"Dieną bendravome su skaitytojais, o vakare - rašėme..."

Interviu

Vida Bortelienė žurnalistikoje atsidūrė visiškai atsitiktinai: susidomėjusi skelbimu laikraštyje. "Prieš tai dirbau mokytoja ir visai neįsivaizdavau, ką galėčiau daryti, - prisipažįsta dabar jau žinoma uostamiesčio žurnalistė. - Skelbime perskaičiau, kad reikalingi kūrybiniai darbuotojai, o kadangi jaunystėje buvau šioks toks kūrybinis žmogus, nutariau pabandyti..."

O kodėl atėjot būtent į "Vakarų ekspresą"?

Tuo metu dar auginau vaiką ir vienintelė įdomybė buvo skaityti laikraščius... Stovėdavau eilėje, nusipirkdavau visus, kokie tik būdavo, ir skaitydavau. O "Vakarų ekspresas" tada buvo vienas įdomiausių. Labiausiai man į akis krito skiltis su išsišiepusio dėdės nuotrauka. Ten buvo visokiausių nesąmonių rašoma, bet man patiko, nes tai atrodė nauja. Nuo šios Vaičkaus (Gintaro Vaičekausko - Aut. past.) skilties visada pradėdavau skaityti "Vakarų ekspresą" ir šventai tikėjau, kad nuotraukoje pavaizduotas vyriškis ir skilties autorius - vienas ir tas pats asmuo. Pirmosiomis dienomis redakcijoje smalsiai dairiausi, susipažinome su kolegomis: čia tas, čia anas... Ir štai įkiša galvą toks jaunas, nesusitupėjęs vyrukas. "Čia - Vaičkus", - sako man. "Kaip tai?" - labai nustebau. Kaip paaiškėjo, toji nuotrauka buvo iškirpta iš solidaus užsienietiško žurnalo...

Ir iš karto ėmėtės sudėtingų analitinių temų?

Ne, tai nutiko ne iš karto. Iš pradžių redakcijoje dirbau kas papuola. Rašydavau ir savaitraščiui "Mažoji Lietuva", ir "Vakarų ekspresui". Iki rimtųjų temų teko eiti maždaug metus. Esu dirbusi mokytoja, bet švietimo temomis rašyti nenorėjau - buvau nusprendusi į mokyklą nebegrįžti ir ji manęs visiškai nedomino.

Tad ieškojau naujų temų. Kaip tik prasidėjo tokie įdomūs ekonominiai reiškiniai, kaip pirminis privatizavimas. Ir tuo metu niekas nesuprato, kas tai yra, ir niekas nerašė. Nepasakyčiau, kad ir man buvo labai įdomu, tačiau mačiau, kaip ši tema jaudina kitus. Šalia manęs sėdėjo kolega, kuris dirbo labai trumpai ir buvo atsakingas už ekonomiką. Jis pasinėrė į asmeninio verslo reikalus, o ant stalo kaupėsi skaitytojų laiškai. Žmonės būriais ateidavo klausti, kas su jų laiškais daroma, ar bus straipsnis. Nuolat girdėjau juos skundžiantis ir nerimaujant, kad privatizavus įmonę jie liks be darbo, tačiau niekas apie tai nerašė. Kartą redaktorius man pasakė: "Daryk ką nors". Na, ir prasidėjo. Tikrai galiu pasakyti, kad buvau pirmoji, kuri apie tai pradėjo rašyti, kitas laikraštis šios temos tada kratėsi.

Apie uostą pradėjau rašyti taip pat iš smalsumo. Jūra, uostas mane visada domino, juolab kad gyvendama Klaipėdoje prieiti prie uosto niekaip negalėjau. Sykį aptikau Vyriausybės nutarimą apie Uosto direkcijos įsteigimą ir man pasidarė labai įdomu, kas tai. Tame pačiame pastate, kaip ir redakcija, buvo įsikūręs Vandens transporto departamentas, tad man tereikėjo nulipti aukštu žemiau. Sužinojau, kad direkcijos vadovu paskirtas Valentinas Greičiūnas. Susitariau dėl interviu. Kai parašiau, jog iš prekybos uosto ketinama atimti krantines, kilo toks ažiotažas... Kitą dieną redakcijoje pasirodė gal šeši direktoriai iš prekybos uosto, kurie piktinosi, kodėl pasikėsinimas į prekybos uosto turtą yra palaikomas ir "Vakarų ekspreso"... Aš, kaip autorė, buvau pakviesta į jų susirinkimą ir viena prieš visus direktorius turėjau klausytis jų argumentų.

Reakcijos į savo straipsnius dažnai sulaukdavote?

Jeigu tik geresnį straipsnį parašydavau, jau laukdavau neigiamos reakcijos. Suinteresuotos grupės tuoj puldavo pas redaktorių. Teko ir bylinėtis, bet, laimei, didelių nuostolių redakcijai nepridariau.

Darbas "Vakarų eksprese" buvo labai dėkingas saviraiškos prasme. Redaktorius į mūsų darbą visai nesikišo - buvo palikęs mums kūrybos laisvę. Todėl jautėme labai didelę atsakomybę. Tačiau tam, kad tą atsakomybę pajustum, reikėjo būti labai naiviems ir nueiti ilgą savo galimybių pažinimo kelią. Ir apskritai visose srityse reikėjo labai daug žinių. Jei ką nors ne taip parašydavai, tuoj būdavai apkaltintas neišmanymu. Nesvarbu, apie ką rašei - ar apie laivų remontą ar apie ką kita, visiems atrodė, kad žurnalistas turi žinoti terminologiją, specifiką, visus procesus. Sykiu reikėjo didelės vidinės drąsos. Tarp savo popierių radau keletą senų "Vakarų ekspreso" numerių: aš tada tikrai labai gerai ir drąsiai rašiau. Dabar taip gerai aš jau neberašau. Su įgyjama patirtimi auga ir atsakomybės laipsnis, o ji trukdo. Be to, rašymo stilius sausėja, nes dabar reikalaujama rašyti labai glaustai. O "Vakarų eksprese" galėjome rašyti daug ką ir labai plačiai.

Tačiau ilgų publikacijų "Vakarų eksprese" niekada nebuvo daug...

Kartais dėl to pasiginčydavome su Kęstučiu Oginsku, bet apskritai dėl temų ilgumo problemų neturėjau. Tiesa, pasakydavo: jei nori patekti į rytdienos numerį, arba sutrumpink, arba nespausdinsime. Kadangi mano temomis daugiau niekas nerašė, man paprastai tikdavo pastarasis variantas, o kiti kolegos mieliau duodavo tekstus patrumpinti. Dėl patekimo į kitos dienos numerį būdavo stipri vidinė konkurencija.

Žinau, kad redakcijoje viena pirmųjų išmokote dirbti kompiuteriu.

Gyvenimas privertė, - juokiasi. - Taip atsitiko, kad vienu metu turėjau kompiuteriu rinkti tekstus ir siųsti modemu į Vilnių. Ne tik kompiuteris mums visiems buvo svetimas daiktas: apie modemą irgi neturėjome jokio supratimo. Man, humanitarui, tai buvo tikra kančia, moralinė trauma! Net ir geras kompiuterininkas kankintųsi, o ką jau kalbėti apie mane. Ryšys nuolat trūkinėdavo, todėl tekstų persiuntimas užtrukdavo valandų valandas. Tris dienas grįžusi iš darbo verkdavau ir jau buvau sau pasakiusi: arba aš tą kompiuterį pribaigsiu, arba turėsiu keisti darbą. Tačiau galiausiai perpratau ir tai man atrodė toks žygdarbis, kuris prilygsta tik vairavimui automobiliu, - juokiasi.

Sakote, kad redakcijoje nuolat buvo gausybė žmonių...

Į redakciją eidavo ir eidavo skaitytojai. Eidavo pulkais, net laiptai dundėjo. Ir bent jau kas antras įdomią temą pasiūlydavo. Galėjai per dieną tris temas parašyti, nes kartais net nereikėdavo niekur eiti. Pasitikėjimas žurnalistais buvo toks didelis, kad atrodydavo, jog redakcijoje galima visas bėdas išspręsti. "Vakarų ekspresas" buvo atviras laikraštis. Tuomet, žinoma, skaitytojai negalėjo parašyti atsiliepimų internetu, ir kartais stebėdavausi, kai į mūsų redakciją, į ketvirtą aukštą, užlipdavo vos judantis senukas, pasiremiantis lazdele. Todėl ir namo grįždavome vėlai - dieną turėjai bendrauti su žmonėmis, o rašydavome vakare. Dabar viso to nebėra. Žmonės tapo abejingesni, galbūt labiau saugantys privatumą, nesiveržiantys į viešumą.

Koks jums įsiminė "Vakarų ekspreso" kolektyvas?

Neidealizuoju, kad visi buvome kaip vienas kumštis. Jauniesiems kolegoms, kurie atėjo į redakciją iš karto po mokyklos suolo, atmosfera kolektyve dabar atrodo vienokia, o mums, vyresniesiems, turintiems šeimas ir į "Vakarų ekspresą" atėjusiems iš kitų darbų, kitokia. Mes visi buvome skirtingi, bet, nepaisant to, išties gera komanda.

O kaip tada švęsdavote "Vakarų ekspreso" gimtadienius?

Žinoma, visi sueidavome krūvon. Ne tik gimtadienius šventėme - progų buvo daugybė. Kas antrą dieną šventė! Tai gimtadienis, tai vardadienis, tai vaiko gimimas. Redaktorius vienu metu net paprašė mūsų apsiraminti, palaukti darbo dienos pabaigos, kad mūsų vaišių stalų nematytų ateinantys skaitytojai...

Kokį įsivaizdavote laikraštį po penkiolikos metų?

Kažkodėl maniau, kad "Vakarų ekspresas" ateityje bus masyvus, turintis 40 ar daugiau puslapių. Kad jame bus visko, kaip ir visada, tik gerokai daugiau.

Nepasakyčiau, kad esu nusivylusi "Vakarų ekspresu". Tai normalus žinių laikraštis, jis ir liko kitoks nei "Klaipėda", nesurimtėjo, ir tai yra gerai. Tik šiokio tokio šarmo pasigendu, analitinių temų.

Kalbėjosi Giedrė PETKEVIČIŪTĖ