Dr. Arūnas Svitojus: apie šiandienos idealistus

Pilys, rūmai, dvarai ir dvareliai, sodybos ar jų fragmentai, - ne tik mūsų istorijos, kultūros vertybės, bet ir kiekvieno su jais susijusio žmogaus, tėvynainio, likimo ženklas. Didingas ar kuklus, jis vertas pažinti ir saugoti.

19-20 a. sandūroje dabartinėje Lietuvos teritorijoje būta apie 3 300 dvarų sodybų. Šiandien likę apie 500 - įvairaus dydžio ir būklės. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas dr. Arūnas Svitojus sako, kad jų gaivinimu aktyviai susirūpinta tik pastarąjį dešimtmetį.

Su Saldutiškio dvaro savininku dr. A. Svitojumi kalbamės apie tai, ką šiandien reiškia būti dvarininku.

Balta varna

Kiek sodybų buvo sunaikinta pokariu?

Sunku pasakyti. Kai kurių net žymes sunku rasti. Be to, net ir šiandien jaučiamas tam tikras dvarų paveldėtojų atsargumas: nelabai norima apie tai kalbėti.

Nepasitikėjimas?

Taip, jų seneliai, tėvai patyrė represijas. Lipdė tuos dvarelius, sodino, augino parkus - ir vieną dieną viskas buvo sunaikinta. Šeimos ištremtos.

Be to, dar yra likęs sovietinis, negatyvus, požiūris į dvaro savininką. Ir šiandien "dvarininkas" - balta varna.

Kaimynų pavydas?

Galima sakyti ir taip. Dvaras - tai stambus, efektyvus ūkis. Būdavo... Šiandien, žinoma, yra kitaip.

Ką šiandien reiškia būti dvarininku?

Šiandien tai labiau kultūrinis, ne ekonominis dalykas. Privačiuose dvaruose vyksta edukaciniai, meniniai renginiai - plenerai, parodos, koncertai... Dvaras šiandien atviras vietos bendruomenei, prieinamas turistams - kaip kultūrinis paveldas. Tai ir vienas iš būdų susigrąžinti tautinį orumą. Juk iš dvarų išėjo daug lietuvių inteligentijos, visuomenės veikėjų, prezidentai. Dvaras buvo ne tik ūkis, bet ir vietos kultūros centras.

Šiandienos dvarininkai - idealistai?

Iš esmės - taip. Didžioji jų dalis nėra ūkininkai. Tai žmonės, norintys integruoti istorinę dvasią, kultūros palikimą į nūdienos gyvenimą. Kaip tai jau seniai sėkmingai daro, pavyzdžiui, anglai ar prancūzai. Jie didžiuojasi savo aristokratiškumu.

Kuriame Lietuvos regione dvarų išlikę daugiausiai?

Rytų Lietuvoje. Vakarinėje dalyje jų daugiausiai sunaikinta. Daug išliko Aukštaitijoje, Vidurio Lietuvoje, Panemunės žiede...

Ar valdžia pakankamai remia dvarviečių atkūrimą?

Dabartinės Vyriausybės požiūris toks, kad privatūs dvarai - ne valstybėje. Tik valstybiniams skiriama parama.

Muziejams.

Taip. Nors tuose dvaruose, kur gyvena žmonės, daugiau šilumos. Tokių dvarų daug Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje...

O Lietuvoje daug privačių dvarų?

Daugiau ir yra privačių.

Garbės sertifikatas

Žmonės, kurie šiandien domisi savo giminės istorija kildinasi iš bajorų, dažnai sulaukia pajuokos: koks tu bajoras, kad nieko neturi, - plikbajoris...

O bajorystė ir nesusijusi su tuo, kiek turto tu turi. Tai ne turto sertifikatas. Tai susiję su garbe. Su patikėta garbe ginti šalį. Kas senojoje Lietuvoje buvo bajoras? Kariuomenės šauktinis, kariūnas, karžygys, tėvynės gynėjas. Nuo Vytauto Didžiojo, Žalgirio mūšio laikų.

Tos sąvokos jau, matyt, susimaišė: bajoras, dvarininkas... Koks skirtumas?

Bajorai gaudavo nuosavybės - žemių, dvarų - už tarnybą šaliai, ir tapdavo dvarininkais. Ši tradicija gyvavo ilgai; ir 20 a. savanoriai gaudavo žemių ir dvarų. Vieni užsiimdavo ūkininkavimu, žemdirbyste, kiti ne - priklausė nuo polinkių, gebėjimų ir norų...

Kad neliktų žymės

Jūs esate dvarininkas "pagal genus" ar tiesiog įsigijote dvarą kaip gyvenamąjį būstą?

Pagal genus.

Saldutiškio dvaras - tai jūsų tėvonija?

Ne. Mano tėvonijos dvarai neišlikę. Viskas buvo sunaikinta - sulyginta su žeme buldozeriais. Kad neliktų nė žymės, kad niekas ten negrįžtų. Seneliai bolševikų buvo ištremti į Sibirą.

Lietuvos dvarai aprašyti viešuose šaltiniuose. Daugelio istorija baigiasi žodžiais: "Savininkai ištremti į Sibirą."

Taip, dvarus naikino karai ir perversmai, bet nemažai jų sunyko jau ir mūsų laikais, po Nepriklausomybės atkūrimo.

Saldutiškio dvare, kuriame gyvenate ir ūkininkaujate, kadaise buvo vienuolynas...

Saldutiškio dvaras minimas nuo 18 a. pabaigos. Iki 1917 m. jis priklausė Jaloveckiams. 1938 m. dvare buvo įsikūrę vienuoliai saleziečiai, bet 1940 m. vienuolynas uždarytas. Karo metais čia veikė ligoninė, po karo būstinę įsirengė stribai. Vėliau šioje teritorijoje statyta mokykla, todėl buvo nugriauta keletas senųjų dvaro pastatų...

Lankėtės Baltarusijoje. Koks įspūdis?

Ten, žinia, stambiausios LDK pilys, rūmai, dvarai buvo sunaikinti, tačiau gera žinia ta, kad viskas pamažu atstatoma. Kad ir naujoviškai, kad ir iš tarybinių plytų... bet tikrai nesinori kaip nors užgauti baltarusių... kurie šiandien ieško savo istorinio identiteto.

LDK istorija Napoleono Ordos piešiniuose

LDK miestus bei miestelius, didingas pilis ir rūmus, bažnyčias ir kuklias sodybas ateities kartoms įamžino dailininkas-metraštininkas Napoleonas Orda (1807-1883), gimęs Varacevičių kaime, Baltarusijoje, bajorų šeimoje.

Po 1831 m. sukilimo N. Orda du dešimtmečius gyveno Paryžiuje. Ten lankė dailės studiją, mokėsi muzikos iš kompozitoriaus Frederiko Šopeno (Fryderyk Chopin), pats kūrė fortepijoninę muziką. Susipažino su poetu Adomu Mickevičiumi ir kompozitoriumi Ferencu Listu (Ferenc Liszt). Dirbo Paryžiaus operos teatre. Vedė prancūzaitę Irenę Buglė (Irene Bougle).

Į tėviškę grįžo 1856 m. Keliavo po Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istorines vietas ir tapė. Po 1863~m. sukilimo kalintas Kobrinėje, o jo šeimos turtas, Varacevičių dvaras, buvo konfiskuotas. 1875 m. lankėsi dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Ateities kartoms paliko apie 1000 architektūrinių peizažų, kuriuose užfiksuoti Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istoriniai objektai. Didžioji dalis piešinių saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Lietuvos dailės muziejuje yra sukaupta beveik visa pagal dailininko piešinius sukurtų litografijų kolekcija. Parodos pagrindą sudaro dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantys istorijos bei architektūros paminklai, ją papildo litografijos, vaizduojančios dvarų sodybas, kuriose gimė žymūs 19 a. poetai, rašytojai, kompozitoriai. Daugelio jo tapytų dvarų šiandien jau nebėra.

Iki 2016 m. rugsėjo 4 d. Kretingos muziejuje eksponuojama N. Ordos piešinių paroda.

NESVYŽIUS, Baltarusija. Kunigaikščių Radvilų pilis 1876 m. Sovietų laikais buvo technikumas, sanatorija. 2012 m. atvėrė duris kaip muziejus. Kompleksą sudaro pilis (rūmai) ir 16 a. jėzuitų bažnyčia-kripta, kurioje ilsisi 72 Radvilų palaikai.

PODHORCŲ pilis Ukrainoje, netoli Lvovo. Priklausė Gediminaičių palikuonims - Sanguškų giminei, kilusiai iš kunigaikščio Algirdo.

ZIETELA, Baltarusija, netoli Lydos. Radvilų dvaras 1860 m.

LAHOISKAS, netoli Minsko. Tiškevičių rūmai 1864 m. Sugriauti Antrojo pasaulinio karo metais.

NAUGARDUKAS (Baltarusija), kuriame apsikrikštijo, karūnavosi ir įsteigė Lietuvos sostinę karalius Mindaugas (1203-1253). 18 amžiaus Radvilų rūmai, stovėję rotušės aikštėje, nugriauti 1941 m.

LUCKAS, Liubarto pilis. (Liubartas - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus.) Iki Liublino unijos ši pilis buvo svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje. Vėliau atiteko Lenkijai, po ATR trečiojo padalijimo - Rusijos imperijai. Dabar muziejus. 

ONIŠKIS (Rokiškio rajone, šalia Lietuvos ir Latvijos sienos)1875 m. Rūmai sudegė per I pasaulinį karą.

RAUDONĖS pilis dešiniajame Nemuno krante, Jurbarko rajone, 19 a.

BAISOGALOS dvaras 1875 m. Iki šių dienų išlikę 19 dvaro sodybos elementų, tarp jų - centriniai dvaro rūmai, arklidės, ratinė, virtuvė ir sandėlis.