Toks sprendimas Darbo partijoje itin suglumino Seimo opoziciją - konservatorius ir liberalus. Bei didžiąją moralinę opoziciją - prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tiesa, D.Grybauskaitė, nepraradusi personalinės savitvardos, leido suprasti, kad to seniai laukusi. Mat V.Gapšys yra teisiamas Darbo partijos buhalterijos byloje.
V.Gapšys atsisakė ir Darbo partijos pirmininko posto. Tad visi moralistai, nuoširdžiai ir nenuoširdžiai baksnoję teisiamą, bet atsistatydinti neskubantį „darbietį“, liko labai nusivylę. Piktinimosi pagrindas, tęsęsis metų metus, vienu smūgiu išmuštas iš po kojų.
„Pagailo“ V.Gedvilo. Ar tikrai?
Opozicija dar tikėjosi prieš kolegas Darbo partijos atstovus sužaisti V.Gedvilo korta. Tikėjosi, kad V.Gedvilas, įsijautęs į Seimo pirmininko vaidmenį, jokiu būdu nenorės užleisti savo pozicijų. Įsikibs į krėslą, susipyks su Viktoru Uspaskichu ir gal net persimes į kokios nors kitos partijos frakciją. Opozicija, matyt, jau savo vizijose regėjo, kaip buvęs krepšinio treneris V.Gedvilas tarsi kamuolys įkrenta į kitos komandos krepšį. Tačiau taip neatsitiko. Štai čia pasireiškia klaidingas seimūnų mentalitetas. Jie mano, kad politikai, pamaloninti aukštais postais, taip prie jų prilimpa, tarsi būtų priklijuoti klijais „Moment“. O atplėšiami nuo posto piktinasi, rauda, dejuoja. Tarsi vedami ant ešafoto. O V.Gedvilas opozicijai pademonstravo, kad jis buvo ir lieka komandos narys. Ir ši komanda - jo partija. Jei partijai reikia būtent tokios rokiruotės, V.Gedvilas neprieštarauja, kad Seimo pirmininke taptų jo partijos kolegė Loreta Graužinienė. Kartu tampanti ir partijos laikinąja pirmininke.
Opozija nusivylusi. Intriga dingo. Reikia manyti, įsivaizdavo, kad „darbiečiai“ raus besispyriojantį Seimo pirmininką V.Gedvilą kaip tą pasakos ropę. O opozicija gins „vargšą“ V.Gedvilą. Pjudys su partija. Nė už ką jo neatiduos. Nors ta pati opozicija kadaise garsiai prieštaravo, kad V.Gedvilas taptų Seimo pirmininku. Na, ir kas pasikeitė nuo tų neprieštvaninių laikų? Kodėl V.Gedvilas staiga tapo Seimo opozicijai labai priimtinas? Daug priimtinesnis nei L.Graužinienė.
Natūralu. Opozicija tam ir skirta, kad ieškotų valdančiojoje koalicijoje silpniausių grandžių ir per jas kaišiotų pleištus. Sužaisti žmogaus personaline ambicija. Taip sakant, žmogiškuoju faktoriumi. Bet šįkart, kaip atrodo, pleišto įgrūsti nepavyks.
Dar ilgai bus kalbama, kad rokiruotę sugalvojo faktinis Darbo partijos lyderis ir jos įkūrėjas V.Uspaskichas. Esą pakeitė V.Gedvilą daug ištikimesne L.Graužiniene. Tik įdomu, kaip ta ištikimybė išmatuojama. Gal meilužių skaičiumi? Kavos puodais, atnešamais į lovą? Partinė ištikimybė - vykdyti partijos nutarimus. Šia prasme tiek V.Gedvilas, tiek L.Graužinienė, tiek V.Gapšys vienodai ištikimi.
Kiekviena partija turi savo VIKTORĄ
Kodėl teisės sugalvoti rokiruotę neturėjo V.Uspaskichas? Nuo kada partijų įkūrėjams draudžiama kurti partijų strategijas?
O kitų partijų veikėjai, jei ką nors ir viešai byloja, visada byloja savo poziciją? Žvilgtelkime į Seimo plenarinių posėdžių salę. Praėjusi kadencija. Biudžeto projektą pristato konservatorių - liberalų koalicija. Rankeles „už“ lyg pagal komandą kelia konservatoriai - liberalai. Ši kadencija. Įstatymo projektą pristato socdemų - „darbiečių“ - „tvarkiečių“ - lenkų koalicija. Rankeles „prieš“ lyg pagal komandą kelia konservatoriai - liberalai. Už - lyg pagal komandą dabartinė koalicija.
O kodėl tariame „lyg pagal komandą“, jei iš tiesų svarbūs balsavimai visada vyksta pagal frakcijų komandą?
Andrius Kubilius įsitikinęs, kad Viktoras vis tiek kaltas dėl Seimo vadovybės pasikeitimo. Nes sugalvojo, kad taip Darbo partijai dabar geriau. Bet ir konservatoriai strategijas kuria, ką daryti, kad konservatoriams būtų geriau.
Kad ir ką bekalbėtų visuomeniniai lopatologai apie Viktoro įtaką partijai, reikia pripažinti, kad kiekviena partija turi savo VIKTORĄ. O konservatoriai - net ne vieną.
Seimo lenkai, nepasitarę su savo lyderiu europarlamentaru Valdemaru Tomaševskiu, nė plauko nuo galvos nenumestų. Kažin ar konservatorių Andrius, nepasitaręs su Tėveliu ar karo medike, žengtų bent vieną lemtingą žingsnį? O dabartinio premjero lūpomis neprabyla socdemų VIKTORAS - dukart ministras?
Smūgis - ir prezidentei
Seimo pirmininkas yra viena iškiliausių valstybės valdymo figūrų. Tačiau nors opozicijai nepatinka, ji vis vien negalėtų atsakyti į klausimą, kuo skirsis Seimo pirmininkė L.Graužinienė nuo Seimo pirmininko V.Gedvilo, Česlovo Juršėno ar Seimo pirmininkės Irenos Degutienės. Juk Parlamento vadovas, kad ir koks jis būtų, visada vadovaujasi Parlamento statutu. Yra nuolat stebimas ir statuto suvaržytas. Net restorano virėjas yra laisvesnis savo veiksmais. Tad žmonės tikrai nepajus jokio kokybinio skirtumo, jei V.Gedvilą pakeis L.Graužinienė ar koks nors kitas asmuo. Keičiasi tik atvaizdas. Svarbu, kad tas atvaizdas nesikeiktų ir nedaužytų tribūnos batais. O visa kita - ta pati kasdienė politinė rutina. Tas pats amžinas susitarimo tarp atskirų politinių interesų ieškojimas. Seimo pirmininkas - yra vienijanti, sutaikanti, bendram darbui sutelkianti parlamentinė figūra. Tai daugiau nei atstovavimas vienai partijai.
Opozicijai būtų kur kas geriau, jei dabar nedemonstruotų visiško sutrikimo. Nenarstytų intrigos, kurios iš tiesų net nėra. „Darbiečiai“ tik pasistengė galutinai išmušti iš opozicijos pasipiktinusių moralės apaštalų kortą. Na, kuo jiems gali nepatikti L.Graužinienė? Nebent kad nemoka anglų kalbos. Juk nebuvo minima jokioje aferoje. Aišku, galima ją pavadinti V.Uspaskicho statytine. Bet visi, kas būna sustatyti į ministrų, Seimo pirmininko ar jo pavaduotojų postus, iš principo yra statytiniai. Nes patys į tuos postus nesusistato su Kalašnikovo automatais. Kandidatūras atrenka arba partijų lyderiai, arba partijų pilkieji kardinolai.
Rami moteris - prieš konfliktišką
Intriga vis dėlto būtų. Taikinanti moteris politikė (Seimo pirmininkė L.Graužinienė) prieš konfliktišką moterį (prezidentė D.Grybauskaitė). Nenumaldomai artėja 2014 metų gegužės 11-oji, kai rinksime šalies prezidentą. Vadinasi, Lietuvos politiniame gyvenime gerokai padaugės įvairių kaltinimų bei konfliktų. Aštrės retorika. Ir, nepaisant stiprėsiančių politinių intrigų, Seimas turės išlikti darbingas. Ne visai su perkaitusiomis galvomis. Štai tada ir praverstų Seimo pirmininkė, kuri niekada per daug neišgyvena dėl savo asmeninės politinės karjeros. Yra visiškai komandinis žmogus.
Galų gale, tokio Seimo pirmininko (-ės) dar neturėjome. Kuris sakydamas jau pirmąją savo kalbą prezidentei pasiūlytų ne populiarumo reitingų vaikytis, o dirbti kartu su Seimu žmonėms. Tiems patiems, kurie išrinko prezidentę ir Seimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą