Barzdžių vienkiemiuose - ilgo gyvenimo paslaptys

Pajūrio kaimai ir miesteliai

Barzdžiai - Kretingos rajono, Imbarės apylinkės kaimas prie kelio Kretinga-Salantai. Dauguma sodybų išsirikiavę ar išsibarstę ant kalno su šaltiniuotu šlaitu. Kitoje kelio pusėje teka Salantas ir stūkso Imbarės piliakalnis.

Barzdžiai - kalvių, ilgaamžių ir barzdočių kaimas. Bet tai - praeitis. Vyrai, kalbama, kaime iš tiesų kažkada visi buvę barzdoti. Žemės ne kažin kokios buvusios: dirvelė, grioviai, visokie karklynai; visi plušėjo, dirbo, nelikdavę laiko nė barzdai nusiskųsti.

Ilgaamžių buvę daug dėl to, kad vienkiemiuose gyveno, grynu oru kvėpavo, valgė savo maistą, savo užaugintų gyvulių mėsą, savo rugius, savo bulves kasė.

Su kalvyste Barzdžiai atsisveikino, kai paskutiniajam kalviui Pranui Vyšniauskui suėjo 70. Kalvę tebeturintis barzdiškis pasakojo, kad paskutiniuoju metu jis kaustė arklius visai apylinkei, ir taip sutapo, jog sulig jubiliejumi neliko arklių.

Vertė tapti pavyzdžiu

Barzdiškiai, kaip tikri žemaičiai, nuo amžių nenusileido užsispyrimu. Jei jau pasakė, kad nesifotografuos, tai neperkalbėsi. Šis bruožas pravertęs per melioraciją, daug vietinių jai nepasidavė, tad šiandien šios apylinkės turi nemažai viekiemių su gražiais pastatais. Viena sena troba esanti be metalinės vinies pastatyta.

Stasė Rašinskienė prisiminė savo tėvo Juozo Vaičiaus žodžius: "Aš mirsiu, bet savo trobos nepaliksiu ir neatiduosiu". Šiandien vienoje iš tokių senų trobų gyvena jos duktė Daiva su 4 vaikais ir džiaugiasi. "Žymiai geriau nei kokiame daugiabutyje. Vienkiemyje - nei keliai, nei mašinos. Žinau, kad mano vaikas į mokyklą nueis saugus. Ir dar - žymiai šilčiau", - aiškino didžiulėje virtuvėje kurstydama krosnį.

Tuo tarpu Nomeda Beniušienė, dar vieno vienkiemio jauna šeimininkė, dideliu džiaugsmu nespinduliavo. Jos šeimai, sakė, gerai tik vasarą, o žiemą - užpusto. Beniušių troba išliko, nes kovos dėl jos buvo pasiekusios net sostinę. "Jei trobą nugriausite, aš sodne pasistatysiu palapinę", - rašė į Vilnių jos šeimininkas.

Tą metą ypač gerai prisiminė 43 metus kartu pragyvenę ūkininkai Pranas ir Stasė Vyšniauskai, nes ūkio direktorius juos spyręs tapti pavyzdžiu kitiems. "Mes turėjome pasistatyti greitai, pirmieji ir rodyti visiems pavyzdį, nes niekas nenorėjo ardytis, nenorėjo iš vienkiemio eiti į gyvenvietę". Kai melioracija ant kulnų ėmė lipti, tvartą nuo trobos didžiuliu kanalu atskyrė, turėjai tiltą pasistatyti, kad prie gyvulių nueitum, tad nebeatsilaikė.

Kol melioracija nebuvo praėjusi, šaltiniuotoje žemėje Barzdžiams buvo nelengva. Pakalnėje pievos lingavo, galėjai net įsmegti. Tačiau su vandeniu susijusių problemų neatsikratė. Kai potvyniai, visa lanka užliejama. Trūksta, pasak žmonių, artezinio vandens arba, ypač papėdėje, jis bėga rudas.

Kitas Barzdžių gyvenimą pastebimai pakeitęs įvykis - gaisras, kurio metu sudegė karvidė. Netrukus po nelaimės iširo ir gyvulininkyste daugiausia besivertusi bendrovė. Fermos darbuotojams buvo didelis smūgis, neteko neblogai apmokamo darbo. N. Beniušienės žodžiais, ypač jaunam žmogui kaime dėl darbo sunku; važiuojant kitur, iškyla transporto problema, visuomeniniu transportu vykstant, neatitinka grafikai, su savo mašina - benzinas brangus, o pačiame kaime darbo nebėra.

Viršų ima darbštuoliai

Barzdiškiai, kaip tikri žemaičiai, nebijojo savęs nei paplakti, nei pagirti. Yra, kalbėjo, tinginių, yra, kieno ausys purvais apėjusios, o jų karvėms šlapia iki kelių. Yra išgeriančių, sakė, papasakodami apie kelias apmaudžias jaunų vyrų mirtis. Bet daug daugiau matė aplink save darbščių ir išradingų. Jau vien pirmoji nuo kelio Barzdžių sodyba kaip atrodo, - pasižiūrėti ragino.

Iš tikro, būdama pirmoji nuo kelio, graži didelė Zigmo ir Anicetos Bertašių sodyba - savaip privilegijuota. A. Bertašienei tenka savotiška misija pasisveikinti, o kartais ir pasišnekėti su daug žmonių, nes visi pro juos prakeliauja, seniau pėsti, dabar - daug ir važiuotų. Atkreipė dėmesį, kad vis daugiau tėvų patys vaikus į mokyklą veža, atimdami, jos manymu, galimybę grūdintis, savarankiškėti.

Bene didžiausiu pasididžiavimu kaimas vadino Stasę ir Praną Vyšniauskus. Jie iš tikrųjų tapo savotišku pavyzdžiu. Kur Vyšniauskai naujakūrystę pradėjo, ten pagrindinė Barzdžių vieta ir yra. Bet tai ne viskas. Išgirdę, jog Kūlupėnuose parduodamas angaras, Vyšniauskai susidomėjo ir atitinkamu laiku nusipirko. Parsigabeno dalimis ir įsirengė jame karvių tvartą, laiko jame pašarus, šieną, grūdus. "Tėvas pats už meistrą "fundamentus" pasidėjo, pasisamdė kraną, sijas sudėjo, ne kažin kas būtų taip ir sumislijęs, jis juk "ant metalo "pamišęs", - žemaitiška maniera gyrė Praną žmona.

S. Vyšniauskienės patirtis - ne menkesnė, tik plika akimi ne taip matoma. Iš Barzdžiuose gyvenusios Petronėlės Preibienės išmoko pagal ženklus spėti orą. "Mokytoja" prognozavusi itin tiksliai. Kartą kalbėjusi, jog kitais metais vasaros laike nušals bulvės, taip ir buvę, net žydinčios kitiems nušalo. Anot S. Vyšniauskienės, šiemet žiema bus šaltoka, nes medžiai nuo galūnės pirmiausia lapus meta, ir dar - lapų nukrito daug, o sniego dar nebuvo.

Audra VENCKUVIENĖ