Įvykio pėdsakais
"Kai įvyko nelaimė, nesustingau iš išgąsčio, nepasidaviau jausmams, o stengiausi įvykusį aprėpti protu, ir juo kliautis. Turiu patirties: jeigu vaikas šaukia - neverk ir nepulk į paniką, o daryk, ką gali", - sakė daugiavaikė motina Ksenija Noščienė, prieš dieną plikomis rankomis iškasusi savo vienuolikmetį sūnų Feliksą iš po sugriuvusio molinio tvarto lūženų ir sniego šūsnies.
Jau rašėme, jog kai į Šilutės rajone miškų apsupty glūdintį Rudynų kaimą, sausio 4-osios dienos popietę gavusi žinią apie nelaimės ištiktą vaiką, atskubėjo gelbėjimo tarnyba, Feliksą mama jau buvo pagirdžiusi karšta arbata ir apkamšiusi šiltais patalais.
Sapnas pranašavo mirtiną nelaimę
Šimtametės eglės tarsi saugo Noščių šeimai misionierių švedų padovanotą sodybą. Kol jos nebuvo, Ksenijos uošvė su gyvenimo draugu glaudėsi malkinėje. Sename moliniame tvarte 77-erių metų močiutė Adelė sovietmečiu laikiusi karvių, kiaulių ir vištų, kol pristigo sveikatos. "Ketinau naują tvartą pasistatyti, bet pasikeitė valdžia, o ir nelabai paeinu. Senasis tvartas seniai buvo rakštis, be to, vieną kartą jau degė. Nevertėjo jo tąkart atstatyti", rypavo ji.
Dabar jos sūnus ir marti, prieš penkiolika metų iš Klaipėdos atsikraustę gyventi pas ponią Adelę, gyvena iš močiutės pensijos ir valstybės pašalpų už keturis vaikus. Užsiaugina burokėlių, bulvių, morkų, o pieną ir kiaušinių perka kaime. Beje, tie vaikai šioje troboje ir užaugo. Žiemą tokiais užpustytais miško keliais verk - neišbrisi, tad vaikai mokosi ir gyvena Šilutės internate. Dalį savo gyvenimo dirbusi miškų ūkyje, vėliau - Šilutės ligoninės priimamojo skyriaus sanitare, močiutė sakė visko prisižiūrėjusi, tačiau ją nustebino didvyriškas marčios poelgis: "Ir iš kur ta menkutė Ksenija įgavo tiek jėgų? Juk tas vaikas - tai ir mano kūnas ir kraujas", postringavo senolė.
"Tos dienos, kai atsitiko bėda, išvakarėse aš sapnavau miltų maišus, o miltai pranašauja mirtiną bėdą - lauk laidotuvių. O ir šuo tą naktį staugė, pažadino iš miegų", sakė senoji. Beje, vienas sapne regėtas maišas buvo visgi su grūdais. Anūkėlio vardas Feliksas, o pagal vardyne nurodytas vardų reikšmes tai būtų "Laimingasis".
"Kasiau kaip robotas"
"Čia Dievas man davė ženklą, kad nuo manęs, motinos, nenusigręžė. O aš visada Juo pasiklioviau. Būtinai važiuosiu į bažnyčią sudėti auką", sakė Ksenija, dar neatsipeikėjusi po išgyvento streso ir grąžydama žaizdotas rankas.
Ji sakė, jog tą dieną ją taip pat kamavo bloga nuojauta, todėl norėjusi sekti iš paskos berniukams, išbėgusiems pažaist į lauką. Netrukus išgirdo trylikmečio Ričardo šauksmą, ir išpuolusi laukan bei išvydusi sugriuvusį tvartą, išsyk suprato, kas įvyko. Pasiuntė vyresnėlį pranešti apie įvykį į artimiausių kaimynų sodybą, esančią maždaug už 200 metrų. Iš po šiferio nuolaužų kyšojo tik viena Felikso koja (vėliau mama atkas ir įstrigusį batą), o motina girdėjo skausmo persmelktą savo vaiko balsą: "Mamyte, tu daužyk tą šiferį!"
"Ar tu iškęsi, sūneli?", - tepaklausiau, ir ėmiau vaduoti jį iš nuogriuvų. Negi tokiu momentu jį paliksi ir bėgsi ieškoti kastuvo?", - retoriškai klausė Ksenija. - "Dirbau kaip robotas. Bet nebuvo nė minties, kad neišgelbėsiu savo vaiko".
Pirmiausia jai pasisekė atkapstyti sutrenktą sūnaus galvą, tuomet ji šūktelėjo močiutei: "Nešk kirvį arba pjūklą!" Bet močiutė, negalios atimtomis kojomis, negalėjo suskubti. Šalia mamos atsiradusi septynmetė kruopa Violeta iš visų jėgų stengėsi pagelbėti mamai atkasti brolį.
Berniukas, kai mama jį ištraukė, gulėjo ant šono, sukryžiavęs kojas. Atsipirko sumušimais, skaudama galva ir koja. Todėl greitoji pagalba nevežė vaiko į ligoninę. Jo motiną pamažu užplūdo užblokuotų jausmų lava ir, aišku, džiaugsmo ašaros...
"Kažką panašaus mačiau tik kine",
- sakė liaunas paauglys Feliksas. Paklaustas, kuo bus užaugęs, sumišo. Vėliau prasitarė Šilutėje, pas trenerį Murauską lanko bokso treniruotes ir jam šauniai sekasi boksuotis. Vaikas pasakojo apie drauge su broliu Ričardu aukštame medyje jų suręstą trobelę, apie žvejybą, ir nenoromis prisiminė įvykusį: "Brolis stovėjo arčiau išėjimo, tai jis suspėjo atšokti. Pirmiausia išgirdau traškėjimą, bet pabėgti nespėjau: pajutau, kad mane užkrito. Buvo labai baisu, skaudėjo prispaustą galvą, bet aš pašaukiau mamą. Prašiau jos, kad mane gelbėtų. Ir ji tai padarė", - sakė Feliksas, apsikabinęs mamą.
"Vaikai man gimė iš meilės ir skausmo, mačiau šilto ir šalto, juodo... Gyvenimas manęs nelepino, bet per vargą ir supratau, kad gyvenu dėl savo vaikų. Visus maitinau savo pienu, o su Feliksu buvo tokia istorija: sunkiai jį gimdžiau, netekau dviejų litrų kraujo ir vos nepraradau gyvasties", sakė Ksenija.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą