Darbėniškių optimizmas įveikia kasdienybės negandas.

- Referendumo dieną norėjau šventę padaryt ta proga, kad stojam į Europą, bet kai užėjęs į parduotuvę pasidžiaugiau, kad pirmadienį jau būsiu europietis, dvi moterys kad užpuls - su tokiom baisiom gerklėm! Ar atsilikę esam, ar kažkokį kerštą turim dabartinei valdžiai? - svarstė vienas stambiausių Darbėnų ūkininkų, Steponas Petreikis. Jis sutiko, kad miestelio, kamuojamo įvairių bėdų, gyventojams vilties gyventi geriau ir optimizmo atseikėta ne visiems vienodai.

Sunku bedarbį talkon prisišaukti...

Darbėnų seniūnas Eduardas Talmokas, paklaustas, ar turi pagrindo gandai, jog miestelį terorizuoja automobilių vagys ir mušeikos, atsakė, jog iš dalies taip ir yra:
- Chuliganiškais išpuoliais garsėjam nuo Smetonos laikų, nors nėra labai sunkių nusikaltimų. Skaudu, kad vagys nuvarė ambulatorijos automobilį ir mokyklos mikroautobusą. Savivaldybė štai skyrė Darbėnų kultūros namų remontui 50 000 litų, bus įrengta jaunimui šokių salė.
Klausėte, ar ieškome verslininkų, pasiryžusių prikelti Darbėnus, užsiimti kaimo turizmu - juk aplink miškai, gražios apylinkės, keletas malūnų. Mūsų seniūnijoj daugiau yra stambių ūkininkų, kuriems didžiausia vertybė ir pragyvenimo šaltinis yra dirbama žemė. Be to, netoliese turistus vilioja kretingiškių "Vienkiemis", Juozo HBH alus, Šventoji... Bedarbių seniūnijoje - 10 procentų, bet kai reikia ūkininkui javapjūtei ar šienapjūtei pasisamdyt žmogų - neranda. Verčiau kumščiais mojuot negu šakėm? Daugelis darbėniškių dirba akmenų skaldykloj "Granitas", Kurmaičių medžio apdirbimo įmonėj, miškų ūkyje, Šukių lentpjūvėj, o vasarą sezoniniam darbui važiuoja į Šventąją, Palangą, - pasakojo seniūnas.

Nebadauja nė per sausrą

Stambiausi Darbėnų ūkininkai Steponas ir Marytė Petreikiai šiandien turi dar 1989 metais atgautus 71 ha savos žemės, atpirktos į Sibirą išvežtų giminių, ir dar nuomoja daug laisvos. Jie trylika metų triūsia be atostogų, be atvangos, įtamptai, bet nebuvo "Liesosios karvės metų", grūdai nei šienas nesupuvo. Atspėja orus, prie žemės kaip virkštele pririštas, jaučia, ko jai stinga.
- Žingsnis po žingsnio, nė vieno atgal. Jei turi smegenų ir netinginiauji, - šypsosi žemvaldys. - Tik sykį iš banko pasiėmiau 50-ies tūkstančių litų paskolą dešimčiai metų, o grąžinau per trejetą, nes labai baugu buvo su skola gyvent. Išdygo didelė karvidė, daržinė, sausringą vasarą parduodam grūdus ir pašarus. Turiu penketą traktorių; kasmet po vieną perku. Iš pradžių pats vairavau kombainą, dabar talkina du mechanizatoriai, dirba penki samdiniai. Daug šių perėjo, atsisijojo "pijokai" ir perėjūnai - tai galvijai liekdavo nepašerti arba juos spardė. Štai priglaudžiau jaunuolį iš vaikų namų; montuodamas elektrą, ūkinį pastatą sudegino.
- Grįžtu iš žemės ūkio kursų, viena tokia gera karvė man kad spirs į kelį! - prisimena ūkininkas. - Pasirodo, tai protingo gyvulio savigyna: eidamas prošal, vaikis ją šake badė; teko mėsai karvikę atiduoti... Ne, veterinaro nekviečiam. Nors mano žmona - mokytoja, išmoko prižiūrėt besiveršiuojančias karves, net kai veršiukai apsisukę eina, susitvarko. Štai vakar vieną atsivedė... - džiaugiasi žmogus savo veisline 40-ies karvių banda, iš viso laiko 80 galvijų, šeriamų rinktiniu pašaru. - Ir pieno daug duoda. Jei iš vienos išbadėjusios karvės kolchoze primelždavo tik 3,5 tūkstančių litrų pieno per metus, mes iki 7 tūkstančių iš karvės melžiam.
- Štai cukrinių runkelių išspaudų kalną iš Kuršėnų atsivežiau, 100 tonų. Mes, žemaičiai, ne mėgėjai blokuot kelius kaip suvalkiečiai, nors skriaudžia, melžia valdžia tą žemdirbį, - pasakoja ponas Steponas. - Gerai gyvenom, kai mokėjo už pieną 75 centus, pernai žiemą - 60 centų už litrą, tai už pusę tonos pieno iš bendrovės "Žemaitijos žvaigždės" perdien uždirbdavau 500 litų - užteko darbininkams atlyginti ir technikai įsigyti. Turiu vokišką šaldytuvą, kuris talpina dviejų dienų pienelį. Bargan pirkau ir vokišką ruloninį presą už 87 tūkstančius litų; 50 iškart sumokėjau, ir manim pasitikėjo, atgabeno, dar liko kiek grąžint, bet daug šienainio galėsiu pasigamint.
O toli ganyklose įrengti specialūs aptvarai avims, nors kas žino, kada sumekens ši įsikūnijusi svajonė. O juk sovietmečiu už "nelegaliai" laikomą Lietuvos juodgalvių avių bandą šeima vos nebuvo išbuožinta; skaudama širdim teko avis sunaikinti...

Pradėjo nuo avininkystės

- Kiekvienu plauku prakaitas bėga, - prasitarė ūkininkė Marytė Petreikienė, akių nenuleidžianti nuo samdinių. Po namų langais dar spėja pražydinti darželį. - Tulpės - neišnaikinamos gėlės, - juokiasi ji, dėdama ant stalo skilandžio ir sūrio. Klausomės nostalgiškų buvusios pradinukų mokytojos prisiminimų. Tos legendinės avys turėjo keistą melsvaspalvę vilną - nereikėjo nė dažyt, o dar ji su dviem dukromis (viena tapo gydytoja, kita - dailininke) mezgė tokias suknias be siūlių, jog Maskvoje manekenės jomis podiumais švytravo. Steponas įsiterpia: "Gaudavo užsakymų iš Kremliaus; prašydavo rusai "Pribaltijskaja šerstj".
- Per 10 metų išmaišyta visa Rusija: Krasnodaras, Pečiora, Kijevas... Tik namie pernakvosiu, prekes pasiimsiu - ir vėl "skrydyje", - prisimena ponia Marytė. - Dažniau lėktuve gyvenau, vis išlipdama prekiaut kokioje stanicoje. O "žulikų" buvo pilna, tų kaukaziečių, kitus ir "nukelnėdavio", o man sekės. Eini auštant per Krasnodaro miestą, apspinta šunų gaujos, triukšmą kelia, signalą duoda, kad eini, ir baisu, kad nenurubidavotų. Rodos, tašėm pinigus nešėm, tiesiog azartas pakilo: ne tiek dėl to, kad tų pinigų norėtum... O tai kaip žaidimas, kad tu, vargana moterytė, neši dukart sunkesnius ryšulius, nei vyras pakeltų, net mėto tave. Ir daug moterų, mokytojų norėjo prie atlyginimo prisidurt kapeiką, ėmėsi to mezgimo... Paskui sūnui lovą pinigais "paklojau" ir sakau: "Važiuok uždarbiaut į Švediją". Sūnus paklausė, ir dabar Palangoje pilaitę pasistatė. Mes su vyru gyvenom valdiškam name prie bažnyčios, o paskui šį šiltą jaukų namą pasistatėm, dar neiškart leido verandą įrengt, pro kolonas švilpė žiemą vėjai... - gyvai pasakoja moteris, užaugusi pas patėvį, daugiavaikėj vargo bičių šeimoj.
Ji tik pykteli ant vyro, kad tas randa laiko ir į bažnyčią nueit, o ji vis rankų nepraskiria. Ne šiaip sau sodybos kieme tebežaliuoja milžinė pušis, ant kurios, anot pasakojimų, kažkada ponai baudžiauninkus korė...

