Vienas didžiausių visuomenės ir ją turinčios informuoti žiniasklaidos skaudulių - tai prokurorų ir visokių komisijų bei inspektorių tyrimai su posėdžių priegaidomis, idant nutrauktų bet kurį žurnalistą nuo savo darbo. Darbo, kuris yra informuoti žmones apie visas - malonias ir nemalonias, geras ir blogas, patogias ir nepatogias - žinias. Tačiau net ir penkiametis žino šitą, taip visų teisybės skleidėjų skelbiamą frazę - „Vyksta tyrimas, komentarų nebus“. O kas tai yra, svarstome su kolegomis. Ogi paprasčiausias nerašymas apie jokią bylą. Ne paslaptis, jog teismai ir tyrimai per dieną nepasibaigia, o po kelerių metų dažniausiai paaiškėja, jog niekas dėl nieko nekaltas. Tai lyg komisijų ir visų teisybės sargų suteikta indulgencija, ištraukianti bet kurį pasaulio žmogų iš žurnalistų liūno.
Sakau liūno, nes šįkart jame užklimpo ir ponas Kuperis, kuris pajutęs „Respublikos“ leidinių grupės priespaudą, aiškinantis, kur ir kaip yra parceliuojamas ne tik „Snoro“, bet ir visos šalies žmonių turtas. Regis, čia jis turi ne vieną kozirį prieš bet kurią žiniasklaidos priemonę, nes apie jį, kaip apie mirusį žmogų - arba gerai, arba nieko. Tad be jokios sąžinės (tiksliai nežinau, ar ją apskritai turi) sumąstė kreiptis į minėtuosius sargus - etikos prievaizdus, oficialiai linksniuojamus kaip Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją.
Kad mane perkūnas iš giedro dangaus, bet štai pirmadienio popietę ten atsidūriau. Deja, pono Kuperio ten nesutikau, tačiau jo įgaliotinė sėdėjo visa nosį užrietusi ir klapsėdama savo dirbtinėmis blakstienomis aiškino minėtiems sargams, kokias erezijas skleidžia respublikonai. Ten taip pat sužinojau, jog šalia tų pačių erezijų, iškraipome neginčytinas tiesas, vaikydamiesi skandalų ir tendencingai žeminame pono Kuperio darbą.
Bet dabar apie viską nuo pradžių. Visas vargšas ir dar ponas Kuperis pasiskundė etikos komisijai dėl publikacijų „Respublikos“ leidinių grupės laikraščiuose. Ši išlaikoma iš mūsų pinigų, jos kiekvienam nariui įdomios popietės visuomenei kainuoja po 195 litus ir dar didžiulius mokesčius „Sodrai”. Sėdi ten nei daug, nei mažai - 15 narių, suskaičiuokite, kiek posėdis kainuoja. Tokių posėdžių per mėnesį esti ir trys. Atlyginimas mokamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, tuo metu pasikalbėjus su fondo direktoriumi Mykolu Karčiausku, paaiškėjo, jog minėtos komisijos šie nori atsikratyti.
„Bandėme išsiaiškinti, kas jie tokie, ką jie daro visuomenės labui. Nes dabar toks jausmas, kad jie pačių iniciatyva sukurta kompanija, neva ką dirbanti. Prašėme jų ataskaitų, tai jie pasakė, kad mums nieko duoti neprivalo. Aišku, neprivalo, jokiame įstatyme neparašyta, bet išlaikome tai mes. Geriau jau kokį laikraštuką rajoninį paremtume, užuot tūkstančius jiems mokėję“, - pyko M.Karčiauskas.
Deja, nors žmogui ir nejauku taip kalbėti, kaip pats sako, toks įstatymas, ir nieko jie negali pakeisti.
Grįžkime prie Kuperio. Jo skunde rašoma, jog pateikti faktais neparemti teiginiai, jie reiškiami neetiškai ir nesąžiningai, nesuteikta atsakymo teisė. Tik pagalvokit, nesuteikta atsakymo teisė. Tiksliai įvardyti, kokiomis priemonėmis ir kaip kiti Respublikos žurnalistai bandė suteikti Kuperiui teisę pasisakyti, nemeluosiu, nežinau. Tačiau, kad bandė ir mėnesių mėnesiais tampė jo visus klapčiukus bei atstovus - galiu duoti savo rašančią ranką nukirsti.
Tad su ponu Kuperiu pasikalbėti bei leisti atsakyti į visus mano klausimus pabandžiau pati. Nepatikėsite, bet suteikus jam atsakymo teisę ir vėl teko tampytis 2 savaites, kol galų gale man buvo pasiūlyta kreiptis į jo komunikacijos vaduką. Bet tai, palaukit, dvi savaites bendravau su ponia storomis ir nemaloniai raudonomis lūpomis ne tam, kad pakalbėčiau su Puškinu iš Kukučio daubos.
Deja, ji išnarinusi savo akis etikos prievaizdams dėstė, jog tokią galimybę davė. Pati nesuvokdama, ką sako, kai kurių gyvenimo mačiusių vyrų užustalėje buvo paprotinta, jog prašymo interviu su Kuperiu taip ir neįvykdė.
Tai, apie kokią nesuteiktą atsakymo teisę toliau galime diskutuoti? Matyt, ponas Kuperis nemažai indulgencijų Lietuvoje prisipirkęs. Bet mes to nežinome, tad negalime teigti kaip fakto, o tai vėl apkaltins teisių nesuteikimu.
Tad, manau, laikas grįžti prie baisiausiai įsižeidusios komisijos, kurios aš nepažinau. Pastarieji net neprisistatė, lyg būtų kaži kokios šalies prezidentai ar kokie džastinai byberiai. Vienintelis pirmininkas išlemeno savo pavadinimą paskubomis. Kažkodėl prisimenu tik jo ironišką šypsnį per ūsą ir akis, sakančias: „aha papuolėte į mano teismą“.
Sublizgėti komisijoje nepasibodėjo ir visa sulysusi nedidukė moteriškė, kurios nepažinimas, regis, buvo erudicijos griūtis. „Šiaip tai aš esu Marytė“, tokiu prisistatymu apsireiškė tik tada, kai buvo paklausta, kas ji tokia būsianti.
O prisistatė ne šiaip sau. Labai jau pasijuto įžeista, jog viena „Respublikos“ žurnalistė iškoneveikė vargšą Kuperį. O kaip neetiška, kartojo ji, nevalingai kas dvi sekundes kinkuodama savo galvą ir nuleisdama ją žemyn (taip daro vaikai, kai meluoja).
Tačiau palaukit, taigi laisvė žodžiui ir minčiai. Minėtoji žurnalistė iš savo patirties, kaip paprastas Lietuvos žmogus surašė, ką galvoja ir ką mato apie poną Kuperį ir jo darbus, parceliuojant šalies turtus.
„Koks čia žanras, kas čia per nuomonė“, - kartojo ji. Sulig kiekvienu žodžiu kartodama: neetiška, neetiška, neetiška. Oi, atsibodo jau.
Žodį „neetiška” girdėjau ir daugiau sykių. Neetikos žinovė, per daug apvalių formų, save universiteto pažiba įvardijusi moteris.
Tarp šių dviejų ponių sėdėjusiai jaunai moteriai su violetine, dabar madinga sakyti purpurine, suknele mūsų diskusijos pasirodė ne itin įdomios ir pabaigos neišlaukusi spruko iš kabineto. Matyt, buvo labai išalkusi arba dar kai kur, kur laukti nevalia.
Dar viena komisininkė, matyt, ką tik įsigijusi išmanųjį telefoną, kokius devynis kartus atnaujino savo socialinę paskyrą. Kaip etiška. Pasikviečia ir dar nesiklauso.
Na, bet žinoma, daugiausia kalbėti turėjau aš. O buvau suvesta akistaton su poniom, pono Kuperio tarnaitėm.
Kuperio advokatės būta įžūlios. Paklausus, kas jai apmoka sąskaitas, kalba nusukta greičiau nei praeina vasara.
Ir vėl trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių, bandyta aiškintis, kodėl Kuperis su mumis, kaip su kokiais raupsuotaisiais nebendrauja, o po to mes turime sėdėti visokiose komisijose. Advokatė pasišovė tikinti, jog pats Kuperis bandė bendrauti su aukščiausiais iš Respublikos. Kokiu asmeniu konkrečiai, pasakyti negalėjo: „Aš nesu įgaliota įvardyti pavardžių, bet jei reikia įrodymo, galima suorganizuoti susitikimą su ponu Kuperiu“. Matot, dabar tai jis jau gali susitikti, į komisijos posėdžius atskristų net tiesioginiu būdu iš paties Londono, bet su respublikonais jau dveji metai neranda laiko susitikti. Suprantama, alergija dalykas rimtas.
Pasirodo, advokatė Kuperiui atstovauja kaip fiziniam asmeniui, ir šis nėra viešas darinys. Tada kažkoks prošviesis užklupo mūsų universiteto pažibą, kuri visa patenkinta tarė, jog yra toks terminas - laikinas viešas asmuo. Koks ir turėtų būti Kuperis. Bet čia neverta aiškintis, juk atsakyti teisės jis vėlgi neturi.
Tad reziumuojant, kol ponas Kuperis ir toliau parceliuoja „Snoro“ turtus, „Respublikos“ leidinių grupė įkūrė Redkolegiją, kurios pagalba, tokių nesusipratimų nebebūtų. Kreipsimės į Lietuvai nusipelniusius žmones, inteligentus, signatarus prašydami patarimo, kaip rašyti, kad ir žmonėms būtų suteikta jiems privaloma žinoti informacija ir kaip ETIŠKAI viską padaryti.
Deja, buvome palydėti pašaipiais žvilgsniais, o komisijos pirmininkas išlemeno: „Tai šaunu, mums mažiau darbo bus“.
Mažiau darbo, vadinasi mažesni atlyginimai? Nenorėdami apsirikti šito paklausėme Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Broniaus Bradausko.
„Sunku man pasakyti, kiek pas juos to darbo liko, jeigu kažkas pamažėjo. Bet dar tokios praktikos nebuvo, kad dėl darbo pamažėjimo būtų mažinami atlyginimai. Nes įprastai mažinamas darbuotojų skaičius. Juk logiška, jei pamažėja darbo - mažinami etatai. Tai tada gerai, sveikinsim juos, kad sumažino darbo apimtis, atleisime keletą žmonių“, - siūlė B.Bradauskas.
VŽ Trigrašis
Apie kokią etiką galima kalbėti, kai komisijoje sėdi „Respublikos“ leidinių grupės konkurentus atstovaujantys asmenys. Juk mažų mažiausiai ten penki sėdėję bent nuo aprašyto posėdžio galėjo nusišalinti ir dėl tos taip garbinamos ETIKOS pataupyti mūsų mokesčių mokėtojų pinigus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą