Man teko kaip tik tuo metu gyventi Vilniuje ir aktyviai dalyvauti tame istoriniame procese. Tiesa, buvau tada dar gana jaunas, vos tik išlaikęs eksternu brandos atestato egzaminus. Tad ir mano vaidmuo tegalėjo būti antraeilis. Dirbau tada Lietuvos Tarybos leidžiamo laikraščio „Lietuvos aido“ redakcijoje. Buvau redakcijos sekretorius, vedąs reikalus su vokiečių cenzūra, kuriai tad turėjau patiekti ir Vasario 16 dienos akto tekstą. Faktinasis to laikraščio redaktorius buvo tarybos narys Petras Klimas. Gražu ir didinga buvo susirinkus visiems 20 tarybos narių kukliose Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose, Vilniuje, Didžiojoje g. nr. 2, daktarui Basanavičiui perskaičius tekstą, vienu balsu priimti Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją.
Tačiau vienas dalykas buvo priimti tą aktą savo tarpe, bet visai kitas reikalas paskelbti jį urbi et orbi, padaryti jį žinomą Lietuvoje ir pasaulyje. Buvo savaime aišku, kad tas dokumentas turi būti paskelbtas artimiausiame „Lietuvos aido“ numeryje. Juk tai tarybos leidžiamas laikraštis. Bet taip pat buvo aišku, kad esamomis okupacinėmis sąlygomis tai buvo revoliucinis aktas, padarytas prieš karinės valdžios valią, ir todėl karo cenzūra jo jokiu būdu laikraštyje nepraleis. Mes, redakcijos žmonės, su Petru Klimu priešaky šitai labai gerai žinojome. Jau turėjome patyrimo, kad cenzorius, radęs anksčiau kuriame nors straipsnyje posakį „nepriklausoma Lietuva“ (vertime, o viskas reikėjo versti į vokiečių kalbą) – „unabhängige Litauen“, braukdavo žodį „unabhängige“ ir viršuj įrašydavo raudonu „selbständige“ („savarankiška“).
Mums redakcijoje kilo dar ir kita problema. Leidimas leisti „Lietuvos aidą“ vokiečių buvo duotas su sąlyga, kad jame nebus ne tik palikta baltų vietų, bet kad numeris privalo reguliariai išeiti, jei cenzūros jame išbraukta ne daugiau kaip trečdalis teksto. Todėl mes vis laikydavome nemažą atsargą cenzūros leisto rinkinio, kad galėtume užkišti spragas, kur į vakarą cenzorius paišeliu padarydavo. Dabar betgi reikėjo daryti kaip tik priešingai. Reikėjo paruošti juo labiau necenzūringą numerį, kad būtų išbraukta daugiau kaip trečdalis teksto ir numeris galėtų nebaudžiamai neišeiti. Negalėdami išspausdinti Nepriklausomybės Deklaracijos, mes nenorėjome išleisti laikraščio normaliai, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Vasario 16 d. tais metais buvo šeštadienis, tad laiko turėjome pakankamai. Tarėmės surinkti deklaracijos tekstą stambiomis raidėmis per visą pirmąjį puslapį. Į kitus puslapius sudėjome ištraukę iš redakcijos krepšio aiškiai necenzūringus straipsnius. Šitaip sustatytą numerį nunešiau pirmadienio vakare, apie 10 valandą, į „Deutsche Pressestelle“ cenzūrą. Paprastai man tekdavo palaukti apie pusvalandį ar valandą. Bet šį kartą aš ten išsėdėjau apie tris valandas. Jau įduodamas mačiau, kad cenzoriui tai buvo lyg karšta bulvė, su kuria jis nežinojo, kas daryti. Per ploną sieną girdėjau skambinant telefonu į Obostą, o iš ten tikriausiai ir į Berlyną. Ir kartkartėmis šūktelėjimus „donnerwetter“. Pagaliau atnešė man išcenzūruotą numerį. Ponas Klimas man buvo sakęs, kad jis lauks redakcijoje, kol sugrįšiu iš cenzūros. Grįžtu, o jo jau anksčiau susižinota su spaustuvės savininku, geru patriotu, lietuviu Martynu Kukta. Tik pamatęs išcenzūruotą numerį, Klimas tuojau paskambino Kuktai sutartą žodį, o man pasakė „eiva į spaustuvę“. Pakeliui paaiškėjo – išspausdinsime kelis šimtus egzempliorių sumažintos apimties numerio su Nepriklausomybės Deklaracija ir tuojau slapta išparceliuosime. Spaustuvėje radome tik savininką Kuktą ir jo padėjėją Antaną Dirsę. Visi darbininkai buvo paleisti namo pasakius, kad numeris neišeis. Keturiese aptvarkėme rinkinį ir mašinos pradėjo kepti. Išspausdinome, kiek pamenu, apie 500 egzempliorių. Tą pačią naktį jie buvo visi iš spaustuvės išvežioti po privačius Vilniaus lietuvių butus ir iš ten kiek paplito po kraštą.
Dar paslaptingesnis, tiesiog skamba kaip „mystery story“, buvo Nepriklausomybės Deklaracijos išsiuntimas į užsienį. Prisiminiau tiek, kad čia buvo kažkaip įpinta panelė Jadvyga Chodakauskaitė, vėliau – Tūbelienė, todėl dabar parašiau jai laišką prašydamas painformuoti mane, ką apie tai prisimena.
Ji buvo maloni atsakyti ir savo laiške taip rašo: „Gerbiamasis, skubu pranešti, ką atsimenu tamstą interesuojančiu klausimu. Nors, deja, neturiu jokių užrašų, bet kaip tik apie persiuntimą Nepriklausomybės Deklaracijos į Vokietiją, turiu labai ryškų atsiminimą, kadangi ir man teko jame dalyvauti. Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Woehrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Woehrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“
Daktaro Šaulio liudijimu, deklaracijos tekstas buvo rytojaus vakarą persiųstas Berlynan Reichstago atstovui Ercbergeriui. Faktas, kad jau vasario 18 dieną „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“ ir „Kreuz-zeitung“ paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Deklaraciją, o Katalikų centro pirmininkas Gröber perskaitė tą aktą pačiame Reichstago plenume. Bet Vokietijos vyriausybė pažiūrėjo į tai labai nepalankiai ir kitiems vokiečių laikraščiams tuojau buvo uždrausta tą aktą persispausdinti ar dėti dėl jo komentarus.
Gana įdomus dar klausimas, kaip greitai ir kiek plačiai Vasario 16-osios Aktas pasidarė žinomas Vakaruose, o ypač Amerikoje ir Amerikos lietuvių tarpe. Norėdamas šį klausimą išsiaiškinti, aš kreipiausi į kai kuriuos senosios kartos Amerikos lietuvių veikėjus. Pirmoje eilėje – Lietuvos konsulą Los Andžele poną Julių Bielskį, kuris 1917 ir 1918 m. buvo Amerikos lietuvių tautinės tarybos pirmininkas ir Lietuvių informacijos biuro Vašingtone vedėjas. Iš gautųjų atsakymų man paaiškėjo, kad tikrąją datą nustatyti sunku. Aišku tik tiek, kad karo metu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo Amerikos lietuvius labai lėtai ir buvo jų čia priimama su dideliais rezervais. Tai štai Amerikos lietuvių visuotinis seimas Niujorke 1918 m. kovo 13–14 d., kur svarbiausias klausimas buvo kaip tik Lietuvos laisvė, apie Vasario 16-osios Aktą nė neužsiminta ten. Matyt, jo nė nežinota. Ir net tų pat metų gegužės 3 d., kai prezidentas Vilsonas priėmė didelę 16 ar 20 žmonių lietuvių delegaciją, tos delegacijos įteiktame memorandume Vasario 16-osios Deklaracija neminima. Tai buvo po pusantro beveik mėnesio po jos priėmimo Vilniuje. Amerikos lietuviai operavo daugiausia Vilniaus lietuvių konferencijos priimtais nutarimais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą