Istorinis palikimas stabdo gyvenimą

Paveldosauga

Susitarti, ką daryti su Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos kieme aptiktu tuneliu slėptuve šios įstaigos vadovams ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui nepavyksta jau daugiau nei metus.

Bibliotekos vadovybei kelia nerimą tai, kad projektui - naujo pastato bei jungiamosios dalies su senuoju statybai ir senojo rekonstrukcijai - numatytos lėšos jau baigiasi, baigiasi ir terminai, tačiau kiemelis netvarkomas, nes nežinia, kaip elgtis su tuneliu.

Panašių konfliktinių situacijų, kai naujas statybas sustabdo randami istoriniai objektai, Klaipėdoje - apstu.

"Autentika, kurios nėra"

Pasak I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojo Juozo Šikšnelio, vis dar laukiama, ką nuspręs paveldosaugininkai - ar kiemelyje atrastą tunelį reikės užkonservuoti, ar kam nors pritaikyti.

"Kiemo dalies projekto galutinai dar ir neturim, ir negalim padaryti, nes nėra aiškumo, paskutinio žodžio", - sakė J. Šikšnelis.

Bibliotekos vadovybė įsitikinusi, jog 1,6 pločio tunelis yra per siauras, kad jį būtų galima kam nors pritaikyti, taip pat sunkumų keltų drėgmė ir ten vešantis grybelis. Be to, abejonių kelia ir jo vertingumas.

Išsaugoti ir atkurti "autentiką, kurios nėra", biblioteka nėra nusiteikusi ir siūlytų tunelį aprašyti bei panaikinti, o dalį išlaikyti ir pritaikyti kaip dekoratyvinį akcentą. Dabar tunelis trukdąs įrengti kiemą, kurį buvo numatyta sutvarkyti ir pritaikyti renginiams, pastatyti suolelių.

Trukdo automobiliams?

Tuo tarpu Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis įsitikinęs, kad tunelis pačios bibliotekos veiklai bei renginiams visiškai netrukdo.

Esą šuo pakastas tame, kad bibliotekos direktorius bei direktoriaus pavaduotojas tiesiog siekia asmeninio komforto - išsaugojus tunelį jie neteks galimybės čia laikyti savo tarnybinių bei asmeninių automobilių. Mat kaip tik toje vietoje buvo numatytos šešios automobilių stovėjimo vietos, o nepanaikinus slėptuvės, pavyktų įrengti vos dvi.

J. Šikšnelį tokie įtarimai prajuokino. Iš tiesų kieme planuotos vietos specialiajam transportui ir svečių mašinoms, tačiau tai buvę tada, kai dar nežinota, jog tunelio nebus galima naikinti.

"O Šikšnelis nevairuoja, ir žmona jo nevežioja į darbą. Gyvenu nuo bibliotekos 7 minučių atstumu pėsčiomis", - juokėsi direktoriaus pavaduotojas.

Objekto nepriims

Anot N. Puteikio, situacija buvo ir yra aiški - buvę pasakyta ir parašyta, kad tunelį griauti netikslinga, galimybės jį išsaugoti yra. N. Puteikis taip pat prisiminė, kaip užteko parašyti vos vieną sakinį, kad būtų išsaugoti bibliotekoje aptikti XX amžiaus pradžios knygų keltuvas ir XIX amžiaus vonia - visi geranoriškai sutikę. Taip pat esą turėtų būti ir su tuneliu.

"Nesuprantu, kaip žmonės, dirbantys kultūros srityje, bet kokia kaina, su tokiu įniršiu, nori griauti?" - siunta N. Puteikis.

Minėtas tunelis yra registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, tačiau nepaskelbtas, o to reikia, kad registravimas turėtų juridinę galią. Tačiau tunelis yra valstybės saugomoje teritorijoje, ir bet kokie darbai čia turi būti daromi su Kultūros paveldo departamento palaiminimu.

Paklaustas, ką daryti paskutinio žodžio dėl tunelio vis dar laukiančiai bibliotekai, N. Puteikis atsakė: "Mūsų pasiūlymas lieka - tunelio negriauti ir padaryti jį prieinamą lankytojams. Projekto autorė galėtų ateiti ieškoti kompromiso - nueitume į vietą, pasižiūrėtume, ir išspręstume viską žmoniškai. Sakoma, nori laimėti loterijoje - nusipirk bilietą."

Be to, anot N. Puteikio, jis būsiąs objekto priėmimo komisijos pirmininkas, taigi nesutvarkius kiemelio ir tunelio, objektas priimtas nebūsiąs.

Istorija keičia planus

Atvejų, kai statybų teritorijoje aptinkamas paveldo objektas verčia koreguoti projektą, per pastaruosius kelerius metus uostamiestyje yra buvę ir daugiau:

* Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pastate panūdus įrengti palėpę, planuota viduje pastatyti lubas paremsiančias kolonas. Darbų metu aptiktas rūsys, sprendžiant iš medžiagų ir statybos būdo - XVIII amžiaus antrosios pusės. II Pasaulinio karo metais šis rūsys naudotas kaip slėptuvė. Jis turėjo du atsarginius išėjimus, šarvuotas duris, vandens įvadą ir tualetą. Projektą teko pakoreguoti ir kolonų atsisakyti, o rūsys paliktas neįrengtas.

* Ties Alyvų ir Lelijų gatvių sankryža, kur viena mokymo įstaiga planuoja statyti bendrabutį, aptikta gerai išsilaikiusi slėptuvė su dviem atsarginiais išėjimais. Nutarta bendrabutį statyti ant aukštesnių pamatų slėptuvę inkorporuojant ir galbūt eksponuojant.

* "Jūros vartų" projekto teritorijoje aptiktas, spėjama, XVIII amžiaus antrosios pusės rūsys. II Pasaulinio karo metu vokiečiai jį naudojo kaip slėptuvę. Anot L. Kavaliausko, Klaipėdos senamiestis dėl aukšto gruntinio vandens buvo beveik be rūsių, todėl vokiečiai slėptuvėms stengėsi išnaudoti viską, kas tik įmanoma. Su projektą įgyvendinančiomis bendrovėmis "Eika" ir "Klaipėdos laivų remontas" sutarta rūsį palikti ateičiai - jis uždengtas betono plokštėmis.

* Kaip vienas iš sėkmingų paveldo išsaugojimo ir panaudojimo atvejų minimas "Šikšnosparnio lizdas", kur aptikti griuvėsiai buvo uždengti stiklu, o staliukuose po stikliniu stalviršiu eksponuojami kiti radiniai.

* Gana dažnai pasitaiko atvejų, kai įgyvendinant įvairius statybų projektus nesilaikoma su archeologiniais tyrimais susijusių procedūrų. Baudos yra buvusios skirtos dėl geležies amžiaus gyvenvietės naikinimo Jūrininkų prospekte, dėl pažeidžiamos procedūrų sekos - statytojams Žvejų gatvėje ir kt.

Naudojo vokiečių kariai

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiais inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas

Bibliotekos kieme esantis statinys yra zigzaginis evakuacinis tunelis. Tokių uostamiestyje būta dar ir prie "Lūjos" bei šalia Skulptūrų parko, tačiau pastarieji du neišliko.

Iki praėjusių metų nebuvo nustatyta ir esančiojo bibliotekos kieme vertė. Manyta, kad tai yra sovietmečio palikimas, tačiau po tyrimų paaiškėjo, kad tai yra II Pasaulinio karo slėptuvė.

Tokie zigzaginiai evakuaciniai tuneliai buvo skirti kariams perbėgti iš miesto centro į kvartalo gilumą. Pašaudęs vokiečių karys iš Herkaus Manto gatvės bėgdavo į tunelį, kur kas keli metrai buvo posūkiai, ir jo nepasiekdavo priešo kulkos. Kol į tunelį atsekusio priešo akys apsiprasdavo, karys kitu, tiesiuoju tunelio galu išlįsdavo paviršiun ir nubėgdavo į kvartalo gilumą.

Iš viso šiuo metu uostamiestyje jis yra užfiksuota 12 įvairių slėptuvių. Jos yra 1,6 metro pločio, 1,9 metro aukščio, dauguma turėjo drenažą, autonominį vandens įvadą, tualetą - jei tektų kelias dienas išbūti priešui bombarduojant miestą.

Iš pradžių tokie tuneliai buvo skirti slėptis civiliams, o vėliau jie tapo kariškių priedanga. Daugelyje veikė karo ligoninės.

Giedrė NORVILAITĖ