Kada už nuostolius Lietuvai sės Andrius Kubilius?

- Ar gali būti toks Ukrainos precedentas ir Lietuvoje?

- Toks principas, kai kažkas personaliai atsako, manau, yra labai teisingas. Aš visą laiką maniau ir manau, kad Lietuvoje nėra tokios atsakomybės principo. Pavyzdžiui, „Alitos“ privatizavimas. Visi pripažįsta, kad įmonė privatizuota neteisingai, tai atnešė krūvas nuostolių valstybei, o rezultatas - nulinis. Niekas už tai neatsako.

Tačiau man didelį klausimą kelia kitas dalykas. Iš esmės sutartis tarp valstybių, pavyzdžiui, tarp Rusijos ir Ukrainos, yra politinis klausimas. Todėl aš nesu toks garantuotas, kad prokuroras yra didesnis specialistas tuo politiniu klausimu. Netgi patirtos žalos klausimu. Netgi jei yra patirtos žalos piniginė išraiška, aš nežinau kriterijų, kuriais remiantis Ukrainos teismas ir prokuroras priima sprendimus dėl iš esmės politinės atsakomybės. Man šis klausimas, atvirai pasakius, labai keistas. Ir Lietuvoje surasčiau tokių sutarčių, kurios lyg ir nenaudingos Lietuvai iš pirmo žvilgsnio, bet įvertinus visą politinį kontekstą gal einamuoju laikotarpiu buvo reikalingos ir yra reikalingos. Viena vertus, kalbant apie atsakomybės klausimą, manau, kad turi būti asmeninė atsakomybė. Kita vertus, bijau, kad Ukrainos teisėtvarkos organai J.Tymošenko atveju yra politizuoti. O taip neturėtų būti.

- Lietuvoje premjeras Andrius Kubilius netgi pateisina buvusio Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo Giedriaus Kazakevičiaus kelionę į Naująją Zelandiją. Leidžia suprasti, kad valstybės tarnautojai važinėjo į panašias keliones ir važinės. Ar tai nerodo visiškos arogancijos ir visuomenės nuomonės nepaisymo? Kita vertus, vos kas nors ims premjerą kritikuoti, sulauksime atsakymo, kad jį, kaip ir J.Tymošenko, puola politiniai oponentai...

- Negalėčiau taip vienareikšmiškai atsakyti, reikalingos tokios kelionės ar nereikalingos. Viena vertus, aš džiaugiuosi, kad kuo daugiau mūsų pareigūnų ar valstybės tarnautojų pamato pasaulio ir kad kitur yra gyvenama pagal kitus standartus. Antra vertus, esu beveik tikras, kad ponas Kazakevičius jau pusę „svieto“ pamatęs ir išvažinėjęs.

Negalėčiau kategoriškai pasakyti, kad ponas Kubilius yra visiškai neteisus. Manau, kad buvo ir bus panašaus pobūdžio kelionių. Užsidaryti, apsiriboti vien šalies pamatymu internete, aš manau, neužtenka. Internete jūs galite pamatyti visas pasaulio valstybes ir jų įžymybes, bet ar tai siaubingai praturtins jūsų gyvenimišką patirtį, jei gyvai to nepamatysite? Kitas dalykas - iš Kazakevičiaus padarė atpirkimo ožį. Nors sprendimą vykti į Naująją Zelandiją juk priėmė ne jis vienas. Turbūt sprendimą priėmė ne jis, bet kiti.

Vėlgi ta pati kolektyvinė atsakomybė ir atsakomybės nuleidimas ant kraštinio. Na, gal ne visai ant kraštinio, bet panašiai. Paprastai visai nelieka atsakomybės, padaroma kolektyvinė atsakomybė. O kai kolektyvinė, tai niekas ir neatsako. Jei kas - išeina į atsargą.

Vienoje humoro laidoje patiko epizodas, kai du ūkininkai ėjo darbintis į Vyriausybės kanceliariją kanclerio padėjėjais. Esą aplankysime kokią nors pasaulio šalį, o paskui galime ir atsistatydinti. Atsakomybės juk nėra. Aš galiu ginčytis tik iš principo. Aš nežinau tos kelionės į Naująją Zelandiją detalių. Diskutuoju tik dėl paties principo - reikalingos kelionės ar nereikalingos.

Jei buvo nuvažiuota tik tam, kad būtų aplankyta ir surašyta iš interneto ataskaita, tai visai kitas dalykas. Tam tikra prasme aš sutinku ir su A.Kubiliumi, kad važinėjome ir važinėsime. Bet jei tai yra važinėjimas tik dėl ekskursijos už mano ir kitų mokesčių mokėtojų pinigus, tai, atleiskite, aš nenoriu.

- Ir tada iškart visuomenę sukiršina!

- Be jokios abejonės! Visuomenei svarbiausia išaiškinti. Gal kiek iš kitos operos, bet prisimenu, kai buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis buvo užsipultas, kad iš ministrui skirtų reprezentacinių lėšų nusipirko porą kostiumų. Esu įsitikinęs, kad ministrui geras kostiumas yra darbo įrankis. Gal tai buvo vienintelis atvejis, kai reprezentacijai skirti pinigai iš tikrųjų buvo panaudoti pagal paskirtį. Bet visuomenei tai reikėjo paaiškinti.

Atsimenu, kai dirbau ambasadoje Maskvoje, iš valdiškų pinigų finansavome kai kurių ambasados darbuotojų aprangą, nes jie atstovavo Lietuvai. Nors tuo metu Lietuvos valstybė iš viso pinigų neturėjo. Bet nemanau, kad tai buvo pinigų švaistymas.

- Peršasi išvada, kad mūsų valdžia nesugeba paprasta, žmoniška kalba paaiškinti savo veiksmų. Atsimenu, Sąjūdžio laikais Sąjūdžio lyderiai ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai puikiai sugebėdavo paaiškinti savo veiksmų logiką didžiulėms žmonių minioms. Ir žmonės patikėdavo.

- Galas žino. Tada buvo lengviau ir paaiškinti. Buvo didesnis pasitikėjimas tais žmonėmis. Netgi paprastu, galbūt neišsamiu išaiškinimu žmonės tikėjo. O dabar pasitikėjimo kreditas, deja, išsemtas, kai žmonės girdi ne tik žodžius, bet mato visumą. Netgi logiškas paaiškinimas jau nebepriimamas kaip patikimas, kaip nuoširdus paaiškinimas. Nes iš tos butaforijos aplinkui patys suprantame, kas dedasi už kulisų.

Nuostolingiausi visuomenei sandėriai

1994 metais, pritariant tuometei Vyriausybei, Lietuvos žvejybos įmonei ėmė vadovauti su koncernu EBSW siejami kauniečiai. 1995 metų vasarį, likus metams iki Adolfo Šleževičiaus vadovaujamos 6-osios Vyriausybės kadencijos pabaigos, žvejybos laivynui „Jūra“ buvo paskelbtas bankrotas. Darbo neteko keli tūkstančiai žmonių, per įmonės likvidavimą buvo į metalo laužą supjaustyta per 100 žvejybos laivų. Valstybė patyrė 4,5 mln. litų (tuo metu - beprotiškai didelė suma) žalą.

1999 metų spalio 29-ją įmonės „Mažeikių nafta“ akcijų paketas kartu su koncerno valdymo teise buvo už 75 mln. JAV dolerių parduotas amerikiečių koncernui „Williams International“. Specialistų vertinimu, dėl šio sandorio Lietuvos valstybė patyrė mažiausiai 800 mln. litų nuostolį. „Williams“ gautą dovaną netrukus perleido Rusijos kompanijai „Jukos“. Sutartį pasirašė tuometė socialinių reikalų ir darbo ministrė Irena Degutienė (dabar - Seimo pirmininkė).

1999 metų pabaigoje už 1 litą buvo parduota akcinė bendrovė „Lietuvos kuras“. 59 mln. litų paskolų su valstybės garantija paėmusią bendrovę įsigijo Olandijos bendrovė „Kopske“ ir vėliau įmonės turtas buvo išparceliuotas. Faktiškai įmonę įsigijo Izraelio pilietis. Parduodant „Lietuvos kurą“ už 1 litą, bendrovės vertė siekė 184 mln litų. 2000 metais, kai Vyriausybei vadovavo premjeras Andrius Kubilius, „Lietuvos kurui“ papildomai pervesta 18 mln. litų.

2003 metais už 57,55 mln. litų buvo parduota didžiausia šalyje alkoholio gamintoja „Alita“. Tačiau išaiškėjo, kad geriausią kainą už „Alitą“ - net 90,7 mln. litų - buvo pasiūlęs iš pirkimo konkurso eliminuotas Italijos verslininkas Luidžitercas Boska (Luigiterco Bosca). Italui kreipusis į teismą, Valstybės turto fondas išmokėjo L.Boskai 1,75 mln. litų kompensaciją. Seimo specialioji komisija nustatė, kad Lietuvos valstybė, privatizuodama „Alitą“, patyrė 35,905 mln. litų žalą. Dėl valstybės nuostolių buvo nuteistas tuometis Valstybinio turto fondo vadovas Povilas Milašauskas. Aukščiausiasis Teismas neseniai jį išteisino.