Į ES titaniką sulipę ūkininkai: nuskęsime visi

Verbavo ir anuomet

„Niekas nieko neduoda veltui, o jeigu duoda - kažkur yra paslaptis. Dėl europinių pinigų vis daugiau atsiranda nedirbamų, plikų žemių arba blogai dirbamų”, - taip pokalbį pradedame su 69-erių ūkininku J.Griciumi.

Jis prisiminė kolektyvizaciją, kai į kolūkį ūkininkai atėjo su viskuo - pastatais, gyvuliais, visi turėjo techniką. „O 1991-aisiais sužinojome, kad mums beliko plika žemė. Vienu momentu žemę galėjai nupirkti ir už 300 litų už hektarą. Įsivaizduojate? Pasaulyje tokių dalykų niekas nebuvo girdėjęs”, - pasakojo akmeniškis.

Anot jo, atsitiko taip, kad vienas turėjo teisę į visą ūkį, kitas - tik į pliką žemę. O kai pradėdavai kalbėti su bet kokiu atsakingu specialistu, paaiškėdavo, kad jis nieko neišmano.

„Su Lietuvos ūkiais taip ir atsitiko. Praėjo karai, bet mums niekada nebūdavo taip, kad liktų plika žemė. Ir aš tą pliką žemę susigrąžinęs nuėjau į banką, 1991 m. paėmiau 5 metams per du kartus 200 tūkst. litų paskolą su 8 procentų metinėmis palūkanomis” , - prisiminė ūkininkas.

Viskas būtų buvę gerai, jei ne, pasak J.Griciaus, Vyriausybės teisė pakeisti palūkanų normą. „Esu smulkmeniškas, viską stengiuosi daryti apmąstęs. Žinau, kad vieną ratą nuėmus, nebepavažiuosi. Tad buvau tiksliai apskaičiavęs, kad su 8 procentų palūkanomis aš prasisuksiu. O 10 procentų man jau būtų buvę per daug”, - savo anuometiniais paskaičiavimais dalijosi ūkininkas.

Tąkart Vyriausybė procentines palūkanas pakėlė ne keliais procentais, bet keliasdešimt - iki 76 procentų. Šaltą dušą gavęs Jonas iškart išvažiavo į Rusiją ir vis tiek parsivežė traktorių. Suktis, jis teigė, reikėję. Kitaip būtų atsidūręs ant bedugnės krašto. Be kyšių, jis pasakojo, nebūtų išlipęs, PVM irgi reikėję sumokėti.

„Vis tiek teko eiti su ištiesta ranka per kaimynus, gimines. Kas galėjo, tas paskolino. Kažkaip vargais negalais išlipau iš tos paskolos. Ir dabar aš tebesu numuštas”, - aiškino ūkininkas.

Siūlė paskolą

Praėjus daugiau nei 20 metų, savo didžiai nuostabai Jonas šiais metais gavo bankinį pasiūlymą. Šįkart - imti beprocentę paskolą.

„Galvoju, ką tai reiškia. Aišku, jie žino, kad aš turiu žemių, dirbu jas, vystau ūkininkavimą. Ir jie tai išsiaiškinę galvojo, kad susigundysiu siūlomais pinigais - juos paimsiu. Bet kartu paimsiu ir ES paramą. Esu žmogus nuo žagrės, bet aš supratau, jog čia norima įsukti taip, kad paskui tą žemę laisva ranka atiduočiau”, - pasakojo J.Gricius.

Tad uždaręs ES duris ūkininkas nežada praverti net lango. Anot ūkininko, dažnas nepaskaičiavęs savo finansų, taip atsiduria skęstančiame laive. Visa pakeistų konkurencinė rinka, kuri bent Lietuvoje naikinama.

„Visada vykdavo karai dėl žemių, tik dabar tie karai kitokio pavidalo. Tokio kaip ES pinigai. Tik ES pametė pinigų - kas prasigėrė, kas ne taip panaudojo, ir viskas. Nebėra konkurentų”, - konstatavo J.Gricius.

Kviesdamas panagrinėti šalies įstatymus, jis akcentavo pirmininkavimą ES.

„Pirmininkaujame, kai mūsų ir ES Konstitucijos yra absoliučiai skirtingos. Tai kas dabar bus su Lietuva? Jeigu stodami būtume panaudoję protą ir nestoję į ES, gal būtume vargingesni, bet bent nebankrutavę”, - teigė J.Gricius.

Smulkieji - nereikalingi

Sprendimai, pasak Jono, irgi vyksta be realių konsultacijų, viskas vyksta butaforiškai.

„Matau traktorių, varomą keliais 50 kilometrų apdirbti 5 hektarus žemės. Varomas su purkštuvu, su sėjamąja, varomas kombainas. Tokių nesąmonių nesu regėjęs. Čia yra jau tie ūkininkai, kurie važiuoja iš ES pinigų, bet Europai tai moka tie, smulkieji, kurie net PVM susigrąžinti negali”, - apie ES sistemą kalbėjo ūkininkas.

Jonui, kaip ir kitiems, labai skauda širdį matant nykstančius ūkius, bet šie tiesiog neturi galimybių išlikti monopolinėje ES sistemoje.

„Labiausiai dabar pyktis ima dėl prezidentės panegirikų, kad va pirmininkausime ES. O kas Lietuvai iš to? Pagyrūnas visada liks tik tuščia vieta”, - apgailestavo jis.

Vis dėlto pokalbio pabaigoje Jonas išliko optimistas ir kvietė Lietuvos žmones neišdalyti viso gėrio tik ES, bet pasilikti ir sau.

„Mano pradinių klasių mokytoja sakydavo: kai turtuolis pavyduolis piniguos dejuoja, vargšas plikas kaip tilvikas džiaugias ir dainuoja”, - patarle užbaigė Jonas.

Vytautas Čepas, Klaipėdos vicemeras:

Mūsų pačių politikai dabar sako, kadangi žemė dirvonuoja, reikia parduoti užsieniečiams. Iš pradžių moka pinigus, kad nieko nesėtų, priekaištauja, kad Lietuvos ūkininkai žemės neapdirba, o paskui parduoda svetimiems.

Žmonės europiniais pinigais susigundė neturėdami praktikos, imdami paskolas nepaskaičiavo. O retas žemdirbys yra baigęs aukštuosius finansus. O ta ES finansinės paramos sistema labai viliojanti ir sukta. Sako: va reikės tik 20 procentų savų pinigų. Paima milijoną, o iš kur tuos 200 tūkst. ištraukti? Ima paskolą tada. Iš ko paskui ją reikia grąžinti? Žemės ūkyje visiškai kitokios sąlygos. Vienais metais gerai uždera derlius, po metų nuostoliai. Taip daug ūkininkų jau bankrutavo. Išbėgo į Vakarus plytų nešioti.

Visa tai daroma, kad padaryti Lietuvą nekonkurencingą Europai. Sunaikintos net atskiros žemės ūkio tradicijos. Pavyzdžiui, linų auginimas.

Bet ES paskelbė, kad ne toks pluoštas, ne taip auginame ir nebedavė ploto linininkystei. Vat ir nebėra lietuviško lino. Vėliau atvežė rapsą. O kas yra rapsas? Čia kaip kukurūzai prie Chruščiovo. Nors iš jo spaudžiamas aliejus, daromas kuras, bet po rapsų niekas nebeauga. Jis sunaikina žemės gyvastį.

Kiaulininkystę irgi naikina. Pridarė visokių direktyvų, kad kiaules reikia plauti, kutenti, žaisliukų pripirkti, plotą didinti. Paklauskit lietuvio ūkininko, ar čia yra logiškos sąlygos.

Nesakau, kad ES viską daro tendencingai, bet daro visiškai neatsižvelgdama į šalies kultūrą, tradicijas. Čia dabar vienodina viską. Kalbant ne tik apie žemės ūkį, bet ir apie šeimą.

Visgi mūsų laukia labai prasta ateitis. Tiek lietuvybė, tiek valstybė išliko tik per kaimo žmogų. Ne ponai ją išsaugojo.