Dar 2015 metais buvo pasigirdę raginimų iki šimtmečio minėjimo 2018-ųjų vasarį pastatyti Vilniuje paminklus Jonui Basanavičiui ir A. Smetonai. Tačiau paaiškėjo karti tiesa - pirmojo Lietuvos prezidento kratomasi kaip simbolio, nesuderinamo su demokratinės valstybės ir atviros visuomenės idealais.
Iki šiol netyla diskusijos, kaip reikėtų įvertinti, o gal ir pagerbti vieną ryškiausių šio laikotarpio figūrų.
Istorikai pasidalinę į dvi skirtingas stovyklas: vieni už tai, kad pirmajam šalies vadovui rodome nepakankamai dėmesio, kiti - kad A. Smetona didesnio dėmesio ir nėra vertas.
Pakalbinome keletą žinomų Klaipėdos ir šalies istorikų ir paprašėme atsakyti į klausimą: reikia pagerbti pirmąjį šalies prezidentą ar ne?
Smetona ir Basanavičius - lygiavertės asmenybės
Istoriko išsilavinimą turintis verslininkas Mindaugas Karalius:
- Jeigu lyginti asmenybių indėlį į Lietuvos valstybingumo atkūrimą, tai manau, kad Antanas Smetona ir Jonas Basanavičius yra beveik lygiavertės asmenybės.
J. Basanavičių galima laikyti patriarchu ir pačios atgimimo idėjos tėvu, o A. Smetona šiuos sumanymus įgyvendino. Tam jis paskyrė savo gyvenimą nuo pat 1907 metų, kai buvo Lietuvos demokratų partijos narys ir pirmininkas, iki pat 1940 metų, kol buvo veikiantis ir oficialus prezidentas. Teisiškai jis ir toliau buvo Lietuvos prezidentas, netgi pasitraukęs į užsienį: į Vokietiją ir Šveicariją, o vėliau į JAV.
Kokią žinią siųsti visuomenei?
Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis darbuotojas daktaras Alvydas Nikžentaitis yra įsitikinęs, kad Smetona, kaip istorinis prezidentas, galėtų būti gerbiamas, bet tikrai nenorėtų, kad šiam žmogui būtų skirti kažkokie specialūs atminimo ženklai - statomi paminklai ar kokie nors metai pavadinami Smetonos metais.
Pasak istoriko, kalbant apie A. Smetonos asmenybę, itin svarbūs tampa ne tiek profesionalų istoriniai vertinimai, kiek "tai, kokią žinią mes norime pasiųsti dabartinei visuomenei, kokius idealus mes norime puoselėti".
Vis dėlto A. Nikžentaitis kviečia nepamiršti, kad A. Smetonos autoritarinį valdymą lydėjo ryškus visų visuomenės sluoksnių nusivylimas. Kai 1940 metais atėjo rusai, buvo toks trumpas laikotarpis, kai žmonės, tarp jų ir politinių partijų veikėjai, nesusigaudydami, kas čia įvyko, džiaugėsi, kad galų gale Smetonos valdžios nebėra.
Smetona liko užribyje
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys:
- Manau, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste Antanas Smetona liko lyg ir užribyje. Ar galėtų būti kitaip? Iš tikrųjų patys Lietuvos istorikai yra šiokioje tokioje kryžkelėje, kadangi yra dvi priešingos nuomonės. Viena, kad A. Smetona dėl pasitraukimo iš šalies yra kažkuria prasme išdavęs Lietuvą. Kita situacija - dėl jo vaidmens 1926 metais įvykdytame kariniame perversme.
Mano manymu, Smetona nepelnytai liko užribyje. Jau tas faktas, kad mes kalbame apie Lietuvos Respubliką iki 1940-ųjų ir ją įvardijam kaip smetoninę Lietuvą ir jokio kito pavadinimo šiam laikotarpiui neturime. Tai rodo, kad kultūrinėje atmintyje visi šio laikotarpio laimėjimai yra susieti su vienu asmeniu - Antanu Smetona.
Pažangu yra tai, kad jau prasidėjo diskusijos smetoninę Lietuvą lyginant su Lietuva nuo 1990-ųjų metų. Istorikai prieina prie nuomonės, kad smetoninės Lietuvos laimėjimai sąlygiškai buvo didesni. Kazys Grinius ir Aleksandras Stulginskis valdė Lietuvą tik trumpas atkarpas. O Smetonos, kaip profesionalaus politiko, valdymo laikotarpis tęsėsi nuo pat 1918 metų.
Be to, mano nuomonę suformavo Lietuvos ambasadoriaus Berlyne Kazio Škirpos atsiminimai. Jo ir prezidento Smetonos santykiai buvo labai įtempti. Bet Škirpa Smetoną vertino pozityviai. Jeigu Smetona "nenuėmė" Škirpos iš pareigų, netgi kai jie konfliktavo, tai rodo, kad kaip diktatorius jis buvo nelabai koks.
Dabar toks ambasadorius būtų nušalintas per vieną dieną. Škirpa apie Smetoną yra papasakojęs dar vieną dalyką. Kai jis paklausė prezidento, kodėl šis po 1926 metų perversmo nėjo prie normalios demokratinės valstybės, Smetona atsakė, kad "mes dar prie to nepriaugome. Dabar yra tik toks instrumentas, su kuriuo Lietuva gali sparčiausiai judėti į priekį."
Šiandien A. Smetona prisimenamas ir kaip vienas valstybės tėvų kūrėjų, Vasario 16-osios Akto signataras bei pirmasis prezidentas, ir kaip 1926-ųjų gruodžio 17-osios valstybės perversmo lyderis, paskubinęs demokratinės santvarkos griūtį bei įtvirtinęs autoritarinį valdymo modelį, o galiausiai, prasidėjus režimo griūčiai ir sovietinei okupacijai, sprukęs iš Lietuvos.
Tačiau nėra lengva rasti kitą tokią asmenybę, kurios gyvenimą žymėtų tokie prieštaringi faktai ir jų interpretacijos.
A. Smetonos nereikia garbinti
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Nerijus Šepetys tikina, kad A. Smetona kaip politinė figūra šiandien negali būti pernelyg išaukštinamas, ir pabrėžia, kad būtent Nepriklausomybės kovose dalyvavę savanoriai, nekaltų žmonių gelbėtojai, pilietinio nepaklusnumo aktyvistai ir tie patys partizanai, o ne A. Smetona yra ryškiausi atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio herojai.
N. Šepetys, pripažįsta, jog būtent A. Smetona iš visų tarpukario Lietuvos veikėjų iki šios dienos yra prisimenamas bene tiksliausiai ir išsamiausiai. Tačiau nemažai nerimo jam kelia požiūrio į A. Smetoną kaita.
"Sąjūdžio laikais ir Nepriklausomybės pradžioje <...> jis buvo, ko gero, vertinamas gerokai prasčiau negu dabar, kai mes matome, kad tas tvirtos rankos ilgesys demokratinėje valstybėje stiprėja kaip regione, taip ir Lietuvoje. Ir aš manau, kad šitie dalykai dabar žmonėms turbūt jau labiau patinka, nes atrodo - "o, tvarka buvo", - mano N. Šepetys.
Jo neaprėpia kaip asmenybės
Profesorius ir diplomatas Alfonsas Eidintas:
- Mano įspūdis toks, kad Smetonos nelabai aprėpia nei žurnalistai, nei politikai, nei, turbūt, ir dauguma istorikų. Neaprėpia jo kaip asmenybės, kuri yra ir prieštaringa, ir svarbi. O kai tu negali pasakyti apie žmogų, taip ir išeina, kad geriau prie jo nekišti nagų.
Todėl mes ir painiojamės: statyti jam paminklą ar nestatyti, tarsi baiminamės, kad jo nepervertintumėme.
Akivaizdu, kad tai buvo savo laikmečio didi istorinė asmenybė, kurio politikoje geriausi darbai ir nuopelnai susimaišė su sprendimais, vertinamais labai įvairiai, o dažnai labai blogai. Aš turiu galvoje autoritarinį režimą.
Kai tik įsisiūbuoja diskusija dėl 1940 metų, dažnai taip išeina, kad Smetona kaltesnis už 1940 metų okupaciją negu Sovietų Sąjunga.
Kompromisinė figūra
Vytauto Didžiojo Universiteto Istorijos katedros profesorius dr. Egidijus Aleksandravičius vadina A. Smetoną - "kompromisine figūra", kuri, nors ir negalėdama būti pavyzdžiu demokratinei visuomenei, "buvo geriausia, kas mus galėjo ištikti tuo metu ir tokioje situacijoje" .
Rodo mūsų nebrandumą
Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys:
- Nesugebėjimas įvertinti prezidento Smetonos nuopelnų, rodo tam tikrą mūsų nebrandumą, arba iš sovietijos atėjusią vadų baimę. Mūsų visuomenė dabar negali parodyti deramą paramą pirmajam Lietuvos prezidentui ir tai yra mūsų visuomenės silpnumo požymis. Aš dažnai girdžiu kalbas apie perversmą, bet norėčiau priminti Pilsudskio perversmą Lenkijoje, kuris pareikalavo trijų tūkstančių žuvusiųjų. Pažiūrėkime, kaip lenkai gerbia savo lyderį.
Gajūs sovietinių ideologų štampai
Filosofas Vytautas Rubavičius pastebi, kad Lietuvos valstybingumo šimtmečio akivaizdoje vis labiau imame suvokti, kokį didžiulį įvairiapusį lietuvybės tvirtinimo ir nepriklausomos modernios valstybės kūrimo darbą atliko žurnalistas, kultūrininkas, politikas, o vėliau - ir prezidentas Antanas Smetona. Tas suvokimas verste verčia kelti klausimą - kodėl mūsų kultūrinėje istorinėje atmintyje Smetonos vaidmuo yra toks nuvertintas, sumenkintas ir net ironiškas.
Kodėl iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusioje Lietuvoje tokie gajūs sovietinių ideologų suformuluoti Smetonos veiklą vertinantys štampai, išplitę ir dalies visuomenės sąmonėje. Okupantų įniršis suprantamas - iš visų Baltijos šalių prezidentų tik jo vieno nepavyko įkalinti ir priversti savo parašu patvirtinti okupacinį "išvadavimą". Suprantamas ir lenkų kultūriniame bei politiniame mentalitete įsitvirtinęs neigiamas požiūris į Smetoną - jis buvo nuosekliausias lietuvybės tvirtinimo ir naujos valstybės kūrimo ideologas bei praktikas, kurio veikla daug prisidėjo prie Vilniaus išsaugojimo Lietuvai.
Atgavę nepriklausomybę, taip ir nesugebėjome deramai įvertinti Smetonos veiklos, nes patekome į naujos europinės ideologinės konjunktūros aplinką, kurioje netoleruojami su nacionalizmu, nacionalinės valstybės ideologija ir autoritarizmu siejami istoriniai veikėjai.
Smetona atmeta visokias rasistines, didžiavalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir žeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje "tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai", tačiau priduria svarbią politinę įžvalgą: "Bendraudami savybėje, jie turi žinoti savo teisių ribą, kad nedarytų valstybės valstybėje."
Gal Smetona netiko Lietuvos elitui?
Istorikas Vygantas Vareikis akcentuoja, kad 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas valstybės atstatymo aktas buvo ne tik lietuvių inteligentijos valios išraiška, kurią palaikė aktyvesnioji gyventojų dalis, bet taip pat ir Pirmojo pasaulinio karo rezultatas. Jo manymu, valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimų metu svarbiausi asmenys viešojoje erdvėje buvo prezidentė Dalia Grybauskaitė ir istorinio dokumento atradėjas Liudas Mažylis. Iš kitų figūrų dominavo Jonas Basanavičius, kuriam metų pabaigoje Vilniuje bus pastatytas paminklas.
"O kur ryškiausia Lietuvos figūra, prezidentas Antanas Smetona, su kurio vardu yra susijusi visa tarpukario Lietuvos politinė raida? - stebisi V. Vareikis. - Sovietmečiu aną Lietuvą žmonės vadindavo "smetonine". Gal Smetonos figūra netiko šiuolaikiniam posovietiniam Lietuvos elitui, kuris kaip mantrą kartoja tuščius ir jau pabodusius burtažodžius apie demokratiją, laisvę, nepriklausomybę? O štai Smetona nuo 1926 metų buvo autoritarinis Lietuvos vadovas. Tačiau jo vaidmuo kuriant šią `Lietuvą kaip ir dirbant Lietuvos Taryboje Vilniuje karo metais buvo išskirtinis."
Istorikas V. Vareikis primena, kad prasidėjus karui Antanas Smetona atsargiai piešdamas ateities vizijas, nes tuo metu Vilnius buvo rusų valdžios kontroliuojamas, rašė: "Kas bus po karo? Kaip atrodys Europos žemėlapis?" Jis samprotavo, jog jeigu įvyktų taip, kad Mažoji Lietuva būtų įjungta į Didžiąją, "Nemunu siektume jūrą, atgautume Klaipėdą. Kada ir kuo pasibaigs karas, nūdien veltui spėtume. Tačiau ir tebekariaujant reikia budėti mūsų inteligentijai, reikia spiestis drauge."
Semiotikas Algirdas Julius Greimas emigracijoje parašytame taikliame straipsnyje pažymėjo, jog tarpukario Lietuvos ekonominė revoliucija, kultūrinis lūžis ir Vakarų modelio pasirinkimas, ir pagaliau, galutinis lietuviškumo įsitvirtinimas, Lietuvos sulietuvinimas globaliai leidžia kalbėti, juos apibūdinant kaip "Smetonos laikus".
Trumpa biografija
Gimė: 1874 m. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime.
Studijavo: Peterburgo universiteto Teisės fakultete, du kartus iš jo šalintas, tačiau universitetą baigė 1902 m.
Gyveno: Vilniuje, Kaune, Peterburge, Vokietijoje, JAV.
Mirė: 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, JAV.
A. Smetona nuo pat mažumės linko prie knygų. Todėl šeima nutarė jį vienintelį išleisti į mokslus. Dabar keliolikos kilometrų A. Smetonos kelią į Taujėnų pradžios mokyklą žymi atminimo lentelės.
Gal dėl to, kad pačiam kelias į mokyklą buvo toks tolimas, tapęs prezidentu A. Smetona nutarė savo gimto kaimo vaikų gyvenimą palengvinti.
1935 m. kitapus gatvės nuo jo gimtinės išdygo moderni pradžios mokykla, pavadinta A. Smetonos vardu. Užugirio mokykla buvo labai moderni: turėjo centrinį šildymą, kanalizaciją ir vandentiekį, didelę salę ir du butus mokytojams.
Atidarymo dieną į mokyklą žengė 50 mokinukų. O dabar čia liko tik muziejus. 2013-aisiais šią mokyklą teko uždaryti, nes joje nebeliko kam mokytis.
Sovietų okupacijos metais mokyklos pastatas tapo propagandos taikiniu. Buvo teigiama, kad tai čia buvo A. Smetonos dvaras, kurį jis neva gavo dovanų šešiasdešimtojo gimtadienio proga. Šiuo propagandiniu pasakojimu meluota dukart. Pirma, šiame pastate A. Smetona ir jo šeima niekada negyveno. Antra, jis niekada nėra gavęs dovanų dvaro.
2013-aisiais šią mokyklą teko uždaryti, nes joje nebeliko kam mokytis.
Pats A. Smetona, baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau - Mintaujos gimnazijoje, iš kurios buvo išmestas už tai, kad atsisakė per pamokas kalbėti rusiškai.
Lietuvoje siaučia badas, nėra pinigų, o reikia kurti valstybės institucijas. Dar labiau situacija pablogėja, kai ima siausti Raudonoji armija ir Lietuvos Vyriausybė nutaria kraustytis į Kauną. A. Smetona išvyksta į Vokietiją, o jo šeima į Šveicariją. Daug kas kaltina A. Smetoną pabėgimu, bet jis grįžta su 100 mln. markių paskola ir tokias kalbas užtildo, nes pinigai besikuriančiai valstybei labai reikalingi.
1919 m. balandžio 4 dieną A.Smetona Tarybos išrenkamas Lietuvos prezidentu.
Tapti pirmuoju prezidentu - nelengva, nėra jokių institucijos tradicijų. Lenkija jau gviešiasi Vilniaus, o Vokietija vis dar ieško galimybių išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje.
A.Smetona - devyniomis kalbomis kalbantis politikas, Platono mėgėjas, taktikas, strategas.
Sovietai bandė sukurti ir mitą esą Smetonos buvo labai turtingi. Tačiau ar tikrai turtinga pagyvenusi pora būtų turėjusi skolintis tam, kad įsirengtų namus?
A.Smetona puikiai įspėja nacių grėsmę ir dar 1933 m. pasisako prieš Vokietijos fašizmą. Prezidentas neapsidžiaugė net Lietuvai atgavus Vilnių. Jis puikiai suprato, kad kartu su Vilniumi čia dislokuoti sovietų kariai yra rimta grėsmė prarasti nepriklausomybę. 1939 m. buvo parengti gynybos planai, kaip gintis nuo Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos. Nustatyta, kad mobilizuoti įmanoma iki 100 000 vyrų.
Prezidentas buvo įsitikinęs, kad Lietuva turi gintis ginklu. Deja, premjeras Antanas Merkys grįžęs iš derybų Maskvoje nesugeba deramai prezidento informuoti, kas gali grėsti Lietuvai ir nereikalauja sprendimo dėl kariuomenės mobilizacijos. Prezidentas A.Smetona, nujausdamas grėsmę, tradicinėje vardadienio šventėje Užugiryje nepasirodo ir lieka Kaune. Čia atvykusią žmoną A.Smetona jau įspėja, kad gali tekti trauktis.
1940 birželio 15-osios naktį Rusija pateikia Lietuvai ultimatumą.
A.Smetona, vildamasis, kad Lietuva dar gali gintis, skubiai šaukia Vyriausybės posėdį ir laukia telegramos iš Maskvos su tiksliu ultimatumo tekstu. Naktį į prezidentūrą sulekia ministrai.
Teisininkas A.Smetona sumoja, kad vien prezidento žodžio nepakaks, kad Lietuva gintųsi, kai tam nepritaria Ministrų kabinetas. Skubiai jam tenka galvoti, ką daryti toliau, kai Vyriausybė trauktis nenori ir linksta ultimatumui nusileisti. A.Smetona nutaria laikinai neva jam "sunegalavus" pavesti prezidentą pavaduoti A.Merkiui, o nauju premjeru paskiria Stasį Raštikį. Pats nutaria trauktis į Vakarus ir taip nesudaryti galimybės okupantams įteisinti Lietuvos užgrobimo.
Nė vienas iš A.Smetonos anūkų ir proanūkių negrįžo gyventi į Lietuvą. Tačiau bent du prezidento palikuonys yra aplankę šalį, kuriai A.Smetona vadovavo. Dabar iš trijų A.Smetonos anūkų dar gyvas Vytautas. Jis pasirinko muziko kelią, turi didelę šeimą - septynis vaikus.
Valstybę kuriame patys
Klausimas, kodėl Antano Smetonos vardas neskamba viešose politikų kalbose, tebelieka atviras. Kaip XX amžiuje nepatiko jis nei komunistams, nei liberaliesiems politikams, nei dešiniesiems, kurie jį laikė "per minkštu", taip ir šiandien jis nerado vietos valstybingumo šventėje.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis - tai istorija, kurią kūrė visi Lietuvos žmonės. Šventė - ne tik monumentai, prašmatnūs renginiai ar pompastiškos kalbos. Galime ignoruoti pirmąjį šalies prezidentą Antaną Smetoną. Galime vadinti jį išdaviku, bailiu, diktatoriumi. Galime iki mėlynumo įtikinėti visuomenę, kad jis nevertas jokio paminklo ar kitokio rimtesnio įamžinimo.
Bet nuo to tikrai nesumenks pirmojo šalies prezidento Antano Smetonos indėlis į Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Pagaliau, valstybė yra ne tai, ką gauname, o tai, ką joje sukuriame patys.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą