Su viltimi tikėjomės, kad po rinkimų papūs nauji vėjai, atnešdami į mūsų padangę apčiuopiamų pragiedrulių. Deja, atrodo, esame pasmerkti murkdytis šviesesnio rytojaus (vyresnioji karta šių žodžių sąskambį dar puikiai prisimena) laukime. Nieko paguodžiančio negali mums pasakyti naujieji pranašai nei Seime, nei Vyriausybėje. Tai patvirtina ir Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis, naujos Vyriausybės programoje pasigedęs aiškių prioritetų.
- Jeigu esate susipažinęs su Vyriausybės programa, gal galite numatyti, ko tikėtis paprastiems žmogeliams, laukiantiems geresnio gyvenimo? - „Respublika“ paklausė profesoriaus Vytauto Daujočio.
- Pasižiūrėjęs į programą, susidariau nykų įspūdį. Prioritetų nėra, esminiai momentai nepaliesti, o yra masė smulkių darbelių. Programa skiriasi nuo rinkimų pažadų, pavirtusi bendromis frazėmis. O įgyvendinimo priemonių planas - surankioti atskiri sakinukai iš Vyriausybės programos, ir su tais punkteliais ministerijos dabar darbuosis. Tai iš esmės kasdieniai darbai, ne prioritetai. Dauguma jų beprasmiški, galima jų nedaryti, niekas nuo to nepasikeistų. Esminių darbų, kuriuose slypi prioritetai, negali būti daug. O dabar po jais slepiasi daug smulkių darbelių, jie iš esmės neatsako į pagrindinį klausimą - dėl ko Lietuvoje yra blogai. Iš pažadų kažko galima buvo tikėtis, bet kai tai virto raštu, tie dalykai išnyko ir galiausiai liko košė. Nėra išskirta esminių darbų.
- Mes ir toliau stebime nesiliaujantį žmonių bėgimą iš Lietuvos. Pabandykime atsakyti, kodėl, tarkim, iš savo šalies neemigruoja estai. Juk mūsų startas prieš 27 metus buvo vienodas.
- Į tai reikėtų pasižiūrėti istoriškai. Visuomenė gali egzistuoti, kai dauguma paklūsta išmintingiems. Žinoma, dar geriau, kai visi išmintingi. Bet jeigu masės nėra išprususios valstybės reikaluose, o į išmanančius nebekreipiama dėmesio, tokia visuomenė pasmerkta galiausiai išnykti. Estijos atvejis daug pamokantis. Estams visada buvo pavyzdys Suomija, net sovietiniais metais. Jie visuomet buvo kitoniški. Jie matė, kad Suomijoje vertintas pasitikėjimas savo atstovais, o šie stengėsi tai pateisinti. Tai plaukia iš dar seniau, iš carinės Rusijos okupacijos. Suomija tuo metu turėjo parlamentą, šiokią tokią autonomiją, kurią galėjo bet kuriuo metu prarasti, todėl stengėsi savo valstybingumą išlaikyti. Parlamentas jiems nebuvo ta vieta, kur galima praturtėti. Paskaitykite kad ir Manerheimo (Carl Gustaf Mannerheim), vadovavusio Suomijos gynybai nuo Rusijos, prisiminimus, ko profesionalus kariškis ėjo į valdžią. Kitas dalykas - visuomeninis susitarimas. Verslas, universitetai, visuomenės grupės sutaria veikti, jos iš tikrųjų veikia. O kiek pas mus buvo nacionalinių susitarimų ir kokia jų nauda? Tik surašyti šūkiai. Nors buvo ir gerų, bet jie nevykdomi. Atskiros grupuotės tik rūpinosi, kokios naudos iš to išpešti. Suomiai turėjo valstybingumo instinktą, kad reikia susitarti ir reikia veikti. Estai iš to mokėsi.
- Bet mes pagal BVP vienam gyventojui esame geresnėje padėtyje, tuo labai didžiuojamės. Tik kas iš to?
- Akivaizdžiai matome, kad mes neturime valstybės, kuri rūpintųsi bendruoju gėriu, nauda visiems. Valstybė rūpinasi tik verslu, kuriam rūpi privati nauda. Taip, verslas labai reikalingas kaip materialaus pagrindo kūrėjas. Bet kai yra privati nauda, dominuojant konkurencijai tampa akivaizdu, kad kažkas praturtės, o silpnesnieji tik silpnės. Tokiu atveju valstybė žlugdoma. Pas mus prioritetas ne švietimas, ne patriotizmas, o siekimas visais būdais palaikyti verslą. O kai bendruoju gėriu nesirūpinama, atskirtis auga be galo, be krašto.
- Kaip tie dalykai kitaip buvo rikiuojami Estijoje?
- Atlygis už darbą, kiti statistiniai rodikliai rodo, jog socialinė atskirtis neišaugo tiek, kad valstybei iškiltų grėsmė. Estijoje vidutinis atlyginimas už darbą ir skirtumai tarp daugiausia ir mažiausiai uždirbančių yra daug mažesni negu Lietuvoje. Aš suprantu, kad verslas gauna pinigus, rūpinasi privačia nauda ir jis nenori dalytis, kad godumas yra natūralus dalykas. Bet valstybės reikalas rūpintis viešuoju reikalu, bendruoju gėriu. Kai valstybė į tuos dalykus žiūri neišbalansuotai, ji rengia specialistus darbo rinkai, individus aptarnauti verslui, o ne ugdo pilietinę visuomenę. Tai yra švietimo reikalas. Kas tada vyksta? Užtikrinama tik materialioji egzistencija. Švietimas pas mus pritaikytas kariavimui laisvojoje rinkoje, kad norėdamas laimėti perkąstum gerklę kitam. Akivaizdus pavyzdys - darbo grupė, kuri turės pateikti aukštųjų mokyklų pertvarkymo planą. Kas į ją įeina? Valdininkai ir verslo atstovai. Nėra nė vieno žmogaus iš kultūros, meno, akademinio pasaulio. Jie pasirūpins verslu, BVP auginimu. Jeigu rūpinamasi žmogumi kaip gyvūnu, kuris turi pavalgyti ir išgyventi, tai socialinė atskirtis auga, kažkas grimzta į dugną, prasigeria, virsta asocialūs, o pašalpų šaltiniais jiems tampa vaikai. Jeigu pavyksta išsilaikyti, tai likusieji bėga iš Lietuvos. Nėra patriotizmo jausmo, nes žmonės ieško geresnių darbo rinkų.
- Estai didesni patriotai nei mes?
- Taip, mes turėjome tokią pačią pradžią. Anais laikais aš esu su jais bendravęs. Jie beveik visi skeptiškai žiūrėjo į Maskvos veiklą, jie žiūrėjo, kas dedasi Suomijoje. Ta tradicija per šeimas buvo perduodama. Jie žiūrėjo Suomijos televiziją, ypač jaunimas, o mes su dešromis važinėjome į Maskvą. Dabar mes skubame įtikti Briuseliui. Pažiūrėkime į mūsų kaimynus lenkus. Kačynskio (Jaroslaw Aleksander Kaczynski) valdžiai rūpi Lenkijos interesai. Artimesni tiesioginiai šaltiniai rodo, kad ten protestuoja tik maža dalis, nors pateikiama, kad protestuoja visa Lenkija. Stengiamasi ją suniekinti, nes ji suvokia tokios ES, kokia ji dabar, pražūtingumą Lenkijai. Jie daro veiksmus, naudingus savo valstybei. Kai pasižiūri, kokią socialinę politiką jie vykdo savo piliečių atžvilgiu, mums tik mokytis ir mokytis. Jie nori, kad lenkai būtų savo šalies patriotai. O mūsų ir Briuselio oficiozai rodo ką kita.
- Jeigu aplink yra gerų pavyzdžių, kodėl mes iš jų nepasimokome?
- Demokratija yra gana trapus dalykas. Jeigu valstybėje nėra vertinama išmintis, ji nėra autoritetas, o vertinama tik asmeninė pasiekta nauda, visa kita tampa tuščiomis frazėmis. Galima pasakyti, o kam mums mokytis iš estų, kad pagal BVP mes juos lenkiame. Bendrasis gėris kuriamas, kai dalį savo gerovės sutinki paaukoti dėl valstybės. Pas mus tai nebuvo ugdoma, nė viena valdžia tuo nesirūpino. Turime liūdniausią padėtį Europoje - valstybė greičiausiai nyksta. Vidurinėse mokyklose, aukštosiose nėra skiepijama, kas yra valstybė, Tauta, gebėjimas aukotis. Patriotizmo nėra. Pasižiūrėkite, kas dabar kalbama apie Vytį. Kad Vytis - kažkoks agresyvumo ženklas, nereikia to simbolio. Spjaudoma ant Jono Basanavičiaus, ant valstybės kūrėjų, tas užkratas plaukia iš akademinių sluoksnių. Svarbiausia - rinka.
- Jūs kalbate taip, kad atrodo, jog pas mus nebėra šviesių žmonių, kuriems tie dalykai būtų suprantami...
- Iš kur jų atsiras, jeigu švietimas nebeugdo tokių. Valdžia, kurią mes išrenkame, kyla iš visuomenės. Nors turime daug universitetų, bet visuomenė politikos supratimo, patriotizmo supratimo požiūriu yra tamsi, neišugdyta. Nors tai galima paaiškinti objektyviomis priežastimis, tai nepateisinama. Nes turėjome dėti kažkiek pastangų. Kaip į tai valstybė žiūri dabar? Palyginkime Romualdą Ozolą ir Leonidą Donskį. R.Ozolo mirties metinių valdžia neprisiminė. Kodėl? Nes jis, seniai numatęs Europos Sąjungos eižėjimą, jai buvo nepatogus. Mes į ES įstojome, galima sakyti, jos saulėlydžio metu, laukėme rojaus, bet jis neatėjo. R.Ozolas tokias įžvalgas turėjo, kritikavo valdžią dėl viso ekonomizmo, patriotų neugdymo ir jis buvo užmirštas, ištrintas. L.Donskis, kuris buvo eurofederalistas, multikultūralizmo atstovas, iš esmės pritaręs tautų maišymuisi, kuriam nerūpėjo Lietuvos reikalai, valdžiai tiko. Jo vardu vadinama biblioteka, Klaipėdoje norima pastatyti paminklą. Tai akivaizdžiai parodo, kas rūpi valdžiai. Bet valdžią mes patys išrenkame. O štai čia mums švietimas nepadeda, nes jis ugdo tik laisvosios rinkos sraigtelius.
- Bet išoriškai valdžia per valstybines, tautines šventes rodosi labai patriotiška.
- O dar geriau atrodo Šiaurės Korėjos valdžia... Nesakau, kad mūsų tokia pati, bet kuo blogesnė valdžia, tuo išoriniam vaizdui didesnis dėmesys, tuo didesnis jos žvilgesys.
- Pas mus valdžia, jeigu ko nors nepadaro, vis randa priežasčių pasiteisinti. Pamenate, ką ji sakydavo, kad per degalų brangymetį pas mus jie būdavo brangiausi Europoje, o Latvijoje gerokai pigesni. Arba kodėl Lenkijoje galima PVM sumažinti maisto produktams, o pas mus - ne?
- Biudžetą paprasčiausia surinkti per PVM. Iš esmės verslas jo nepajunta, nes per parduotuves jis permetamas pirkėjams, ir šie sumoka dvigubai. Pas mus regresiniai mokesčiai. Kuo didesnes pajamas gauni, tuo mažiau, per įvairias landas sumoki po 3-5 proc. mokesčių. Įvesdamas progresinius mokesčius, kurie papildytų biudžetą, papiktinsi verslą. Per krizę vienas bankas mokesčių beveik nemokėjo, o po krizės sumokėjo tik po keletą tūkst. litų. Nes reikėjo atsiimti pelną, kurio negavo krizės metais. Bankai, verslas maudo valdžią, nes jie tikroji valdžia.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą