmenys turi beatodairiškai viešai reikšti savo tvirtą nuomonę kiekvienu Lietuvai aktualiu klausimu. Kalbėti reikėtų aštriai, tiksliai, plačiai, nenutylint savo vardų ir pavardžių. Jeigu tikrai partija nori išlikti. Deja, iš pirmųjų partijos asmenų buvo neįmanoma tokio noro ir kalbėjimo sulaukti. Tačiau dabar nėra kada priekaištauti, reikia žiūrėti į priekį ir tikslingai veikti.

- 2003-iaisiais tapote Kauno miesto meru (vos keletą mėnesių pabuvęs partijoje). Mero kėdėje sėdėjote visą kadenciją - ketverius metus, kai iki tol joje sėdėję miesto vadovai keisdavosi kas metus ar dvejus, netgi - kas mėnesį ar tris. Visokių momentų patyrėte meru būdamas. Kartais, iš šalies žvelgiant, atrodė, kad ta kėdė labai netvirta, tad kas Jums padėjo šiame poste išsilaikyti?

- Sutikdamas būti meru, galvojau, daug ką galime su bendraminčiais padaryti. Nes pasitikėjimo mumis netrūko. Tarp savivaldybės tarnautojų - daug išsilavinusių, garbingų žmonių, su kuriais neabejotinai galima neprastai dirbti. Ir tuomet padarėm nemažai: pradėta Pažaislio vienuolyno renovacija, atkurta ir galutinai įrengta Prisikėlimo bažnyčia, prasidėjusi sporto arenos statyba ir kiti darbai tą liudija. Mes pradėjom, kiti - tęsė.

- Jeigu turėjote gerą progą save pasitikrinti kaip lyderis, tai kodėl nenorėjote lyderiu tapti partijoje: vadovaujate Liberalų ir centro sąjungos Kauno skyriui, tačiau nesutikote dalyvauti visos partijos pirmininko rinkimuose, nors Jūsų kandidatūra buvo pasiūlyta?

- Kodėl nėjau į pirmininkus, aiškinau per partijos suvažiavimą. Su sarkazmu kalbėjau, sakydamas, jog partijos vadovas turi mokėti skraidyti arba šokti čečiotką, tik tuomet visuomenė jį laikys dėmesio vertu lyderiu. Nes Lietuvoje, kaip ten vienas bankininkas sakė, moralė ir etika - ne šių dienų dimensijos?

Be to, dar sakiau, kad Kaune yra daug reikalų, neišspręstų problemų, nepadarytų darbų. Tad iš tikrųjų reikia kažką rimto nuveikti. Nes mūsų miestas, buvęs pagal dydį ir svarbą antras šalyje, jau atsilieka nuo Klaipėdos.

- Kiek „drąsinančių" šūkių, kad Kaune irgi galima gyventi, buvo, kiek tariamo įvaizdžio dirbtinam kūrimui mokesčių mokėtojų pinigų išleista, o naudos iš to - nulis. Koks vaizdelis čia pastaruoju metu matomas, - Kaune uždarinėjami bankai, Kaune kažkas suplėšė Lietuvos vėliavą, Kaune kilo pavojus, ar išsaugosim „Žalgirį", iš Kauno išskrido lėktuvai ir nenori grįžti? Galima ironizuoti toliau: iki Kauno europinis geležinkelis neatvestas, o meras, atsitraukdamas, susprogdino Panemunės tiltą?

- Ir tai, ką iš kauniečių neretai išgirstu, vardiju ne pasijuokti iš savo gimto miesto norėdamas. Tai ir sakiau per partijos suvažiavimą: apsiribosiu Kauno reikalais, o Lietuvos problemas tegu sprendžia kiti.

- Jūsų frakcija priklauso Kauno tarybos valdančiajai koalicijai. Jūs esate narys Kauno tarybos kolegijos, dėl kurios kompetencijos ribų suabejojo ir Vyriausybės atstovė Kauno apskrityje. Ne taip seniai ta kolegija atsirado, pakeisdama savivaldybėje buvusią valdybą. Kurios iš jų veikla efektyvesnė, gal galite pasakyti, remdamasis savo ligšioline patirtimi?

- Manyčiau, kad valdyba buvo geriau, nes joje greta politikų dirbo ir savivaldybės administracijos, jos padalinių vadovai. O dabar kolegijoje yra tik politikai, kurie ne prie visų klausimų prieina. Kolegija gali tik teikti rekomendacijas, todėl ji tampa už nieką neatsakinga „kolektyvine nuomone". Patys matom, kad tai galop pavirsta priedanga kai kuriems administracijos atstovams nieko esminio neveikti.

- Minėjote, jog partijos Kauno skyriuje dabar turite 600 narių. Politinę veiklą pradėjote kaip centristas, paskui vyko partijų jungtuvės (todėl pasikeitė pavadinimas) vėliau - dalinės skyrybos. O kas toliau, - naujos jungtuvės?

- Jei Liberalų ir centro sąjungoje dar ilgai tęsis tokia ramybės būsena, kaip dabar, kai partija praradusi veiklos tempą ir jos nesimato viešojoje informacinėje erdvėje, tai aktyvūs partijos nariai ieškos kitur savo vietos. Kaip pasielgsiu aš? Apie savo planus kalbėti nenoriu. Galiu tik visus patikinti, kad jaučiu atsakomybę ne vien už save, bet ir už tuos žmones, kurie manimi patikėjo.

- Partinis gyvenimas - negailestingas. Nuopelnai, kurių pasiekei, greit pasimiršta. Lieka tik ištisinė kova, kaip bokso ringe, nes vakarykščių pasiekimų niekas nepripažįsta. Žmogiškame gyvenime ta kova tikrai netinkama, gal tik versle ji įprasta. Bet jei žiūrėtum vien į priekį, kaip verslininkas, tai supranti, jog patogiausia dirbti ten, kur yra pelnai. Tačiau tuomet istorijos nėra...

- Gal iš tikrųjų klaida, kad dar neįvyko mūsų partijos jungtuvės su Liberalų sąjūdžiu? Daug kas sako, jog Lietuva - per maža turėti daugybę partijų, kad jos turėtų jungtis, susitelkti bendram darbui. Bet kai iš arčiau pažiūri, tai su kuo čia telktis? Su įžeistomis ambicijomis? Todėl ir manau: griūtys ir skilimai Lietuvos partinėje panoramoje - neišvengiami. Vieni jungiasi, kiti atskyla. O kas išlieka, - ta partija, kurią geriausiai remia verslas?

- Seime Jūsų partijos atstovų nėra, o Kauno taryboje Liberalų ir centro sąjungos frakcija paaugo, kaip tą paaiškintumėte?

- O ką čia aiškinti, - Lietuvoje, švelniai pasakius, galioja bado principas, kai kas eina bet kur, kad išgyventų. Gal kitose frakcijose reikia grumtis, kad su kažkuo kažką pasidalintum. Pas mus to nėra. Nes mes nieko nenorim. Iš visų galimų gauti postų kadencijos pradžioje nieko neėmėm. Nei komitetą kokį gavome, nei kitą savivaldos politikos padalinį. Tik kadencijai įpusėjus, balandį, vienas mūsų frakcijos atstovas buvo prikalbintas tapti gyvūnų globos reikalus mieste koordinuojančios tarybos vadovu. O visi kiti miesto politikoje dabar esame eiliniai. Ir tikrai turime darbo pakankamai.

- Reitingų lentelėse politinės partijos užima pačias žemiausias vietas. Kaip joms visuomenės akyse susigrąžinti bent dalį anksčiau turėto prestižo?

- Reikia ką nors iš tiesų gero Lietuvos žmonėms padaryti. Ir taip - mažiausiai penkerius metus. Kad žmonės patikėtų, jog tai - ne atsitiktinumas.

- Žvelgiant per savivaldos prizmę, pirmiausia reikėtų, kad į miesto politiką ateitų bent minimalų profesinį pasirengimą turintys žmonės. Dabar kartais darbas taryboje atrodo taip: visi groja svetimais instrumentais, o tu, mere, diriguok, kiek nori, - rankom ar kojom, vis tiek orkestras darniai neskambės.

- Sakyčiau, turėtų būti merai renkami tiesiogiai. Ir jei kas, žmonės galėtų keikti ne tą, kurį išrinko, o patys save. Graikijoje žmonės protestuodami prieš valdžią eina į gatves, Kipre - irgi, o pas mus - išvažiuoja. Gal lietuvių genuose užkoduotas nuolankumas, kad ryžtingai nepareikalauja iš savo išrinktos valdžios darbų ir atsakomybės?