"Esam vagių įkaitai"

- piktinasi žilagalvis ūkininkas. Netvarka: prie geležinkelio dirbo nemažai darbėniškių, o dabar valdžia uždarė geležinkelio liniją Skuodas-Klaipėda, nebilda traukiniai. - Lietuvos valdžia valstiečiais nesirūpina, ji yra mus padariusi plėšikų įkaitais. Vienkiemiuose vyksta pasiutusios pensininkų skerdynės! Nakties 1-ą valandą ir pas mus pradeda važinėt "grabauninkai", vagys, grobio ieško. Aš pasakiau samdiniams ir net pačiam prokurorui: "Jei kas mane užpuls, bus vietoj nušauti". Vagia bidonus, viską reik į čiupurą slėpt - neberasi ką pasidėjęs. Ir žmonės labai bijo iškišt nosį vakare. Smetonos laikais Darbėnuos buvo trys pareigūnai, o dabar pusdieniui iš Salantų atvažiuoja, o ten - begalinė apylinkė.
10-čiai tūkstančių miestelio gyventojų - anei vieno pareigūno saugumui užtikrinti. Ir kiek kartų sakėm valdžiai, kad reikia įsteigt savigynos būrius - padėčiau ir pats. Kažkada draugovininkas buvau, per metus vieną - du nusikaltėlius nuteisdavo, vietoj protokolus, aktus surašydavai, liudininkus pakviesdavai, o dabar nė vieno per 13 metų nenuteisė! Anąsyk parėjo kaimynas namo - pavogti vertingi daiktai, suradau vagį, jį nuteisė, tai jis man dar grasino susidorosiąs. O dabar našlaičius ir senukus nuskriaudė - mokyklos ir ambulatorijos mašinėles nuvarė!..

Kaimo turizmo perspektyvos

- Mano kiekviena pėda žemės deklaruota, - šūsnis dokumentų rodo ponas Steponas. - Čia turiu smulkiausią žemėlapį, sužymėti visi išdalinti sklypai nederlingose kaimyninio Mažučių kaimo žemės. Aš ten išrinktas seniūnu. Kaimas prie ežero, čia pat - Šventoji, Palanga - bandysim agroturizmą vystyti, ekologinę žemdirbystę.
- Kol kas pliažų nėra žmonėms, prašysim SAPARD paramos, reikia kelią nutiest prie ežero. Ten ir mano žemė prieina. Žmonės rimtai galvoja įrengt etnografines sodybas, įgyt valčių, toks Grigalauskas augina kiaules, turi skerdyklėlę. Įrengsim vietą turistų palapinėms pasistatyt - šalia miškas, grybai, uogos, - kalbėjo entuziastas, turintis pasekėjų.

Pasėjau linelį nesmėlėtoj žemelėj...

Apsilankę Darbėnų seniūnijai priklausančiame Šukių kaime, išvydome pasipuošusius žmones, šeimomis traukiančius balsuoti referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą. Kiti, jau grįžę, sodino bulves. Šventiška nuotaika skrajojo ir virš Povilo bei Onutės Turauskių dvaro. Perregimame tvenkinio vandeny šmėžavo tamsios didelių žuvų nugaros, vėl pakvipo rūkytu skilandžiu. Šeimininkas savo sūnums teleidžia pasigaut meškere tik po trejetą baltųjų amūrų, lydekų, karšių ar kitokių "bestijų", kad visų neišgaudytų. Pirtelėje pasigėrėjome pono Povilo medžioklės trofėjais: jis vienas šauniausių iš dvylikos Šukių medžiotojų. Turi penketą šautuvų, o švediškas - mandriausias ir brangiausias. Sako, atėjo laikas, kai gali pagyventi pats sau. O pavargs, 56-erių metų sulaukęs perduos ūkį sūnui; įstojus į Europos Sąjungą, žmogui priklausys tūkstantis litų pensijos. Namuose - miesto prabanga, internetas, pamatyta pasaulio. Žmona Onutė dirba dar kaimo bibliotekoj; tokie štai pragmatiški šiuolaikiniai ūkininkai? Jie žino: jei neturėsi 60-ies ha žemės, be valdiško darbo nepramisi. Onutė taip pat lengviau atsikvėpė: praėjo laikai, kai keldavosi ketvirtą ryto, kad paruoštų valgį pusšimčiui talkininkų linų lauke.
"Apie tarybinius laikus gerai arba nieko", - juokiasi Povilas Turauskis, mat jo kaimynas mums sufleruoja, jog anas buvo spartuoliško, pavyzdinio kolūkio pirmininkas. "Javų daug kūlėm, nuo seno auginom linus. Bankininkai padėjo privatizuot gerą, kad nesužlugdyt linininkystės - gi už 8 kilometrų Kartenos linų fabrikas. Apie 800 hektarų žemės apsėta linais, pagrindinė kultūra, kurią augina apie 75 procentų kaimiečių. Prancūziškos savaeigės mašinos mums kol kas "neįkundamos" - išsiverčiam su baltarusiškom", - pasakoja žmogus.
Rudenį nerasi kaime gyvo žmogaus - visi kruta talkose, nuima linų derlių. Uždirba 4 litus per valandą, bet procesas gan sudėtingas: nuraus linus, kombainas nukarš, paklos, paskui atsiklojėja, tada presais susuka į rulonus, dalį reik apverst, o kai lyja, sustatyt į gubelius, surišt ir pakraut į priekabas. Linai - rizikinga avantiūra: užauginsi juos akmenuotoj ir molingoj žemėj, bet tik ne smėlynuos, o jeigu šlapia vasara, kultūra neužaugs iki metro, ] neatitiks standartų. "Blogiausia, jog tik po metų su mumis atsiskaito už linų derlių, bet valstybės subsidija nebloga - nuo 1 000 iki 1 500 litų. Europos sąjunga žada duot tik apie 700 litų, koeficientai nustatomi pagal grūdų derlingumą. Nors, domėjausi, kitų šalių linininkai gauna 2 400 eurų subsidijų. Esame laimėję tokį projektą, paruošėm kooperacijos ir ekologinės žemdirbystės, gyvenviečių tvarkymo programą, ir šiomis dienomis būrys ūkininkų važiuosim į Šiaurės Prancūziją pasimokyt, patirties pasisemti - tam mums skyrė 200 000 litų", - ponas Povilas juokiasi, kad viešėdami vyndarių krašte jie pasidomėsią ir vynuogyninkyste. Žmonų neimsią, nes jos jau matę Paryžių.
Bedarbių kaime nėr - yra lentpjūvė, štai vienas vaikinas atidarė gintaro apdirbimo įmonę: šlifuoja, veria gintarus, ir veža į Nidą arba Latviją. Kokie papuošalai madingi, tokius ir kuria. Ūkininkas sako, jog pasaulyje vėl žiauriai madingi lininiai drabužiai ir audiniai, bet lietuviui jie irgi "neįkundami". Skandinavai ir amerikonai labai perka skologišką lino pluoštą, o Lietuvos tekstilės fabrikai nė trečdalio produkcijos nepagamina; užsieniečiai, kiek reikia, įsiveža linų iš Baltarusijos, Pskovo srities ir Tverės.
"Pernai Baltarusijoj pasidžiaugėm plačiais kolūkiniais linų laukais... Aš auginu dar ir rapsą, kviečius, turiu 68 ha žemės. Matau linininkystės perspektyvą, kažin kiek nepridės iš nacionalinio biudžeto, bet, manau, Lietuva nepames tradicinės kultūros, spaus sėmenis. Plungės tekstilės fabriko audinių 95 proc išveža į užsienį; gaila, moterys nebemoka verpti linų, kaime neliko namudininkių. Taip, turim namie lino užuolaidų, staltiesių; buvo metas, rodos, 1992-ieji, kai atlygį už produkciją atsiėmėm audiniais. Į balių važiuoji - susivynioji drobės gabalą dovanų..." - šypsosi ūkininkas. Ko nepasvajoti, kad šešiolikmetei dukrai Ritai po kelerių metų kraičiui įdės skrynią lino audimų, o lino drabužius dar ir vaikaičiai nešios...