Išskirtinis interviu su I. Kalniniu: "Nusikalstamas Briuselio elgesys su mažomis tautomis

Išskirtinis interviu su I. Kalniniu: "Nusikalstamas Briuselio elgesys su mažomis tautomis

Vakar „Respublika“ spausdino žymaus kompozitoriaus, Latvijos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Imanto Kalninio laišką tautai „Valstybė be ateities. Ar už tai kovojome?“, kuris atspindi ne tik latvių, bet ir lietuvių šiandienio gyvenimo tikrovę, kurią vis labiau nusavina Europos Sąjungos biurokratija ir nematomi jos vedliai.

„Respublika“ šiandien tęsia pokalbį su Imantu Kalniniu apie tai, kur atsidūrė abi baltų - latvių ir lietuvių - tautos, vos prieš 23 metus iškovojusios Nepriklausomybę.

- Savo laiške tautai teigėte, kad šiandienė ES jau yra visai ne ta, į kurią 2004 metais įstojo Latvija, o po 2009 metų, ES įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, paaiškėjo, kad mus apgavo - ėjome į vieną organizaciją, o atsidūrėme kitoje, kurios architektai naujas valstybes nares kryptingai žlugdo ir žlugdys?

- Aš puikiai prisimenu tą padėtį prieš pat referendumą dėl Latvijos stojimo į ES. Mums juk niekas nekalbėjo ir nepasakojo apie tokius dalykus kaip būsima federalinė Europa, kuriai turėsime atiduoti savo suverenitetą dalimis.

Tada nebuvo net užuominų, kad po truputį būsime verčiami atsisakyti savo pilietybės, kalbos, t.y. tų dalykų, kurie ir sudaro valstybės nepriklausomybės esmę.

Mes prieš devynerius metus nenorėjome į tokią ES, kokia ji yra šiandien. Rengėmės įstoti į Bendriją, kurią sudaro tikrai nepriklausomos valstybės, turinčios teisę ir visus savarankiškus instrumentus valdyti save, tvarkyti savo ūkį ir t.t.

Mums niekas taip pat nesakė, kad kada nors ateityje gali būti sukurta viena, didelė federacinė Europos valstybė. Jeigu kas nors būtų 2003 metais apie tai pasakęs, kad tokia ateitis irgi įmanoma, būtų visai kita kalba, kiltų rimtų klausimų, ar Latvijai tikrai verta tapti ES nare ir atsisakyti savo nepriklausomybės.

- Ar tiesa, kad ES federalizmo idėja jau yra įgyvendinama nuvertinant valstybių tautinius ypatumus, nes tai labiausiai ir trukdo sukurti vieną Europą su viena sostine Briuseliu?

- Aš manau, kad toks ir yra jų planas, bet jis pirmiausia yra nesąžiningas. Kai mes atkūrėme savo šalies nepriklausomybę, turėjome aiškų tikslą - vystytis patys, kurti savo šalį, ko istoriškai mes negalėjome daryti 50 metų. Atkurdami suverenitetą juk siekėme kelti Latviją atsižvelgdami į savo pačių mentalitetą, tradicijas, papročius.

Tačiau federacinės Europos šalininkai visus šiuos nacionalinius siekius braukia totaliai. Mes juk matome, kokie interesai dominuoja ES - nacionalinėms valstybėms ten tiesiog nėra vietos. Juo labiau kad ekonomiškai stiprioms šalims, tokioms kaip Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, ne pakeliui su mumis, mes niekada joms nerūpėsime ir mūsų interesais jos tikrai nepasirūpins.

- Kas yra tie federalistai?

- Tai veikėjai, kurie valdo visus ES finansinius resursus, bet bėda yra ta, kad negalime pasakyti jų pavardžių, organizacijų pavadinimų. Aiški tik viena organizacija - ES aparatas, kuriam simbolinę įtaką daro net Europos Parlamentas. Jis toks pat bejėgis, kokie buvo Sovietų Sąjungos respublikiniai parlamentai, kurie susirinkdavo pabalsuoti tik dėl akių.

- Kodėl ES biurokratams Bendrijoje buvo reikalingos tokios mažos šalys - Latvija, Lietuva, Estija?

- Tai jau klausimas, susijęs su globaline įtaka, kuriai mes atsidavėme nė nemąstydami kad ir tokiu būdu kaip dalyvavimas karinėse kampanijose Afganistane, Irake. Mes jau įtraukti į jas, nors tikrai neturėjome to daryti. Kad ir dėl moralinės priežasties - 50 metų buvome okupuoti, o dabar didžiuojamės, kad patys tapome okupantais. Mūsų valdžios aktyvumas dalyvauti svetimuose karuose yra visiškai nepriimtinas.

Įtraukti į ES mus reikėjo kaip dar vieną vienetą, kurį vėliau būtų galima išnaudoti tik savo reikmėms, daryti įtaką regionui.

- Laiške tautai rašote, kad eidami į ES išties radome pelkę, nors tikėjomės išvysti išpuoselėtą gėlyną, žemę, kur žydi citrinmedžiai. Kur visa tai?

- Ten siekė pakliūti ir tautą nusivesti tik kai kurie mūsų politikai, kurie turėjo vien aiškių karjeristinių priežasčių. Antra vertus, Baltijos šalys, ką tik atsikračiusios sovietinės vergijos, be išlygų žiūrėjo tik į Vakarus, kur iš pirmo žvilgsnio, regis, tikrai labai gražu, ramu, tvarkinga, etiška, viskas blizga.

Ėjome šaukiami tik instinktų, o juk beveik nežinojome, kas yra tie Vakarų Edeno sodai. Elgėmės lyg vaikai, bet ką mes pamatėme, pagaliau patekę į tuos sodus?

Radome didelę neteisybę, kuri, pavyzdžiui, ypač ryški ES požiūryje į išmokas senųjų valstybių narių ir tokių kaip mes žemdirbiams. Įstojus į ES atsivėrė valstybių sienos, bet pajutome ir milžinišką konkurenciją, kurios mes nepajėgūs atlaikyti. Tai yra nusikaltimas, taip negalima elgtis su mažomis valstybėmis, bet tai vyksta ir šiandien.

- Koks tikslas ES mokėti mūsų žemdirbiams, kad jie nedirbtų, žvejams, kad jie nežvejotų, vykdant didelę lobistinę kampaniją, kurios tikslas - kuo skubiau išparduoti mūsų žemes užsieniečiams?

- Tam, kad senosios ir galingosios ES narės nejaustų jokios mūsų konkurencijos. Taip, Baltijos šalys yra mažos, bet mūsų žemės ūkio produkcija yra labai vertinga ir konkurencinga net Vakarams. Mūsų žemės dar nėra sugadintos, jos švarios, galinčios duoti geros kokybės vaisių.

Todėl mes turime galimybę būti pirmaisiais globalioje rinkoje. O Vakarų gamintojai bei jų lobistai to ir bijo, tad mums kol kas dar moka pinigus vien tam, kad nebedirbtume žemės, nieko neaugintume, nekurtume, o viską pirktume tik iš jų ir galiausiai priprastume tik pirkti.

- Latvijos Parlamentas jau baigia euro įvedimo įstatymo svarstymą, o ar jūsų šalyje šiuo klausimu valdžia atsiklausė tautos, nes Lietuvos vadovai jus mums rodo pavyzdžiu ir kalba tik apie euro įvedimo datą, bet ne naudą?

- Saeima labai skuba su euro įstatymu, nors sociologinės apklausos Latvijoje nuolat rodo, kad mūsų piliečiai yra prieš valstybės įtraukimą į euro zoną bent jau šiuo metu, kai ES finansinė situacija yra tokia nestabili.

O kodėl į tą euro zoną neskuba britai, švedai, čekai, lenkai? Manau, kad šios valstybės elgiasi protingai, sprendžiant tokius dalykus negalima skubėti.

Viena ar dvi Latvijos politinės partijos tarsi siekia, kad euro klausimu būtų surengtas tautos referendumas. Tačiau esu įsitikinęs, kad Vyriausybė padarys viską, kad jis neįvyktų, tokia idėja apskritai žlugtų.

- Ar neatrodo, kad euras apskritai yra reikalingas ne todėl, kad mūsų valstybių žmonės pajustų realią naudą, o tik tam, kad valdžioje esantys politikai tokiu būdu save įamžintų istorijoje?

- Taip, man irgi šie procesai sukelia tokių minčių. Valdžioje esantys politikai kartais galvoja kone vien apie save, o valstybės ir jos žmonių ateitis jų nejaudina. Žodis „karjera“ kai kam yra labai patrauklus, tačiau tai nereiškia, kad jos siekiantys nuoširdžiai mąsto apie savo valstybes.

- Tvirtinate, kad Latvijos kultūros aukso amžius buvo 1960-1990 metai. Kodėl tada, o ne dabar?

- Būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurtas, manau, ne tik XX amžiaus latviškos kultūros aukso fondas. Aš kalbu apie kiną, vaizduojamąjį meną, teatrą, muziką, poeziją, literatūrą. Visose šiose meno srityse tais metais buvo sukurta daugiausia ir geriausių vertybių.

Šiandien Latvijoje kultūros, regis, visai nebeliko, nes kultūros politika, kaip ir švietimo reikalai, valstybėje palikta paskutinėje vietoje. Drįsčiau teigti, kad tai daroma sąmoningai - ES biurokratams nereikia tautinės kultūros, meno, nes jie nenori matyti asmenybių, autoritetų. Jiems reikia bukos minios, kuri tik būtų gera vartotoja, pirktų viską, kas parduodama.

Todėl vietoj kultūros miniai metami lošimo namai, nesuskaičiuojamos pigaus pasilinksminimo vietos, kultūringa tapo teplioti mūsų architektūros paveldą tokiais bjauriais piešiniais.

Anksčiau, 1960-1990 metais, autoritetais buvo laikomi kultūros korifėjai, o dabar pagrindinėje scenoje groja tie, kas išgarsėjo skandalais ar įstatymų pažeidimais.

- Kodėl tikrieji kultūros ir meno autoritetai, kurių dėka Baltijos šalyse prieš ketvirtį amžiaus prasidėjo nepriklausomybės judėjimai, šiandien yra nutildyti, atvirą tiesą išdrįsta pasakyti tik vienas kitas?

- Menininkai, inteligentijos atstovai visada buvo drovesni, linkę daugiau kalbėti apie savo sritį nei visuomeninius reikalus. Kultūros žmonės gyvena ir individualesnį, neviešą gyvenimą.

Kita vertus, galbūt tuos menininkus, kurie būrėsi į Sąjūdį Lietuvoje ar liaudies frontus Latvijoje bei Estijoje, nutildė nusivylimas, kuris buvo vis labiau juntamas atkūrus valstybės nepriklausomybę, pamačius, kas išties rūpi valdžiai, kad jos prioritetas - tik ji pati, o ne visa šalis.

Bet galbūt menininkų tylą lemia ir tai, kad jie taip pat buvo susaistyti su valdžia finansiniais įsipareigojimais, kartais gauna kokių nors pinigų iš ES fondų. Kuris kultūros autoritetas burnos prieš savo kultūros ministrą, nuo kurio sprendimo gali priklausyti jo sumanymų finansavimas? Beje, tas kultūros finansavimas dažniausiai būna tik grašiai.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder