Ji priminė, kad 2017 m. tralais automobiliai buvo keliami 97 dienas, šiemet tai vyko nuo sausio 1 d., o nuo vasario antros savaitės, kai vandens lygis viršijo 80 cm, keleivius kėlė tik amfibija.
Stengiasi ištrūkti
Kai Rusnės ir aplinkinių kaimų gyventojus per potvynio užlietas teritorijas perkelia vikšrinė amfibija, ji per parą atlieka dažniausiai tris reisus. Drąsiausieji mėgina laimę važiuodami ledu ledrogėmis ar keturačiais, o apsukriausieji pasisamdo ūkininkus, kurie per užlietą kelią perkelia tralais. Kad ir kaip sukasi rusniškiai, tačiau užsitęsęs potvynis jau daugeliui įgriso.
Vandens lygis praėjusią savaitę virš apsemto kelio Šilutė-Rusnė ruožo viršijo 80 cm, kai kuriomis dienomis jis pakildavo ir iki – 90 centimetrų. Kai pasiekiamas toks lygis, nutraukiamas susisiekimas ir gyventojus kelia tik amfibijos.
„Tai yra košmaras. Ir nuolat tik vanduo, vanduo ir vanduo. Labai išvargino. Kiekviena šeima turi reikalų ir Šilutėje, ir Klaipėdoje. Tačiau normalaus gyvenimo gyventi neįmanoma, galvoji tik, „o koks vandens lygis?“, daugiau nieko. Vienas kito neklausiame, kaip tu gyveni, ar ką tu sapnavai? Visi pokalbiai sukasi tik apie vandenį. Gal jau automobilių kėlimas prasidėjo? Gal kažką gali parvežti?“ – guodėsi Rusnės seniūnė.
Moteris pasakojo, kad daug nepatogumų dėl nutrūkusios susisiekimo patiria „Šilutės baldų“ darbuotojai.
„Jų naktinė pamaina prasideda 8 vakaro. Rytinė – 5 ryto. O amfibija į kitą pusę kelia tik tris kartus per parą. Apie gyvenimo malonumus tik paskutiniu atveju galvoji“, - gyvenimo ypatumus nušvietė D. Drobnienė.
Maisto stygiaus rusniškiai esą nejaučia, bet buvo pritrūkę kai kurių prekių, pavyzdžiui, su amfibija buvo atvežta dujų balionų.
„O jei greitąją prireikia kviesti? Gaisrinę? Du ugniagesiai dabar jau nuolat gyvena Rusnėje. Jie keičiasi kas parą. Prireikus greitosios galvojame, ar patį ligonį kelti, ar medikus čia perkeliame? Labai trikdo. Dar kai pradeda nervus tampyti iš šono, kad kažkam išpuvę medžiai brangesni už žmones, tai pasijauti menkavertis ir niekam nereikalingas, ir niekam nerūpi.
Sekmadienį grįžau palei Nemuną iš Birštono, tai labai įdomu, kad upė ties Kaunu, ties Jurbarku yra savo vagoje, vasaros lygyje. Netgi nukritęs apie metrą. Tik pas mus ledų sangrūdos susidariusios, vanduo neprateka į marias ir liejasi į pievas.
Rusniškiai kartais pasvajoja, kad ir eilėje prie tralo stovėti būtų tikra palaima. Vienas net mūsų grupėje socialiniame tinkle parašė: „Kaip aš pasiilgau stovėjimo eilėje“, - gero ūpo neprarado rusniškė.
Potvynis trukdavo trumpiau
Pakalnės kaime gyvenantis Valdas Vaidila Rusnėje gimė ir augo. Jis taip pat sakė, kad tokio ilgo potvynio neprisimenąs. Tačiau ir jį būtų galima sumažinti, jei tik būtų ūkiškai tvarkomasi.
„Jei mėnesį potvynis trukdavo, tai būdavo labai jau ilgai. O dabar – septyni mėnesiai per metus! Seniau, kai buvau vaikas, ant kelio vandens retai būdavo. Kelias į Šilutę tada dar akmenimis grįstas buvo, asfaltą daug vėliau užpylė. Semti jį pradėjo daug vėliau. Jau institutą buvau baigęs ir Šilutės elektros tinkluose dirbau. Ir tai tik po žiemos, kai sniegas tirpdavo, o Kauno HE nebegalėdavo išlaikyti ir paleisdavo vandenį“, - kalbėjo V. Vaidila.
Jis yra įsitikinęs, kad potvynio mastus būtų galima sumažinti, jei tebefunkcionuotų polderių sistema, žiemą Nemune ledus laužytų ledlaužis, o vasarą būtų pagilintos upių vagos.
„Anksčiau nuo Tilžės (Sovetsko) iki pat Kuršių marių žiemą dirbdavo ledlaužis. Jis pralaužydavo ledus, kad jie nesulaikytų vandens ir jis galėtų pratekėti. Jis pirmyn atgal plaukiodavo visą žiemą. Tada ir Kuršių mariose kariškiai ledą sprogdindavo. Dabar matyt aplinkosaugininkai to daryti neleidžia. Žuvims kenkia.
Kai dar nebuvo naujojo tilto į Rusnę, tą ledlaužį kartais ir sustabdydavo. Tada naktimis ant ledo specialiais siurbliais liedavo vandenį, kad jis sušaltų, pastorėtų ir juo sunkvežimiai galėtų važinėti. Žaliavas į ūkį veždavo, produkciją išveždavo. Tik toks susisiekimas buvo“, - prisiminė rusniškis.
V. Vaidila svarsto, kad dalį vandens, kol jo dar nebuvo sukaustęs ledas, būtų galima išsiurbti iš laukų. Tačiau dabar daugelis siurblinių nebeveikia.
„Polderiai, tai tokie bliūdai. Jie išvagoti kanalais. Kur susisiekia su dideliu vandeniu, ten yra siurblinės. Kai pavasarį būna potvynis, jos išpumpuodavo vandenį iš laukų į upes. O kai vandens yra per daug, reikia priimti vandenį iš Nemuno, tai pumpuoja į kanalus. Kai buvo atlydys, prie Rusnės miestelio plotai skęsta, o kanalai tušti. Visi kanalai, kuriuos matau važiuodamas iš savo kaimo į Rusnę, yra tušti. Savo žmonai, sakau, kad taip neturi būti. Laukai patvinę, o kanalai tušti.
Dar viena priežastis – melioracijos ūkio panaikinimas. Melioracijos statybos ir montavimo valdyba sovietiniai laikais buvo pati didžiausia įmonė Šilutės rajone. Ta įmonė ir krūmus kirsdavo ant kanalų šlaitų, ir pačius kanalus valydavo. Kas nors gamtoje pasikeisdavo, naujus kanalus kasdavo, drenažą pievose klodavo. Dabar niekas to nebedaro, kas padaryta - nebeprižiūri. Tai ir atėjo tas laikas, kai viskas ėmė griūti.
Mano sodybos dar neapsėmė. Prie pat jos yra žieminis pylimas, jis 4 metrų su trupučiu metro aukščio. Iki pusės kol kas apsemtas. Aišku, dabar užšalę, kai atleis, tai tada žiūrėsime. Nors iki pat pylimo viršaus niekuomet vandens nėra buvę“, - įspūdžiais apie potvynį dalijosi V. Vaidila.
Didžiausias trikdis - susisiekimas
Tačiau ne visiems tas amžiaus potvynis yra stichinė nelaimė. Šyšos kaime gyvenančiai Monikai Dobrovolskytei tai yra didelis išbandymas, tačiau ir smagus gyvenimo nuotykis. Ji pasakojo, kad neseniai buvo išvykusi į užsienį ir labai apgailestavo, kad jai nebūnant namie potvynis baigsis.
„Laimei, taip neįvyko. Beje, mano aplinkoje nėra, kas skųstųsi potvyniu. Tokie senukai netoliese gyvena. Jiems tik liūdna, kad į turgų Šilutėje negali nuvažiuoti. Nuo spalio mėnesio, kai viskas prasidėjo, jie gal tik keturis kartus ten buvo. Kitas kaimynas taip pat nesiskundžia. Jis valtimi plaukiojo, kol buvo neužšalę, bebrus fotografavo. Tik logistika labai durna“, - organizuotam susisiekimui kritikos negailėjo M. Dobrovolskytė.
Jos vyras dirba Šilutėje. Darbo diena prasideda 8 valandą ryto. Nors sodyba nuo Šilutės yra vos už 5 km, tačiau kelionė užtrunka 1,5 valandos.
„Tenka keliauti aplinkui. Mano vyras ryte eina per užšalusią Šyšą iki kaimyno. Tada jiedu automobiliu važiuoja iki Rusnės, kur sulipa į mokyklinį autobusiuką. Su juo nuvažiuoja iki vandens, persėda į amfibiją, persikelia per užlietą kelio ruožą, sėda į kitą autobusą ir važiuoja iki Šilutės, ten persėda į savo automobilį ir važiuoja į darbą. Beje, autobusas kainuoja 60 centų. Kad būtų 8 valandą darbe jam iš namų reikia išeiti po 6.20 - 6.30 val. Amfibija kelia ryte prieš septynias, dieną 14.30 val. ir 17 val. Tas laikas žiauriai nepatogus. Nes žmonės 17 val. tik darbą baigia. O mano vyras 18 val. Ką jiems daryti? Amfibijos nebėra iki kito ryto. Jei nori, gali ledu grįžti. Bet tamsoje gali pasiklysti. O jei dar pusto?“, - pasakojo M. Dobrovolskytė.
Ji prisiminė, kad vieną dieną pati mėgino eiti ledu iki miesto.
