Klaipėdos miesto istorijos

Praeitis

Rytoj, gruodžio 17 dieną, Klaipėdos visuomenei bus pristatyta "Drukos" leidyklos leidžiama istoriko, Klaipėdos universiteto docento Vyganto Vareikio knyga "Devyniasdešimt devynios Klaipėdos miesto istorijos", kurioje pasakojama apie Klaipėdos miesto istorinę raidą, kultūros įvykius, žymias datas ir miestiečių kasdienybę.

Knyga yra iliustruota anksčiau nepublikuotomis nuotraukomis iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Lietuvos jūrų muziejaus archyvų bei B. Aleknavičius, A. Stubros, M. Baranausko archyvų.

"Vakarų eksprese" jau spausdinome keletą istorijų iš šio leidinio ir dabar siūlome dar kelias.

Hanza

XIII-XIV amžiais prekybą Baltijos jūroje organizavo Hanzos pirklių sąjunga, aplink Liubeką būrusi vokiškuosius miestus.

Hanziečiai dominavo tiek Šiaurės ir Baltijos jūrose, tiek Vokietijos ar Livonijos lygumose. Hanzos sąjungai priklausė Talinas, Ryga, Ventspilis, Kelnas, Gotlando saloje įsikūręs Visbis...

Gotiškai "hanza" reiškė "pirklių grupę", kurios valdymo ir priklausomybės sistema buvo kažkuo panaši į Europos Sąjungą. Tai buvo ne karinė, o verslo struktūra. Hanziečiai neturėjo valstybinių sienų ir jungėsi apie miestus, suvienytus bendra prekybos ir miestų teise. Aukščiausio klestėjimo metu jų buvo apie du šimtus. Koordinavo Liubekas, miestas, susigiminiavęs su Klaipėda, o pagrindinės kontoros buvo Londone, Bergene, Briugėje. Priklausymas privilegijuotajai turtingajai Hanzai krovė turtus prekybiniams miestams. Žavios Liubeko ir Rygos senamiesčių gatvės, išpuošti biurgerių namai ir didingos bažnyčios atsirado Hanzos laikais.

Tai, kad Klaipėda netapo Hanzos miestu, lėmė ne tik geopolitinės, bet ir geografinės aplinkybės. Liubekas yra įsikūręs Travės upės žiotyse, Ryga stovi ant Dauguvos upės, jungiančios miestą su išvystytu priemiesčiu. Vėjų košiama Klaipėda buvo pastatyta prie Dangės upės, už kurios buvo vien dykros, miškai ir karingos gentys, neturinčios nei ko pasiūlyti, nei ką nupirkti. Tiesa, Kaune trumpai funkcionavo "Hansekontor", bet tuo metu Livonijos ordino teritorijoje buvo 12 Hanzos miestų.

Klaipėda, neturėdama stipraus ekonominio užnugario, nevirto prabangos ir turtingos architektūrinės įvairovės supama pirklių respublika, kaip Liubekas ar Gdanskas. Hanzos verslas ir iš jo išplaukiantys pranašumai praplaukė pro šalį.

Anot vokiečių metraštininko, Klaipėda stovėjo tokioje vietoje, kad vien tik Dievas galėjo ja pasirūpinti.

Kur stovėjo miesto kartuvės

Pasak šaltinių, nuo pat pirmųjų Vokiečių ordino dienų Klaipėda įgijo prastą reputaciją. 1330 metais Klaipėdos konvento riteris Johanesas fon Nendorhas po vakarinių pamaldų Marienburge nudūrė jį įžeidusį Didįjį magistrą.

Yra žinoma, jog XVII amžiaus pabaigoje Brandenburgo elektorius ir Prūsijos hercogas Friedrichas Vilhelmas Klaipėdą buvo pavertęs savo politinio priešo Liudvigo Kalkšteino-Stolynskio kankinimų ir bausmės vieta. Tai buvo laikai, kai viešas bausmių vykdymas atlikdavo ne tik auklėjamąją funkciją ir simbolizavo teisingumo triumfą, bet ir suteikdavo pramogą miestiečiams, kurie ateidavo pasmalsauti, kokiu būdu bus vykdomas teisingumas.

Anot istoriko Johano Zembrickio, budeliui tais laikais darbo netrūko: "karti, kapoti galvas, laužyti ant rato, plakti..."

XVI-XVII amžiuje kartuvės Klaipėdoje stovėjo vadinamojoje Kartuvių pelkėje, vėliau žinomoje Špitcuto dvaro pavadinimu, toje vietoje, kurioje dabar šakojasi Minijos ir Nemuno gatvės. Ant masyvios kartuvių konstrukcijos buvo galima iš karto karti net keturis nusikaltėlius, o ant šalia stovinčio ąžuolinio rato 1672 metais įvyko vargšo Kalkšteino egzekucija.

1722 metais tvirtos ąžuolinės kartuvės atsidūrė miesto centre - Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžoje, priešais ten tada stovėjusią miesto sargybinę. Per vieną Jūros šventę dailininkas Anatolijus Klemencovas originalia kinetine skulptūra toje pačioje vietoje atkartojo didelio populiarumo sulaukusį gėdos stulpą, prie kurio seniau buvo prirakinami ir viešai pajuokai paliekami smulkūs nusikaltėliai.

XIX amžiaus pradžioje kartuvių ir kaulų laužymo ratas buvo nukeltas į tuometinį miesto pakraštį - į dabartinę Manto ir Daukanto gatvių sankryžą. Stulpas su ratais, ant kurių kabojo pūvantys nubaustųjų lavonai, nebuvo malonus reginys. Pamažu Europoje plintant Apšvietos idėjoms dėl vergų prekybos, žiaurių kankinimų ir viešų bausmių uždraudimo, šie "mažosios architektūros" statiniai išnyko iš Klaipėdos gatvių.

Didysis gaisras

Didysis Klaipėdos gaisras kilo 1854 metų spalio ketvirtos dienos ryte Vitės priemiesčio pirklio W. Muttray sandėlyje, prigrūstame kanapių ir lajaus, skirtų Europos rinkai. Krymo karo metu visas miestas buvo paverstas didžiuliu sandėliu - sunku buvo rasti pastatą, neprikimštą prekių. Nors miestas jau turėjo naikinančių XVII amžiaus gaisrų patyrimą, apie priešgaisrinę apsaugą ir statybos nuostatus, nustatant gatvių plotį ir namų aukštį, nebuvo galvojama. Išdegė didžioji miesto senamiesčio dalis, rajonai apie muitinę ir linų svarstykles prie Biržos tilto. Pelenais virto Vitės priemiestis. Supleškėjo romantiškais Leopardo, Trijų stogų, Dviejų brolių, Karolio pavadinimais pavadinti fachverkiniai sandėliai. Iš miesto panoramos išnyko trys bažnyčios, penkios mokyklos, 83 sandėliai, gyvenamųjų namų kvartalai ir ūkiniai trobesiai. Užsidegė uoste stovintys laivai, tad kai kurie, norint vėliau išgelbėti juos ir prekes, buvo tyčia paskandinti.

Praradę visą savo turtą pastogės neteko 2784 miesto gyventojai. Iš paaukotų lėšų miestas Vitėje jiems pastatė prieglaudą, o vėliau iš J. L. Vynerio palikimo buvo nupirkti sklypai kitoms prieglaudoms statyti.

Tačiau Didysis gaisras nesustabdė Klaipėdos augimo. Klaipėda atsistatė, pasikeitė ir pagražėjo. Pirmasis miesto lėšomis pastatytas pramoninis statinys buvo dujų fabrikas, kurio likučiai tebestovi Liepų gatvėje. Iškilo originalus gaisrinės pastatas, nugriautas statant "Klaipėdos" viešbutį. Klaipėda tada tapo antruoju Prūsijos miestu po Berlyno, turinčiu nuolatinę gaisrininkų komandą. Naujas biržos pastatas buvo pastatytas prie Dangės, toje vietoje, kurioje 1946 metais plytų ir betono nuolaužas jau valė naujieji Klaipėdos gyventojai. Pagal Berlyno architekto Prūsijos karaliaus patarėjo Friedricho Vilhelmo Štiulerio projektus buvo atstatytos Šv. Jono bažnyčia, kurios 75 metrų aukščio bokštas su laikrodžiu tapo miesto dominante, Laukininkų (Jokūbo) ir Reformatų bažnyčios. Jos išnyko po baisiausio Klaipėdos istorijoje Antrojo pasaulinio karo gaisro.

Mašinų amžius

1900 metais Klaipėdos pašto sekretorius R. Netbaumas pirmasis mieste įsigijo "Daimler-Benz" markės automobilį. Tais pačiais metais dabartinės "Baltijos" laivų statyklos teritorijoje iškilo pirmoji Klaipėdos elektrinė, po dvejų metų buvo atidarytas municipalinis vandentiekis, sutapęs su miesto įkūrimo 650-osiomis metinėmis. 1904 metais prasidėjo tramvajaus linijos, sujungusios Smeltę su geležinkelio stotimi, eksploatacija. 1908 metais iš Liepojos į Klaipėdą atvyko pirmasis reisinis autobusas.

Klaipėdos trąšų fabrikas "Union" nespėjo vykdyti Rusijos ir Karaliaučiaus užsakymų. Buvo rekonstruotas dujų fabrikas, gaminęs ne tik dujas, bet ir amoniako vandenį, benzolą, selterį. 1900 metais pradėjo veikti Klaipėdos celiuliozės fabrikas, virtęs stambiausia Klaipėdos krašto įmone. Mieste veikė daugiau kaip dešimt didelių restoranų. Duris atvėrė rekonstruotas triaukštis jugendo stiliaus "Lasso & Co" universalinės parduotuvės pastatas, naujos parduotuvės Turgaus gatvėje, "Salamander" firmos pastatas prie Dangės (dabar čia vėl sugrįžo "Salamander").

Pramonės įmonių spaudžiamos nyko karčiamos, aludarių, skardininkų, virvininkų, lynininkų, t. y. cechine šeimynine ranga pagrįstos gamybos įmonės. Rašytojas Erichas Kestneris pastebėjo, jog "mašinų amžius kaip tankas traiškė amatus ir nepriklausomybę. Batų fabrikai įveikė batsiuvius, baldų fabrikai - stalius, tekstilės fabrikai - audėjus, porceliano fabrikai - puodžius ir lagaminų fabrikai - balnius. Mašinos gamino greičiau ir pigiau. Jau buvo duonos ir dešrų, skrybėlių ir marmelado, popieriaus ir acto, sagų, raugintų agurkų ir negyvų gėlių fabrikų. Amatininkai atkakliai priešindamiesi traukėsi..." Mašinų amžius atėjo į Klaipėdą.

Rusai Klaipėdoje

Klaipėdoje dažniau nei kitas kalbas gali išgirsti rusų, kurie čia atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau rusų pėdsakų Klaipėdoje galima surasti ir anksčiau.

Klaipėdos užeigose pernakvodavo Rusijos caras Petras I, vykęs mokytis laivų statybos ir laivybos meno į Europą. 1712 metais grįždama iš Karaliaučiaus, Petrui I vėluojant, į vieną užeigą atvyko tik jo žmona Jekaterina I, kuri visą naktį negalėjo užmigti dėl triukšmo ir tabako dūmų. Pasiskundus miesto komendantui dėl karčiamos šeimininko šiurkštumo, šis atsidūrė belangėje, ir tik atvykęs Petras I ištraukė iš ten seną pažįstamą ir sugėrovą.

Septynmečio karo metu rusai buvo užėmę Rytų Prūsijos miestus, o 1757 m. liepos 6 d. įžengė į Klaipėdą. Ši okupacija, kitaip nei rusų pasirodymas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, miestiečių buvo sutikta palankiai. Armijai reikėjo užsakymų, uoste buvo statomi ir remontuojami plokščiadugniai karo laivai, rusų karininkai dosniai leisdavo pinigus - tai negalėjo nedžiuginti vietos pirklių. Rusų įgulai norėta įkurti ir pravoslavų cerkvę. Tiesa, tuomet karo reikmėms buvo pradėti masiškai kirsti Klaipėdos krašto ir Neringos miškai. Pirmojo pasaulinio karo metais rusai trumpam vėl buvo užėmę Klaipėdą.

1802 metais į Klaipėdą atvyko imperatorius Aleksandras I, kurį vėliau ta proga pavadintame Karališkajame miškelyje (šalia Miško kvartalo) sutiko karalius Friedrichas Vilhelmas III su žmona Luize. Tais pačiais metais Klaipėdoje atsirado Aleksandro gatvė (dabartinė Liepų), pavadinta ištikimo Prūsijos sąjungininko garbei. Atvykdavo į Klaipėdą ir rusų pirkliai, tačiau jie čia taip nedominavo kaip anglai, škotai ar olandai. 1934 metų gruodį Klaipėdą aplankė pasaulinė žvaigždė - Fiodoras Šaliapinas, Klaipėdos operoje atlikęs Mefistofelio vaidmenį.

Sovietiniais metais rusai Klaipėdoje užėmė svarbias pozicijas: dirbo laivyne, jūrinėse organizacijose, miesto pramonės įmonėse. Šiandien margame Klaipėdos kultūriniame kaleidoskope išsiskiria simpatiškais kūriniais Klaipėdą puošiantis skulptorius Sergejus Plotnikovas, dešimtį metų Jūros šventę dabinantis dailininkas Anatolijus Klemencovas, ištikimas peizažo žanrui tapytojas Vladimiras Bogatyriovas, taip pat ir Klaipėdos muzikai bei pedagogai, atvykę į Klaipėdą jau vadinamosios Žalio eros laikais.

Klaipėdos žydai

Senosios kronikos mini viduramžiais paplitusį mitą apie žydus, tariamai nuodijančius šulinius ir kenkiančius krikščionis. XVII amžiaus Klaipėdoje neva taip buvo nunuodyta 40 žmonių. Anot prancūzų istoriko Fernando Braudelio, žydai naujaisiais laikais buvo ekonominės sėkmės indikatorius. Jeigu kurioje nors vietovėje žydų, kaip ir užsienio pirklių, padaugėdavo, reiškė, jog miestas ekonomiškai klesti. Jeigu jų sumažėdavo ir šis mažėjimas buvo stabilus, reiškė, jog ekonominė situacija blogėja ir tik blogės.

Žydai suvaidino svarbų vaidmenį Klaipėdos istorijoje. Mieste žydų šeimų gausiau pasirodė XVI amžiuje, o XIX amžiuje jų skaičius pradėjo stabiliai augti: 1842 metais Klaipėdoje buvo 69 žydų šeimos, 1855 metais - 289, 1867 metais - 887, 1875 metais - 1040, 1880 metais - 1214 šeimų. Mieste atsirado žydų kapinės, 1886 metais pradėjo veikti sinagoga, sunaikinta 1939 metais, veikė chasidų bendruomenė, ne visada sutardavusi su moderniaisiais Vokietijos žydais.

Žymiausias Klaipėdos žydų veikėjas neabejotinai buvo Isakas Riulfas, atvykęs į miestą bendruomenės kvietimu 1865 metais ir iki 1898 metų buvęs Klaipėdos rabinu. Jis buvo vienas pirmųjų sionizmo pradininko Teodoro Herclio pasekėjų. Per I. Riulfą informacija apie pogromus Rusijoje pasiekdavo Europos šalis. 1896 metais jo iniciatyva Grįžgatvio gatvėje įsikūrė Izraelitų religinė mokykla, kurią žydų bendruomenė atgavo po 1990 metų. Riulfas kurį laiką buvo ir svarbiausio Klaipėdos laikraščio "Memeler Dampfboot" redaktoriumi. Su Klaipėda buvo susijęs Dovydas Volfsonas, iš Darbėnų vadovavęs pasaulinei sionizmo organizacijai po Herclio mirties, kaip mecenatas pagarsėjo Julius Liudvigas Vyneris.

Tarpukario metais Klaipėdos žydai - medienos pirkliai ir pramoninkai - atliko svarbų vaidmenį miesto ekonominiame gyvenime. Sustiprėjus nacistinėms nuotaikoms 1938-1939 metais, žydai paliko miestą, kuriame vėl pasirodė po Antrojo pasaulinio karo. Daugiausia tai buvo rusiškai kalbantys žydai, menkai žinoję judaizmo religines nuostatas ir tradicijas. Jie sudarė nedidelę gyventojų dalį (1959 metais mieste gyveno 0,9 proc. žydų, 1970 metais - 0,6 proc., 1979 metais - 0,4 proc.), kuri mažėjo dėl emigracijos į Izraelį, bet paliko pakankamai ryškų pėdsaką miesto gyvenime. Minėtinas ilgametis Prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas, parduotuvėse įvedęs moderniausią savitarnos sistemą visoje Sovietų Sąjungoje.

J. L. Vyneris

Julius Liudvigas Vyneris gimė žydų šeimoje 1795-aisiais, tais pačias metais, kai buvo pasidalinta Lietuvos ir Lenkijos Respublika. Gimė Gdanske, mieste, kurio istorija yra panaši į Klaipėdos.

Vyneris vertėsi gėlių sėklų prekyba ir sugebėjo užsidirbti didžiulį kapitalą. Klaipėdoje 1818 metais J. L. Vyneris gavo miestiečio teises, o 1833 metais buvo išrinktas miesto tarybos deputatu.

Mėgo jis gražių damų kompaniją, brangius gėrimus, skaniai pavalgyti prabangiuose viešbučiuose. Nesvetima jam buvo tai, kas žmogiška. Bet istorijoje jis išliko ne kaip puotautojas, o kaip dosnus miesto pilietis.

Ant Vynerio antkapio užrašyta: "Jo atminimą gerbia draugai, jį laimina vargšai."

1862 metais miręs mecenatas įvairiems miesto poreikiams tenkinti užrašė didžiulį tais laikais 313 789 talerių palikimą. Iš šios sumos 500 talerių skirta Šv. Jono bažnyčiai, 500 - sinagogai, 2000 - pasivaikščiojimo takui iki Karališkosios giraitės nutiesti. Vėliau jį pratęsus iki Tauralaukio, takas pramintas Vynerio promenada. Vynerio fondo lėšas magistratas panaudojo mokyklos, prieglaudos, ligoninės statyboms.

Klaipėdiečiai, pagerbdami Vynerio atminimą, palaidojo jį ne žydų, o miesto kapinėse. 1977 metais, sunaikinus senąsias miesto kapines, Vynerio antkapinis paminklas buvo demontuotas ir kurį laiką gulėjo Paminklų restauravimo ir konservavimo instituto kiemelyje, o 2002 metais pastatytas buvusiose žydų kapinėse.

Ko gi moko Vynerio gyvenimo pavyzdys? Moko jis, anot Švento rašto, jog dulkė buvai, dulke ir virsi ir neišsineši turtų į kitą pasaulį. Apie daugelį to meto padorių ir garbingų Klaipėdos biurgerių, miesto tarybos narių neliko nė trupinėlio žinių, o štai puotų ir moterų mėgėjas Vyneris įėjo į Klaipėdos istoriją.

Bus daugiau

Vygantas VAREIKIS