Dimitravo likimą kantriai pergyvena ir Tarvydai

Pajūrio kaimai ir miesteliai

Dimitravas ir Tarvydai - vienas nuo kito neatskiriami Kretingos rajono kaimai pusiaukelėje tarp Kretingos ir Darbėnų; po 8 km į abu galus. Per kilometrą nutolę nuo pagrindinio kelio. Maždaug tiek pat yra ir iki vakarų pusėje tekančios Tenžės. Kaimus juosia Senkų, Joskaudų miškai ir Birštvos krūmynai.

Iš tikrųjų reportažui pasirinkome Dimitravą, tačiau nuvykus į vietą, paaiškėjo, jog Dimitravas persipynęs su Tarvydais, abu kaimai it vienas. Tiesa, ant nuorodos pagrindiniame kelyje užrašytas tik Dimitravas, tačiau iš vietos gyventojų išgirdome, kad čia - Tarvydai, tiksliau - ir Dimitravas, ir Tarvydai, dar tiksliau, oficialiai - Tarvydai, liaudiškai - Dimitravas.

Pabandžius šioje painiavoje ką nors suprasti, iškilo štai kas. Nuo seno šioje vietoje stovėjo Tarvydų kaimas, vėliau tame kaime išdygo Zubovų dvaras, nuo Dimitrijaus, vieno iš Zubovų, vardo dvarvietė ir buvo pavadinta Dimitravu, o kaimas aplink kaip buvo, taip ir liko Tarvydų.

Apie Dimitravui priklausančius pastatus vietos žmonės pasakojo skirtingai. Vieni Dimitravu vadino tik gyvenamąjį dvaro pastatą, kuriame šiandien įsikūrusios 5 šeimos. Buvusios bendrovės pirmininko Aloyzo Bertašiaus žiniomis, Dimitravui priklauso bene 3 pastatai, kuriuose gyvena 24 žmonės, o Tarvyduose - 120 gyventojų.

"Dimitravą žino visi, o Tarvydų nežino, ir mes patys sakome, važiuojame į Dimitravą, nors gyvename Tarvyduose", - pastebėjo A. Bertašius.

Pavadinimus, pasirodo, maišo ne tik patys gyventojai, bet ir medikai, ir paštininkai, o daugiausia painiavos, sakė, būna per rinkimus. Tarvydiškiai gauna į Dimitravą adresuotus laiškus, ir atvirkščiai.

Vieni gyventojai - vietiniai, kiti atsikėlę iš vienkiemių netoliese. "Bertašiai čia gimė, Razmai čia, Paulikai - iš Tūbausių netoliese, Petrauskai, Navickiai, Sirtautai, Milašiai, Mineikiai - visi saviškiai", - vardijo vietinės kilmės Eleonora Ranciuvienė.

Karo žaizdos

Dimitravo vardą į žmonių sąmonę įrėžė istoriniai įvykiai. Pasak Tarvyduose gyvenančios muziejininkės E. Ranciuvienės, 1939 metais Dimitrave buvo įrengta priverstinių darbų stovykla, kaliniai čia rinko akmenis, skaldė juos, apdirbo, akmenis iš čia vežė ir Klaipėdos, ir Kretingos gatvėms grįsti. Nuo 1941 metų iki 1944-ųjų čia veikė koncentracijos stovykla; kalėjo rusų karininkų šeimos, valstiečiai, nespėję sumokėti mokesčių, 1944 metais netoliese, Alkos kalne, buvo sušaudyta daug žydų. Šiandien šiuos įvykius primena apleisti paminklai ir griuvėsiai.

Sovietiniais laikais į Dimitravą masiškai vyko ekskursijos. Atvažiuodavo daug karo veteranų, čia žuvusiųjų artimųjų ir ypač gausiai moksleivių. Rodė jiems muziejų, paminklus, kalinių "darbovietes", karcerius.

Dimitraviškė Virginija prisiminė, kaip ji, nors buvo vietinė, su klase iš Darbėnų į tokią ekskursiją vyko. Dabar ji gyvena šalia buvusio "konclagerio" statinių ir sakė pastebinti, jog ekskursijų, ypač vasarą, dar atvažiuoja, tik daug rečiau.

Yra buvę, kad ekskursantai susirasdavo 15 metų Dimitravo muziejuje išdirbusią E. Ranciuvienę ir prašydavo papasakoti, kas ir kaip čia vyko. Tačiau šiandien dažniau beldžiamasi į vietinių gyvų liudininkų duris. Pas vieną iš tokių - Ireną Petrauskienę - užsukome ir mes.

"Vin pri mūsų, vin pakliūnam, vin pasakuok", - draugiškai papriekaištavo tarvydiškė ir iškart, tarsi pasiruošusi, žodžiais pradėjo piešti praeitį: "Į Jazdų kaimą netoliese dar tamsoje eidavome karvių ganyti. Vieną rytą žiūrime, iš po žemių kyšo žmogaus koja, kruvinų nakties pėdsakų, matyt, nespėjo paslėpti. Apsaugok Dieve, vokiečių laikais kas dėjosi čia. Girdėjome šūvius, kaip šaudė žmones. Tėveliai pasakojo, kai atkasė, rado spygliuotomis vielomis krūvomis artimuosius suvyniotus, vieną merginą tik iš geltonų kasų pažinę. Žydelkas būriais varė pro čia, tikino jas, kad į Palangą, o pasuko į mišką ir sušaudė".

I. Petrauskienės vyras Antanas, atgabenęs obuolių, šiurpoką savo žmonos pasakojimą "gelbėjo" vis pašmaikštaudamas. Jo atminty liko faktas, kad kalėjo labai daug moterų, ir buvusi tokia komendantė Liumpaitė, kuri kiekvieną rytą per mankštą taip garsiai rėkdavo komandas "gult, kelt", kad už kilometro girdėjosi.

"Jei kuri nespėdavo, taip tvodavo, rimbą tokį baisų turėjo... Bėgdavome pažiūrėti", - sakė Antanas.

I. Petrauskienė patikino, kad patirti baisumai nepersekioja ir gyventi netrukdo. Anot E. Ranciuvienės, mokykla, pagyvėjimas, žmonių judėjimas ir šventės visus baugštumus nutrynė.

Statinių likimas nežinomas

"Dimitravo kaimas buvo žinomas gal ne iš gerosios pusės, tačiau dėl vieno gaila - buvo labai graži, prižiūrima teritorija, gražūs gėlynai, išskirtinė rajono vieta", - atkreipė dėmesį E.Ranciuvienė, kuri dabar darbuojasi Kretingos muziejuje, Žiemos sode.

Atkūrus Nepriklausomybę, sakė ji, iš Dimitravo muziejaus viskas buvo išgabenta į Kretingos kraštotyros muziejaus saugyklas, liko tik akmeninės skulptūros, paminklinis akmuo, skulptūrinė kompozicija su varpu. Ar yrančius statinius restauruos ir kas bus ateity daroma šioje vietoje, muziejininkė sakė nežinanti.

"Dvaro pastatus ir 80 ha žemės po Zubovų buvo nusipirkę Tiškevičiai, tiksliau - Elena Tiškevičiūtė. Bet, kadangi žemė buvusi nederlinga, akmenuota, ją pardavė valstybei, o ši su malonumu nupirkusi ir namus - reikėjo pastato, kuriame galėtų atidaryti priverčiamo darbo stovyklą", - pasakojo spėdama, kad nuosavybės nebegalima paveldėti.

Žmonės kalbėjo, kad Dimitravą galėjo padaryti kaip Grūto parką, kuris gausiai lankomas, tačiau kažkas ir kažkaip patrukdę.

Kiekvienas sau

Vietiniai gyventojai kalbėjo, jog atslūgus dėmesiui, jie nepasijuto užmiršti, tačiau neslėpė, kad kaimas tapo tylesnis, žmonės gyvena kiekvienas sau, bendrų siekių neturi.

Štai į septintą dešimtį įkopusi Magdalenė Butkienė prasitarė, kad jai gyventi liūdna: "Kai viena, mirus vyrui, palikau, iš tos vienatvės, iš tų mirčių man būna labai prastai, esu dideliai pasimetusi".

Moteris jautėsi tokia prislėgta, kad, prisipažino, nebenorinti net eiti pas žmones. Tačiau išeities ieško, pasidalijo sprendimu ir su mumis: "Priimčiau kokią moteriškėlę ar seną žmogelį gyventi. Valgyti turiu, užtektų, mylėčiau labai".

Kada visi gyventojai, abiejų kaimų ar po vieną, buvo kokia nors proga kartu? Tik kolūkio laikais, pasirodo. Dar bandyta 4 ar 5 metus laikytis bendrovėje, A. Bertašių pirmininku buvo išsirinkę, tačiau nesigyveno.

Pasak I.Petrauskienės, ir išsiskirti dailiai nesugebėję: "Jaunesni, apsukresni ankstų rytą nubėgo ir prisirišo gyvulį geresnį, o mes gavome sandėlį, daržinę ir telyčią nusprogusią".

Žmonės kartais susėdę prisimena sovietinius laikus, bet ne iš valdžios pusės.

"Turėjome kaime biblioteką, muziejų, pradinę mokyklą, parduotuvę ir net kino teatrą, o dabar nieko", - tvirtino jaunas žmogus Saulius, pastebėdamas, jog kaimas apmiręs. Jo manymu, reikia ir tam tikros vietos, norint, kad žmonės susirinktų, bendrautų. Kai pieną supirkdavo, prie surinkimo punkto pašnekesiai vykdavo, dabar - prie triskart per savaitę atvažiuojančios "autolavkės".

Tuose pokalbiuose ryškėjo ir bendrų reikalų, jautėsi troškimas, kad aplinkos grožis nesibaigtų ties kiemo tvora. Iš tarvydiškių, kurių daugumos sodybos - tvarkingos, išgirdome pastabų Dimitravo adresu. "Iš seniūnijos atvažiuoja kartą per metus, nupjauna žolę, sutvarko aplinką, o patys nė piktžolių neatsikrato."

Šiandien net keista žmonėms prisiminus, kad Naujuosius metus jie yra kartu sutikę, ir vaikams "eglutė" su programėle buvo surengta, dabar, kalbėjo, vienus vaikus "eglutei" veža į Rūdaičius, kitus - į Kurmaičius.

Beje, kaip nė viename kaime, vaikų žvilgsniai lydėjo mus visur. Anot aštuonmečio Sauliaus, antroje vietoje po televizoriaus čia - žaidimai buvusiame "konclageryje": "Žaidžiame "Gelbėk brolelį", slėpynes, gaudynes."

Audra VENCKUVIENĖ