„Aš pati iki Šilutės per valandą atėjau ledu, per užšalusias pievas. Kelios properšos yra. Tik ėmė snigti, bijojau paklysti. Bet nieko. Giliausiose vietose vandens gylis siekia pusantro metro. Maisto po truputį parsivežame ir amfibija. Vasarą auginome avinus, tai mėsos turime užsišaldę. Juodžiausiam atvejui turime pasiruošę lašinių, kruopų, konservų. Kaimynai, kiek žinau, taip pat turi namie didelius šaldiklius, kuriuose turi prisišaldę mėsos žiemai“, - kalbėjo pamario gyventoja.
Baisiausias metas - šaktarpis
Skirvytėlės kaime gyvenantis kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas taip pat pastabų turėjo tik logistikai.
„Buvo tų potvynių visais laikais. Ir 1914 m. buvo didelis, ir 1926 m. Tačiau tokio ilgo, nuo spalio 13 d., dar nėra buvę. Rašau apie Nemuno deltą tokią knygą, tai tokio ilgo potvynio nebūta. Paprastai pavasarį užsitęsdavo iki gegužės mėnesio. Vasarą prilydavo. O tokio niekuomet nebuvo užfiksuota. Pavadinčiau jį amžiaus potvyniu, nes tokio nėra niekad buvę“, - kalbėjo kraštotyrininkas.
Jis dėstė, kad šaktarpis visais laikais būdavo pats baisiausias metas. Nei per vandenį persikelsi, nei perplauksi, nei ledu pereisi. Nieko nebegali daryti.
„Tik į tanketę lipk. O kur toliau išlipęs? Yra du autobusai į Šilutę per parą. O kaip vakare grįžti? Viskas. Tai dar gerai, kad kažkas per tą vos užšalusį ledą važiuoja ledrogėmis ar keturračiais. Tai kažką atveža, - pasakojo rusniškis. - Ledu pareiti? Kelias užlietas nuo pat K. Griniaus, vadinamojo Šliažų, tilto, 8 kilometrai. O kur žinai, koks griovys šiltas? Iš durpyno veržiasi šilti vandenys. Todėl nieks ir nevaikšto tiesiai.“
Jis sako, kad XX a. pradžioje per šaktarpį Vyriausybė deltoje įkalintiems žvejams miltus veždavo, kitokius produktus.
„Ypač Nidos žvejams tai buvo aktualu. Jie juk nieko neaugindavo, tik žvejodavo. O per šaktarpį neišplauksi, po ledu nepažvejosi. Jie nieko valgyti nebeturėdavo. Tai per šaktarpį ir būdavo šakės. Šiais laikais viską reikia pačiam turėti. Iki Šilutės nevažiuojame. Iki miestelio Rusnės nuvažiavome, nusipirkome batoną, ir viskas. Šaldiklyje iš anksto mėsos prisišaldėme. Bet jau baigiasi. Atidarome, pasižiūrime, kad oho, kaip sumažėjo. Duoną patys išsikepame, miltų dar turime, bulvių turime. Valgyti gaminame krosnyje, kūrename taip pat krosnimi. Malkų primetame. Nu, ką? Ramu. Sniegas švarus, kaip Šveicarijoje, o ką daryti?“ – juokėsi K. Demereckas.
Svarbu, kad nedingtų elektra
Daugelis kalbėjusiųjų pabrėždavo elektros svarbą. Ji labai svarbi ne tik apšvietimui, ar elektros prietaisams, bet ir šildymui. Dingus elektrai nebecirkuliuoja vanduo vamzdžiuose.
Beje, vasario 1 d. elektros neturėjo Žalgirių kaimo gyventojai, kur yra 22 sodybos. Pakilęs vanduo užliejo elektros pastotę.
Šilutės rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas civilinei saugai Arvydas Gorodeckis patvirtino, kad tokio incidento būta.
„Vasario pirmą buvo nutrūkęs elektros tiekimas į Žalgirių kaimą. Nes vanduo užliejo skydines, kurios pastatytos per žemai, neįvertinus šio krašto specifikos. Dabar per aukštus medžius nutiesti laikini kabeliai, elektros tiekimas ten atnaujintas, o kitur jis nebuvo sutrikęs“, - sakė A. Gorodeckis.
Žadama, kad rusniškių gyvenimas pastačius estakadą taps komfortiškesnis, tačiau Žalgirių kaime, buvusioje Bismarko kolonijoje, gyvenantys kai kurie žmonės jaučiasi palikti likimo valiai, nes susisiekimas yra labai prastas. Pavyzdžiui, žmonės turi bristi vandeniu, plaukti valtele arba eiti ledu, nes vanduo virš kelio jau užšalęs. Kai kuriose sodybose ir viduje vandens yra.
Visgi, yra tokių, kurie lovas aukščiau pasikelia ir problemos nemato, nes žmonės įpratę prie potvynių.
Gyventojams per potvynius laikinai siūloma prisiglausti Šilutėje, tačiau norinčių pasitaiko retai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą