Miesto kapinėse, tiesą sakant, iš baimės, ją sudeginau, prisiekdamas Dievui ir prašydamas, kad meilė Lietuvai liepsnotų mano širdyje per visą gyvenimą.
Tokie mes buvome šešiolikmečiai. Mūsų buvo nedaug... Buvome "gėlių" vaikai. Be perstojo klausydami Dženis Džoplin (Janis Joplin) dainos "Me and Bobbie Mcghee" žodžių "Freedom's just another word for nothin' left to lose" ("Laisvė - tai tik kitas būdas pasakyti, kad nebėra ko prarasti"). Tikiu, būdavome dvasios pakilime; mes tapome kitokie žmonės.
[CITATA]
Šiandien eidamas per tą pačią aikštę meldžiu: broliai, sesės, atnaujinkime savo pasitikėjimą Lietuva! Nepraleiskime progos atpažinti savyje jos meilę, kuri yra mūsų vilties ir tikėjimo kopėčios. Be jų mes neapsieisime, kad ir kur būtume.
Būtent - ir man tai svarbu, todėl klausiu: kaip lietuvių tauta turėtų gintis nuo emigracijos rykštės? Ir dar viena mintis: mus talžo, o mums neskauda! Jau žaizdos ant kūno kraujuoja... Prie kirčių pripratom!... Nors tai ir baisu, tačiau kai kam kitų neviltis Tėvynėje ir išvykimas svetur teikia "dvasinį" pasitenkinimą, yra politiškai ar ekonomiškai naudinga.
Ar dar įmanoma sugrįžti į Tautą dėl Tėvynės ateities? Koks mano ryšys su miesto bendruomene, su lietuvių Tauta ir jos istorija. Kuo jį galėtume paliudyti? Ar tik įsigytu Lietuvos piliečio pasu?
Kodėl manęs negąsdina toks formalus žmogaus ryšys su Lietuva? Kodėl jo širdis nėra atvira tautos praeičiai ir ateičiai? Kas atsitiko, kas gi nutiko su manimi? Kas man šiandien atsakys, iki kokio lygio mes nusigyvenome?.. Jeigu iki sąžinės sugedimo, tai kiek manyje liko žmogaus?
Kokiuose mąstymo ir veiklos spąstuose atsidūriau? Kodėl aš nenoriu savo gyvenimo padovanoti savo šeimos ir Lietuvos ateičiai? Ar leisime, kad valdovų, poetų ir tautos sukurta šlovė pasitrauktų iš Lietuvos? Kas šiandien jai atneša šlovę?
Beje, tai universalūs klausimai, kurie šventu priegiesmiu atskamba iš Šventojo Rašto: "Viešpatie, kas gi nutiko? Mus pavertei kaimynų panieka. Mus supančiųjų pasityčiojimu, pašaipa. Mus pavertei žmonių anekdotu! Į mus žiūrėdami žmonės kraipo galvas."
Suprask, tai, ką skaitai dabar, yra ženkliai daugiau nei kvietimas "statyti komunizmo rojų"... Pradėkime nuo atsakymų į mano klausimus. Kas mus atskyrė nuo Tėvynės? O gal Tėvynės meilė yra tavo asmens nelaisvė ar netgi pavojus tavo demokratijai? Kodėl mumyse nebegyvena Tėvynė? Kas ją mumyse parklupdė? Ar pinigai? Tuo netikiu.
Sutinku, kad esame Vakarų demokratijos pradinukai, bet ne laisvės! Mes - laisvės profesionalai, turime netgi laisvės mokinių! Ar ne tos laisvės pagauti buvome Baltijos kelyje? Nenoriu tikėti, kad ji palietė tik mūsų jausmus, o ne valią ir protą.
Šiandien ta pati laisvė ir meilė Tėvynei mus ragina susitelkti epochiniam Vasario 16-osios minėjimui po ketverių metų.
Meilė yra mūsų lobis, tiesa, užkastas, bet jis yra. Tėvynės ir gimtojo miesto meilė yra įgimtas kiekvieno garbingo žmogaus pašaukimas.
Mūsų motina Tėvynė atidavė už mūsų laisvę geriausius savo sūnus ir dukteris. Ir šiandien ji geriausiai supranta mus užgulusius sunkumus ir tragediją. Neabejoju, Lietuva nesiskundžia, tačiau atiduodama savo vaikus, siekia pabudinti mūsų protuose meilę Gimtajam kraštui, kaip atsaką į meilę, kuria ji mus pamilo pirmiau už mūsų atėjimą į šį pasaulį. Maitinkime vieni kitus šia mintimi, kad mumyse Tėvynė gyventų, kad mūsų širdyse saulė ir upės tekėtų, jūra ir miškai oštų, kad mumyse paukščiai skraidytų, o naujos dainos ir šokiai mus su artimu jungtų...
Kiekvienam iš mūsų labiausiai trūksta artimo meilės ir mes gėdijamės tai parodyti. Praturtinti Tėvynės meile mes būsime daug stipresni ir drąsesni gyventi Dievo mums dovanotą gyvenimą. Štai ką mes turime perduoti po mūsų ateinančiai kartai! Štai kur mūsų sąlyčio taškas.
Mūsų žmogiškąjį kilnumą grindžia ne socialinė padėtis, turimas pinigų kiekis ar priklausymas valdžios struktūrai, o tik tai ir niekas daugiau: esu Dievo kūrybos slėpinys, savo veidu panašus į Dievo paveikslą. To nesuvokę, visada liksime "dvasiniais" emigrantais, migruojančiais iš netikėjimo į neviltį.
Svarbu, kad neįsisenėtų šis dvasinis sutrikimas, nes būtent čia yra liūdesio ir sielvarto kelionės pradžia. Tad prašau, būkime drąsūs, Dievas nėra iliuzija, nuo kurios galėtume tapti priklausomi. Dievo vardas - Laisvė! Jis dovanoja laisvę žmogui, šeimai, miesto bendruomenei, valstybei. Kokybiškos laisvės logistika įmanoma tik brandinant Tautos ir Kūrėjo dialogą! Laisvės kraujas teka viena kryptimi; jis neturi kelio "atgal".
Šventės proga noriu palinkėti, kad mūsų kartos klaipėdiečiai išliktų laisvę mylinčių gyventojų vertybe Lietuvai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą