Miesto gimtadieniui
Permainos po Antrojo pasaulinio karo pakeitė Baltijos pakrantės demografinį žemėlapį. Nuo nuo Leningrado iki Vismaro įsivyravo Pax Sovietica.
Vokiečiai išnyko iš šiaurinės Baltijos miestų. Klaipėda ir Gdanskas liko be gyventojų, sovietų kontroliuojama Baltijos pakrantė buvo pradėta rusifikuoti tiek ekonominiais, tiek politiniais sumetimais.
Nobelio premijos laureatas Czeslaw Milosz taip apibūdino pokarinius pokyčius prie Baltijos: "Miestuose dažniau išgirsi rusų kalbą nei estų, latvių ar lietuvių. Komunistų partijos vadovybėje ir tarp aukštųjų valdininkų vyrauja rusiškos pavardės, o dalis čionykščių pavardžių tampa
kasdieniam vartojimui skirtais pseudonimais. Anot Maskvos, Sovietų Sąjungos gyventojus būtina išmaišyti: tiktai sutirpdžius atskiras tautas rusiškoje jūroje bus pasiektas tikslas - vieninga kultūra ir vieninga universali kalba. Teritorija, anksčiau jungusi Baltijos valstybes su Vokietija, Rytų Prūsijos pakraštys, buvo apgyvendinta grynais rusais, didžiausias miestas Kenigsbergas, kuriame gimė ir visą gyvenimą praleido Kantas, buvo pervadintas Kaliningradu ir dabar nesiskiria nuo Tulos arba Samaros. Katilas, kuriame verda Pabaltijo tautos, turi būti sandariai uždarytas".
Klaipėdoje pasijuto įtampa tarp lietuvių ir rusų tautybės žmonių, nors Stalino laikais niekas atvirai nepasitenkinimo nedrįso reikšti. Lietuviai buvo persekiojami. Išlikę dokumentai byloja apie lietuvių, dirbusių miesto švietimo skyriuje, atleidimą už neva fašistinės literatūros laikymą. "Fašistine literatūra" buvo vadinamos smetoninių laikų knygos, o netekti darbo buvo galima paprieštaravus teiginiui, kad Smetonos laikais lietuviai su vyžom vaikščiojo ir tik sovietiniai išvaduotojai laisvę atnešė.
Pirmasis po karo Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas neteko posto 1946 metų pabaigoje, kai pradėjo kritikuoti sovietų armijos karininkų, kurie savavališkai užiminėjo miesto pastatus ir naikino interjerą, elgesį.
Rusų kalba dominavo Klaipėdoje. Nors valdžia stengėsi sudaryti iliuziją, jog tautos turi lygias teises (jei pirmasis komunistų partijos sekretorius būdavo lietuvis, tai antrasis būdavo rusas ir atvirkščiai), bet gyvenimas įnešdavo savų korekcijų. Jeigu parduotuvėje užklausta pardavėja neatsakydavo rusiškai, ji galėdavo sulaukti "nacionalistės" epiteto. Bet ne atvirkščiai.
Bus daugiau. Rytoj - apie Vilhelmo kanalą
Vygantas VAREIKIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą