Keisti Seimo posėdžių paveikslėliai

Keisti Seimo posėdžių paveikslėliai

Ir ne kur nors kitur, ne rūsio aludėje, o Seime. Pažiūrėjus 12 rudens sesijos transliacijų tuo abejoti neįmanoma. Seime kovėsi ne aukštoji, valstybę kurianti ir bendriems tikslams visuomenę telkianti viešoji politika, o siaurų partinių interesų ir aitrių asmeninių ambicijų aistros.

Po 5-o posėdžio tapo aišku, kad apie 2 K ar K+B, net iširus valdančiajai koalicijai, jau nebebūtų kalbama.

Tokios neigiamos įkrovos Seimo dar neturėjome.

Rezultatai

Per 12 atidžiai stebėtų Seimo posėdžių opozicija, mano skaičiavimu, pateikė 66 įstatymų projektus ar veikiančių įstatymų pataisas. 62 pasiūlymai buvo atmesti kaip „neatitinkantys, mažareikšmiai, nekonstruktyvūs“ ir t.t. Tačiau ir posėdžiaujantiems, ir žiūrintiems buvo aišku - atmetė todėl, kad juos siūlė opozicionieriai.

Bemaž visada, kai į tribūną žengdavo opozicijos atstovai, galėjai lažintis, kad visos jų kalbos dangaus nepasieks. Taip ir nutikdavo. Tribūną opozicionieriai palikdavo gerokai apgenėti, kupini apmaudo, nieko arba beveik nieko nelaimėję.

Ir tik tuomet, kai priimamų įstatymų nuostatos kokiu nors kampu atsimušdavo į ES direktyvų nuorodas, abi besikaunančios pusės bematant susiglostydavo pasišiaušusias savo plunksneles - prieš ES direktyvų buldozerį visi iki vieno atrodė pilki ir bereikšmiai.

Įdomu tai, kad visiems svarbiems (valdančiųjų supratimu) Seimo posėdžiams pirmininkaudavo arba pati pirmininkė, arba du koalicijos deleguoti jos pavaduotojai, tuo tarpu opozicijai atstovaujantys pavaduotojai Virginija Baltraitienė ir Česlovas Juršėnas būdavo neprileidžiami - posėdį, rupūs miltai, galėjo nuvairuoti ne į tą pusę.

Koalicijos deleguotas Seimo pirmininkės pavaduotojas, garsus „sveikatos transformeris“ Algis Čaplikas posėdžius vedė kolūkio pirmininko stiliumi: gal jau nebereikia kalbėti, a? Gal jau ir taip viskas aišku, a? Elgėsi taip dirgliai, lyg sėdėtų prastoje valgykloje nuo alkio kenčiančiu veidu, o padavėja vis nepasirodo ir nepasirodo... Iš pono A.Čapliko kenčiančios povyzos galėjai justi: jeigu ne tos nieko nekeičiančios opozicionierių kalbos, tai koalicija įstatymų ir jų pataisų priimtų dvigubai trigubai daugiau. Ponas A.Čaplikas yra inžinierius statybininkas. Jis įpratęs skubėti, kad cementas nesukietėtų.

Revanšai

Bet ateidavo opozicijos sužydėjimo diena - vadinamoji Vyriausybės valanda. Ministrai susėsdavo prie ilgo „teisiamųjų“ barjero. Opozicionieriai „egzekucijai“ gerai pasiruošdavo. Jų nusmailinti partiniai liežuviai geldavo skaudžiau nei širšės. Toks jaunas partinis Andrius, greičiau tinkantis premjerui Andriui į sūnus, pradėdavo: aš kaip Andrius pasakysiu ne kaip ministrui pirmininkui, o kaip Andrius Andriui, kad Vyriausybė nekvalifikuotai sprendė... Maždaug tokiu stiliumi, peržengiant politinio padorumo ribas, buvo vanojami visi ministrai. Pakeltas tonas, įžeidūs žodžiai, replikos smigo iš visų opozicijos kampų. Koalicionieriai atsišaudė ne ką prasčiau: tik jums taip atrodo, kad Vyriausybė dirba prastai, o iš tikrųjų yra visai kitaip - ją giria Europa. Puolate kritikuoti, o patys nieko svarbaus nei valstybei, nei visuomenei taip ir nesugebate pasiūlyti.

Verta pasakyti, kad Vyriausybės valandos metu koalicijos narių salėje veik nelikdavo. Ištuštėjusi salė opozicionieriams turėjo parodyti, kad visi jų puolimai yra niekų darbas - koalicijos valdomas valdžios karavanas kaip ėjo savo keliu, taip ir eis, palosit ir nustosit - tokia jūsų duona.

Vyriausybės valanda netrukus pasibaigdavo ir visi tylomis lyg per laidotuves išsiskirstydavo dėl nieko nesutarę ir dar labiau vieni nuo kitų nutolę.

Kodėl taip nutiko

Seimas nustojo būti viešosios politikos buveine. Jis tapo partinių grumtynių vieta.

Mano galva, taip nutinka visuomet, kai į vienos partijos ar giminingos koalicijos rankas patenka Parlamentas, vykdomoji valdžia, šalies finansai ir turtas. Partinė koalicija leidžia įstatymus, pasiskiria savus ministrus, išsirenka ministrą pirmininką, Seimo pirmininkę, ji tvarko visus finansus ir pati save... kontroliuoja.

Dingsta valdžių atskiriamumo, parlamentinės kontrolės principai, kurie ir sudaro parlamentinės demokratijos esmę. Seimo pirmininkė Irena Degutienė negali kontroliuoti savo partijos vadovo, ministro pirmininko, nes ji pati yra vadovaujančios partijos šefo pavaduotoja!

Seimo narys nepartinis Julius Veselka vieno posėdžio metu paklausė Andriaus Kubiliaus: gal kas Vyriausybės rūmus okupavo, kad nuolat sėdite Seime? Gal Vyriausybėje nebėra kitų darbų? Į tai Seimo pirmininkė atsakė: bet juk jis Seimo narys.

Iš 12-os mano stebėtų posėdžių - 5-iuose A.Kubilius sėdėjo nuo ryto iki vakaro. Sėdėjo tam, kad balsuotų ir visad pasakytų paskutinį žodį, užtariantį koalicijos viršenybę priimant įstatymus ar jų pataisas. Tarsi koks partinis dievas trijuose asmenyse: Seimo nario, koalicijos vadovo ir Vyriausybės vadovo. Į savo glėbį suėmus visus šalies finansus, turtą, Parlamentą ir vykdomąją valdžią, šalyje įsigali partinio monopolio valdžia ir tiesa. Šiuo požiūriu nuo anų laikų per 20 metų toli nenubėgome.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder