Gediminas Jakavonis: Europos Sąjungos kaina. Atsisakymas savęs

Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos Respublika tarpukariu gyvavo 22 metus, nuo 1918 iki 1940 metų. Antroji - 14 metų, nuo 1990 iki 2004 metų. Ir neapgaudinėkime savęs, nes nuo 2004 metų mums jau vadovauja Briuselis.

Tragikomiška situacija. Švietimo ministras pralaimėjo lažybas Seimo nariui, kuris tvirtino, kad Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nėra Lietuvos istorijos vadovėlio. Dar daugiau - Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nėra ir Lietuvos literatūros istorijos vadovėlio, o lietuvių kalbos pamokų dabartinėje Lietuvoje mažiau nei sovietmečiu.

Daugelio pasaulio šalių filologijos mokslininkai tvirtina, kad viena archajiškiausių mūsų planetos kalbų - lietuvių kalba, tai raktas ne tik į kitų kalbų pažinimą, bet ir į visą bendrą pasaulio istorijos supratimą. O štai grįžta mūsų išsimokslinęs jaunimas iš kembridžų universitetų ir ima organizuoti judėjimą „stabdyk lietuvybę“, mat jų genialioms mintims išreikšti mūsų tėvų ir protėvių kalba jau per prasta. Kadaise kovoję už lietuvių kalbą, prieš rusinimą, dabar sostinės Gedimino prospekte neišsiverčiame be anglų kalbos. Anksčiau „rusenome“, dabar „anglėjame“, kaip taikliai pastebėjo aštrialiežuviai. Ko norėti, jei Seime, kuris Sausio 13-osios dienomis vadinosi „Lietuvos širdis“, valgykloje kabo užrašas velniai žino kokia kalba, velniai žino ką reiškiantis. Dabartinė Seimo vadovybė, kaip ir prieš tai buvusi, negali jo nuimti, nes tai esąs prekės ženklas.

Ar nesusimąstė prezidentė Vilniuje pirmininkavimo Europos Sąjungos metu su visais kalbėdama angliškai, kaip ji panaši į LKP pirmąjį sekretorių P.Griškevičių, kuris L.Brežnevo laikais Vilniuje su visais kalbėdavo rusiškai. Prezidentė Sausio 13-ąją visiems kartojo, kad negalima pamiršti savo istorijos. Gal galvojo apie tai, jog žmonės neatsimins, kad ji tomis tragiškomis 1991 m. dienomis buvo kitoje barikadų pusėje ir priklausė J.Burokevičiaus partijai.

Bet kokiu atveju, kad žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais.

Prieš penketą metų šventėme savo valstybės tūkstantmetį, kai 1009 metais Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Ta proga statėm paminklus ir vadinom savo miestų gatves šv.Bonifacijaus-Brunono vardu, kuris lietuvių buvo nukirsdintas pasienyje.

Vis galvoju, tai mes veržėmės kažkur į čekijas, italijas, vokietijas, primesdami ten savo tikėjimą, ar tai jie ėjo čia atnešdami mums savo tvarką. O kas iš mūsų galėtų pasakyti vardą to lietuvių kunigaikščio, kuris gynė savo gimtą kraštą, savo kalbą, papročius, šventą ąžuolyną?

Du šimtus metų lietuviai dėl savo žemės kovėsi su Kryžiuočių ordinu. Apie tas kovas liudija išlikusios kryžiuočių kronikos. Sunkiai įsivaizduoju, kad kariaujanti šalis apie priešus rašytų gerai. Esu skaitęs ne vieną verstinį tų laikų kryžiuočių rašytinį šaltinį. Ten mes vaizduojami kaip laukiniai, žiaurūs, neišsilavinę pagonys. Tik kažkodėl tų laukinių 200 metų jie negalėjo įveikti.

Skaitau tomis kryžiuočių kronikomis, kaip pirminiais dokumentais, besiremiantį profesorių E.Gudavičių. Ši istorijos knyga yra skirta mums, besidomintiems savo krašto istorija. Sužinau, kad laimėjęs Žalgirio mūšį Vytautas Didysis yra šunsnukis, bailys ir melagis.

V.Ališauskas nusprendžia, kad Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė, kurios vardą mamos Lietuvoje suteikia dukroms, apie kurią sudėta tiek dainų ir legendų, kuriai pastatytas paminklas Palangoje, - niekada neegzistavęs asmuo.

Ir kada prasidėjo ta užsienių garbinimo ir savęs niekinimo liga?

Izraelyje, dykumoje, stovi senovinės Mosados pilies griuvėsiai. Kadaise šios tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys prieš daug gausesnį priešą, nusižudė. Šiandien čia priesaiką savo Tėvynei duoda žydų valstybės kariai.

Pilėnuose, matydamas, kad neatsilaikys prieš daug gausesnius kryžiuočių pulkus, gyvas susidegino kunigaikštis Margiris su savo kariais.

Dabar skaitydamas 2010 m. išleistą D.Barono ir D.Mačiulio monografiją sužinau, kad su priešais iš Vakarų kovojęs ir mirtį, o ne nelaisvę pasirinkęs Margiris viso labo tebuvo psichinis ligonis. Numočiau ranka į save atkreipti norinčių liberalių istorikų rašliavą, bet kai sužinau, kad tuometinė krašto apsaugos ministrė autorius apdovanojo premija „Už patriotizmo skatinimą“, nežinau, verkti ar juoktis.

Nežinau, verkti ar juoktis, kai opozicijoje esantys dešiniųjų lyderiai Sausio 13-ąją apdalija minėjimo dalyvius ne trispalvėmis juostelėmis, o žydrais neužmirštuolių žiedais - masonų ir vermachto pasižymėjimo ženklais. Klausydamas per radiją, kad tai dar tik akcijų pradžia, bandau spėti, ką konservatoriai pasiūlys prisisegti Vasario 16-ąją - kaukolę su sukryžiuotais kaulais apačioje ar kokį nors kukluksklano ženklą?

Su simboliais nesiseka ir valdančioje daugumoje esantiems socialdemokratams.

Saulės, Perkūno kryžiaus, žalčio simboliai buvo ir yra vieni stipriausiųjų senųjų ženklų. Stipri vienybės idėja, naujai pateikta baltų ženklų simbolika tarsi austinės juostos tapo „Audimo“ paruoštos Lietuvos komandos aprangos 2014 metų žiemos Olimpiadoje kolekcijos pagrindu.

Bet tai, kad tautinių simbolių galia ir gyvųjų ženklų energija padės susitelkti pergalei, vieningai nugalėti ir nuosekliai kurti įkvepiančią bei klestinčią Lietuvos istoriją, nepatiko A.Pogrebnojui.

Dizaineris, kurį šiaip jau namuose muša dzūkė, varėniškė žmona, pareiškęs, kad baltų simboliai ir ženklai jam asocijuojasi su fašistinėmis svastikomis, mirtinai išgąsdino socialdemokratų premjerą.

Kas, kad protestavo sportininkai, gūžčiojo visuomenė, dėl visa ko, kad ko nors neįžeistume, neužkliūtume, Lietuvos rinktinės apranga buvo išimta iš prekybos ir liepta ją persiūti, pašalinant baltišką simboliką.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“