G.JAKAVONIS: Ar Lietuvoje sutvarkyta teismų sistema?
R.ANDRIKIS: Yra daug pavyzdžių, kai žmonės be pagrindo suimami, kai be pagrindo taikomos kitos procesinės prievartos priemonės, tik visuomenė apie tai mažai žino.
A.PAULAUSKAS: Įstatymas aiškiai apibrėžia, kada galima taikyti kardomąją priemonę - suėmimą, ir visada galima apskųsti, jeigu teismas padarė klaidą. Tačiau tie teisiniai pagrindai yra labai formalūs, todėl teismas turėtų vertinti dar ir žmogiškąjį faktorių. Pvz., jeigu žmogus įtariamas padaręs finansinį pažeidimą, - o tai nėra smurtinis nusikaltimas, - tokiais atvejais rekomenduojama taikyti kitas kardomąsias priemones, ne pačias griežčiausias. Nežinant konkrečios bylos aplinkybių sunku vertinti, kodėl teismas vienaip ar kitaip pasielgė.
Bet yra daug tiek baudžiamųjų, tiek civilinių bylų, kai vien už pagrįstą teismo kritiką sulaukiama pačių griežčiausių priemonių. Manau, kad kritika, jeigu ji konstruktyvi ir pagrįsta, yra sveikintinas dalykas ir geriausia, jei į kritiką reaguojama. Dabar susidaro toks įspūdis, kad kritika yra draudžiama ir bandoma užčiaupti visus, kurie kritikuoja. Ir pagrįstai kritikuoja. Mūsų pasitikėjimas valdžia yra labai žemo lygio. Taip pat ir teismais, nors teismai skelbia visai kitus duomenis. Todėl taip iškeliamas teismų nepriklausomumo principas, palyginti su žmogaus teise turėti savo nuomonę ir ją skleisti. Ir, be abejo, reikšti kritiką. O jeigu ta kritika yra ribojama, manau, ir teismams dėl to nėra gerai.
G.JAKAVONIS: Tačiau teismai klaidas sugeba ištaisyti tik po kelių mėnesių...
Teismai, teisėjai yra mūsų visuomenės dalis. Mes negalime apie teismus kalbėti kaip apie atskirą sritį, neturinčią nieko bendro su mūsų visuomene, mūsų ydomis ir problemomis. Teisėjai tokie patys žmonės, tik galbūt iš jų reikalaujama daugiau nei iš kitų pareigūnų ar valstybės vadovų, todėl jų savijauta kitokia. Bet šiaip jie yra žmonės ir juos galima skirstyti į kategorijas. Yra principingų, kompetentingų teisėjų, kurie brangina savo reputaciją, bet yra ir nesąžiningų, yra ir tokių, kurie įkliūva su kyšiais.
V.BUDNIKAS:
Yra ir politikuojančių, kurie priima tam tikrus sprendimus. Pvz., dėl tų raidžių, pavardžių rašymo pasuose. Žino, kad Konstitucija draudžia, tačiau teisėjai priima sprendimus, o paskui Vyriausiasis administracinis teismas taiso. Ir, aišku, yra baikščių, šališkų teisėjų, tokių kaip nuskambėjusioje istorijoje apie šuniuką...
Be abejo, sutinku, kad neskaičius bylos kalbėti sudėtinga ir tai reikėtų daryti atsargiai. Teisinę sistemą reikėtų vertinti, sakyčiau, gana jautriai. Bet pati logika sako, kaip buvo tos moters atveju, kad tai yra neadekvatus žingsnis, neadekvatus sprendimas. Mes žinome, kad yra nusikaltėlių, pavogusių milijonus, ir jiems netaikomos tokios sankcijos, o čia buitinis nusikaltimas padaromas vos ne kaip kriminalinis.
Negerai, kai žmonės priima sprendimus norėdami pademonstruoti savo galią. Pademonstruoti, kad gali veikti prieš silpną žmogų. Apskritai teismai yra mūsų politinės sistemos dalis, o jeigu panagrinėtume mūsų politinę sistemą, pamatytume labai daug bėdų ir teismai nuo jų negali būti atsieti.
Kitados mąsčiau, kad vertinant per žmogaus teisių prizmę valstybė, kaip bendrasis gėris, teisin-gumas yra pamatiniai dalykai. Tad teisingumui, kaip logika sako, reikėtų skirti daugiau lėšų ir dėmesio. Tačiau jeigu mes palyginsime teisėjų ir kokio nors energetikos sektoriaus darbuotojo ar bankininko atlyginimus, pamatysime, kad toli gražu taip nėra. Vadinasi, sistema iškreipta, iškreiptas ir suvokimas. O tai jau yra politikų dalykas. Ir tokia nuostata pagaliau duoda savo rezultatą. Teisėjai nėra tokie savarankiški ir nepriklausomi, kaip mes deklaruojame. Jie absoliučiai nesavarankiški. Jų didelė finansinė priklausomybė. Paminėjau atlyginimus, bet yra ir socialinės garantijos, dar daug kitų dalykų.
Taigi, kritikuodami teisėjus, turime suprasti, kad jie irgi yra mūsų nevykusios sistemos įkaitai.
G.JAKAVONIS: Kaip vertinti situaciją, kai rengiami teismo posėdžiai, nors juose žmogus po sunkios traumos negali nei dalyvauti, nei susipažinti su bylos medžiaga?
Šia tema norėčiau tiek pasakyti, kad savo teise išsakyti nuomonę Zigmas Vaišvila naudojasi labai seniai ir labai užtikrintai. Bet čia viešumas ir baigiasi, mes juk nieko nežinome, kaip į tą nuomonę reaguoja teisėsauga. Manyčiau, kad pirmiausia į tokius klausimus turėtų atsakyti tos institucijos, kurios disponuoja informacija, o ta informacija, kiek man žinoma, yra skaičiuojama begale tomų. Ant stalo juos sunkiai ir sudėtum.
R.ANDRIKIS:
Norėčiau pareikšti savo nuomonę apie suėmimą. Štai Artūras Paulauskas sako, kad yra suėmimą reglamentuojantys pagrindai. Tikra tiesa, šventa tiesa, į kurią kėsintis neįmanoma. Kolega sako, kad teisėjai yra visuomenės dalis. Aš irgi su tuo sutinku, bet nesutinku su vienu dalyku: šitiems žmonėms, ir man, ir kolegoms, duotas teisinis išsilavinimas, vadinasi, jie nėra visuomenės dalis. Jie turi būti labai aukštos kvalifikacijos. Jeigu teisininkas žino suėmimo pagrindus, žino konkrečias bylos aplinkybes, tada kyla klausimas: kaip gali atsitikti, kad suimama 68 metų moteris už nesmurtinį nusikaltimą arba mama su kūdikiu. Suimama!
Tai ne teisininko išsilavinimo spragos, o pagarbos žmogui, pagarbos žmogaus teisėms, galų gale pagarbos moteriai ir jos kūdikiui dalykai. Kiek man žinoma, Teisės fakultetas tokių savybių per daug ir neskatina. Todėl aš manyčiau, kad iš tų situacijų galima spręsti, kad teisingumo mažai, žmogiškumo mažai, humanizmo mažai, pagarbos mažai, galų gale savigarbos mažai. Teisėjas, suėmęs 68 metų moterį, turėtų visuomenei paaiškinti, kodėl ji to verta. Suėmęs moterį su kūdikiu ant rankų, taip pat turėtų paaiškinti. Kitaip aš neįsivaizduoju.
Manau, kad visuomenė turėtų žinoti ne tik tuos keletą išvardytų atvejų. Juk Lietuvoje per metus nekaltai nuteisiama šimtai, tiksliau - iki 400 žmonių. Taigi prašau, tegu kas nors iš kompetentingų institucijų, kurios teikia ataskaitas apie tai, kaip nuteisiami žmonės be kaltės, parengia apžvalgas, tegu platina visuomenei, tegu parengia ne vieną televizijos laidą, kad žmonės suprastų. Galbūt reikėtų ir inicialus nurodyti.
Viena įdomi aplinkybė, kuri neduoda man ramybės. Man žinoma, kad, pvz., dviejose bylose, Strasbūro bylose, kur Europos Žmogaus Teisių Teismas svarstė piliečio, patyrusio teisinį suvaržymą, ginčą su Lietuva, buvo siūlymas sudaryti taikos sutartį. Bet su viena sąlyga - kad būtų išvardyti visi pareigūnai, prisidėję prie to sprendimo. Vienoje byloje, jeigu aš neklystu, buvo 22 pareigūnai, kitoje - irgi panašiai. Lietuvos Vyriausybė atsisakė tokių taikos sutarčių ir sėkmingai pralaimėjo abi bylas. Vadinasi, viešumas nėra pageidaujamas. O viešumas yra pats geriausias vaistas nuo bet kokios savivalės, neteisėtumo, neteisingumo ir taip toliau. V.BUDNIKAS: Mūsų asociacija įkurta prieš 26 metus ir aš jau atsikračiau minčių, kad viskas vyksta dėl nežinojimo. Tai ne dėl nežinojimo, mes daug tokių faktų žinome. Praeitos kadencijos Seimas teikė partnerystės įstatymo projektus, buvo tikimasi, kad priims, ir šią kadenciją tas pat buvo, tikimasi, kad priims vienos lyties, tai yra skirtingų lyčių, o paskui jis bus skundžiamas Europos Žmogaus Teisių Teismui, tas pataisys ir t.t. Taigi mes matome piktnaudžiavimą, sąmoningai siekiant priversti Lietuvą kažką daryti. Jeigu, pvz., teismuose būtų tarėjų institutas ir būtų nagrinėjamos rezonansinės bylos, manau, šitų problemų neturėtume. Tarėjų institutas nuo rinkimų iki rinkimų jau nežinau, kiek metų stumdomas, panaikintas, rodos, buvo 1994-aisiais. Dabar teisinamasi, kad reikia keisti Konstituciją. Matyt, ir vėl palaidos šią idėją. Kitaip tariant, nėra suinteresuotumo, kad mūsų teismuose būtų objektyviai nagrinėjamos bylos. Reikia klausti, kodėl nėra suinteresuotumo. Visuomenė nušalinta nuo dalyvavimo vykdant teisingumą. Absurdų gausu. Prisiminkime bylą, nagrinėtą dėl amžinatilsį Romualdo Ozolo, dėl Bronislovo Genzelio dalyvavimo protesto susirinkimuose. Bylos pradėtos prieš signatarus... Apeliacinis teismas išteisino, bet buvo sumenkintas signataro statusas. Galbūt tai noras parodyti, kad valstybė apskritai neturi politinio elito. Susidaro įspūdis, tarsi mes nebenorime savo valstybės. Yra gana daug tokių požymių. Mūsų pagarbūs žmonės jau nebegerbiami, jie teisiami, tampomi po teismus. Mūsų valstybinės lietuvių kalbos statusas menkinamas, ardomas šeimos institutas, mūsų tautiškumas marginalizuojamas. Jonas Basanavičius ir kitos mūsų įžymybės menkinamos. Kad ir ginčai dėl to paties Vyčio. Na, o paskutinis atvejis - tai, aišku, Gedimino kalnas. Tai jau mūsų savimonės viršūnė, ko save gerbianti valstybė niekada nepadarytų. Vadinasi, mes savęs, kaip valstybės, arba nebegerbiame, arba nebematome ir mums tas Gedimino kalnas nebėra simbolis. Iš to galima spręsti ir apie masinę emigraciją, turbūt trečdalis Tautos išvažiavo, išvyko ir nebegrįš, kiekvieną mėnesį prarandame po 1000 žmonių. Ar jūs girdėjote apie kokią nors nacionalinę programą, kaip suvaldyti šitą procesą? Nėra. Vadinasi, su tuo susitaikyta. Susitaikyta, kad mes išeiname, išnyksime, mūsų demografinė padėtis, gimstamumas yra apverktinos būklės, nors politikai žino, kokia yra situacija. Buvo kalbama, kad teismai nekomentuoja savo sprendimų, kad nėra tarėjų instituto. Bet paklauskit politikų, kas jiems trukdo priimti įpareigojimą, kad teisėjai galėtų komentuoti, arba kas trukdo pakeisti Konstituciją ir įtvirtinti tarėjų institutą, visuomenės dalyvavimą teismuose? Niekas netrukdo, tik noro nėra. Kalbama apie politinę valią. Labai gražiai skamba - „politinė valia“. Kokios valios? Noro nėra. Taip geriau. Tokia būsena, kai visuomenė bauginama teismais, areštuojama moteris su kūdikiu ant rankų, uždaroma pensininkė į areštinę ar žmogus bijo žodį pasakyti, tenkina. Mūsų politinį elitą tokia būsena tenkina. Irimo ir kartu valdžios išlaikymo. S.ARLAUSKAS: Procesinė teisė pati sudėtingiausia teisės šaka, nes iš tikrųjų procesinė teisė gina žmogaus teises. Žmogaus teisės procesinėje teisėje yra moralės principai. Procesinės teisės moralė. Kurios nežinant, nesuprantant, nejaučiant, neįmanoma suprasti, ką tas kodeksas skelbia, neįmanoma jo normaliai taikyti, jeigu tu pats nesi moralus. Ką reiškia sąžiningas teisėjas? Reiškia, kad jis jaučia, kaip teoretikai sako, vidinę teisės moralę. M.Romerio universiteto Teisės fakultete buvo sukurtas specialus kursas, kad studentams būtų paaiškinta vidinė teisės moralė. Kaip moraliniai principai virsta teisiniais principais. Šitą kursą panaikino. Faktiškai pasirinko rengti amatininkus. Netgi galima pasakyti, kad Vilniaus universiteto Teisės fakultetas šiek tiek atsilieka nuo M.Romerio universiteto. Jie to paties lygio kaip buvo, taip ir yra. Tai yra valstybinio masto problema. Dabar vyksta aukštojo mokslo reforma. Ar nenutiks taip, kad visi profesionalūs profesoriai, dėstytojai, kurie kompetentingi ir jau turi išsiugdę tą moralinį jausmą, išnyks ir liks tik tie, kurie konjunktūrinėje aplinkoje sugebės išsilaikyti, įsitvirtinti? Bijau, kad mūsų aukštojo mokslo reforma sunaikins protą arba protų rengimą. Tai pasakytina ne tik apie teisininkus, bet ir apie ekonomistus, psichologus. Aš nežinau, kas mūsų laukia. Gal ir gerai, kad stringa reforma, galbūt atsitokės. Aš dėl teisininkų rengimo programų Švietimo ir mokslo ministerijoje specialiai kreipiausi į žmogų, kuris tuo užsiima. Neatsakė, suprantate. R.ANDRIKIS: Mes kalbame lyg ir apie teismus, kurie vieninteliai kaip Dievas vykdo teisingumą. Baudžiamojoje teisėje pirma, ką, mano nuomone, reikėtų padaryti, tai išlipti iš tų prizinių vietų... Pagal žmonių suėmimą pirmaujame Europos Sąjungoje. Patupdome ar patalpiname į įkalinimo vietas - vėl prizininkai esame. Ir įdomiausia, kad tos represinės priemonės, mano supratimu, dažnai taikomos tiems, kurių atžvilgiu to daryti nederėtų. Manau, kad taip besdami į Baudžiamąjį kodeksą pirštu, sakyčiau, galėtume trečdalį nusikalstamų veikų dekriminalizuoti. Sumažėtų teismų krūviai, žmonių laiko sąnaudos beprasmiškam bylinėjimuisi. Manau, kad atlaisvinus teismus nuo to milžiniško krūvio turėtų padaugėti ir teisingumo. Jūs man pasakykite, na, šuo nukando nosį, tai kokia čia turėtų būti kompensacija? Šuniuko neprižiūrėjo, o tyčios formą labai sunku įrodyti. Ar čia laisvės atėmimo klausimas? Manau, kad ne. Civilizuotame pasaulyje viską galima pamatuoti kita materialine išraiška. Aišku, mūsų teismai sako, kad kai ko negalima atlyginti. Taip, negalima atlyginti. Neįkainojama mirtis, kartais sveikata, dar kažkas. Bet šiaip baudžiamąją atsakomybę perkėlus į civilinę situacija, man atrodo, pagerėtų. Tarėjų institutas nėra vienareikšmis. Dirbau su tarėjais 13 metų, žinau. Tarėjų institutą puikiai žinau. Ir taip vienareikšmiai pasakyti, kad tai yra šviesa tunelio gale, nedrįsčiau. Juo labiau kad tame projekte dėl tarėjų instituto kalbama apie kai kurių kategorijų bylas. Galiu iš karto pasakyti, kad yra kategorijos bylų, kuriose apie išteisinimą, dalyvaujant tarėjams, kalba nevyktų labai ilgai. Labai ilgai. Galų gale veikia konjunktūra, skandalingų įvykių aureolė veikia bet kurį žmogų. Ir teisėjas ne visada atlaiko tą situaciją. Tai negi tarėjai atlaikys? Galiausiai esame maža, neturtinga šalis. Paskutinėje, jeigu neklystu, byloje JAV į vieno prisiekusiojo kėdę pretendavo tūkstantis kandidatų. Pasirinkimas - vienas iš tūkstančio. Na, pasakykite, koks Lietuvoje gali būti pasirinkimas? V.BUDNIKAS: Manau, tarėjų institutas pirmiausia reikalingas dėl visuomenės dalyvavimo. Ar toks dalyvavimas naudingas, ar nenaudingas, tegul visuomenė ir sprendžia. Bet tas demokratinis principas, kai visuomenė įtraukiama į teisingumo vykdymą, yra labai prasmingas. Juolab kad mūsų kaimyninėse šalyse taip yra. Ir čia nėra jokia paslaptis, kad iš kažkur labai toli atsivežta. Prieš keletą metų buvo skaičiuota, kad tarėjų institutui įtvirtinti reikėtų 50 mln. litų. Įvertinus infliaciją, dabar reikėtų 50 mln. eurų. Anądien per radiją, rodos, konservatorių atstovas kalbėjo, kad dėl mažesnio PVM šildymui prarastume 30 mln. ir valstybei tai nėra problema. Viena vertus, sako, kad problema yra 50 mln., bet 30 mln. tik dėl šildymo PVM - ne problema. Susidaro tokia dviprasmybė. Akivaizdu, kad 50 mln. eurų tarėjų institutui steigti valstybei tikrai nėra pinigai. Nes teisingumas yra valstybės pamatas, juo paremtas pats principas, dėl ko tas bendrasis gėris valstybei reikalingas. Kai mes svarstome, dėl ko žmonės bėga, tai jie bėga dėl teisingumo stygiaus valstybėje. Teisingumo stygiaus socialinėje srityje, dėl socialinės atskirties, dėl atlyginimų, dėl teismų ir dėl viso kito. Ką reikėtų padaryt? Mano įsitikinimu, būtų labai paprasta, jeigu valstybės pirmosios galvos, pirmi vadovai bent jau kartą per mėnesį ne tik pasakytų, kad valstybėje mažai teisingumo, kad mums reikia kažką daryti, kad emigracija yra blogai, kad reikia kažką daryti, bet ir darytų. Ir pasakytų daugelį kitų dalykų. Jeigu jie būtų įvardijami pirmųjų valstybės vadovų, daug kas keistųsi. Tai būtų tarsi nuostata, nuoroda. Ir visos institucijos pradėtų dirbti taip. Tačiau tyla, tarsi viskas būtų gerai. Bet yra taip, kaip yra. Kita vertus, mes turime kalbėti, kad pati visuomenė turi kurti teisingumą. Prieš pokalbį minėjote apie iš darbo atleidžiamus darbuotojus, kad jie turi susimokėti advokatų išlaidas. Bet mes labai paprastai atsakome, kad žmones užvaldęs individualizmas. Bendruomeniškumas yra išnykęs. Kodėl nesivienija į profesines sąjungas? Juk profesinės sąjungos - tai instrumentas, jį gerai valdant galima pasiekti gana neblogų rezultatų. Bet žmonės nenori vienytis, nenori burtis. Jie nenori tos galios stiprinti ir kartu kontroliuoti politinę valdžią. Bet jeigu žmonės to nenori, jiems per prievartą neįsakysi. Bendruomeniškumo mums reikėtų daugiau. Yra valstybės valdymo menas. Yra profesūra, doktorantūra. Žmonės atidirba po 8-12 metų, sukaupia milžinišką patyrimą, o paskui visi su tokiu pasimėgavimu: „Štai, neišrinko.“ Atsimenu Gediminą Vagnorių ir jo ekonominę reformą... Žmogus iki šios dienos negali sugrįžti į politinę areną. Sistema neleidžia, sistema išmeta. Gal kam nepatinka Loreta Graužinienė. Aš atsimenu, kaip ji meniškai vadovavo Seimo posėdžiui. O dabar mes džiaugiamės, kad L.Graužinienės nėra. Vadinasi, atėjo nauji, vėl investuosime. Paskui vėl. Jau tie negeri, jau juos reikia perrinkti. Kada tai baigsis? 2016 metų pabaigoje, vykdant Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkės Vitalijos Liauzginienės priimtą nutartį, daugiau nei pusę paros areštinėje turėjo praleisti žindyvė, Temidės nemalonėn patekusi dėl to, kad jos tėvų namuose augęs taksų veislės šuniukas jos vestuvių dieną įkando į nosį vienai šventinės ceremonijos dalyvei. Nutartį sulaikyti žindyvę vykdantiems Telšių policininkams teko konsultuotis su gydytojais ir imtis visų priemonių, kad nebūtų pažeistas kūdikio maitinimo režimas. Per daugiau nei pusę paros laiko, kurį moteris praleido areštinėje iki rytą vykusio teismo posėdžio, pareigūnai žindyvę pamaitinti dukrelės konvojavo kelis kartus. Kita teisėja žindyvei paskyrė švelnesnę kardomąją priemonę, o drama baigėsi, kai teismas nusprendė, kad dėl nukąstos nosies kalta pati nukentėjusioji. 2016 m. birželio 29 d. naktį Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas Vaišvila patyrė sudėtingus daugybinius lūžius ir stebuklingai liko gyvas. Atliktos keturios operacijos - slankstelio surišimas varžtu, riešų, kelio meniskų ir raiščių rekonstrukcijos. Šiuo metu Z.Vaišvila tebegydomas. Signataras negalėjo tinkamai susipažinti su bylos medžiaga, prašė atidėti civilinių bylų nagrinėjimą. Tačiau sudėtinga sveikatos būklė nebuvo pripažinta reikšminga priežastimi atidėti nagrinėjimą, tad teismai aibę bylų nagrinėjo signatarui net nedalyvaujant. Kretingos teisėjos Raimondos Kulberkienės valia šiemet Motinos dieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje sutiko anksčiau jokių reikalų su teisėsauga neturėjusi, finansiniais nusikaltimais apkaltinta 68 metų šiaulietė. Dar nenuteista pensininkė už grotų praleido ir savo auksinių vestuvių sukaktį. Ligoninėje besigydžiusi garbaus amžiaus moteris vasarį trims mėnesiams buvo suimta vos tik medikai jai paskyrė ambulatorinę reabilitaciją. Policija sufabrikavo bylą dėl kvaišalų platinimo, o teismai, remdamiesi korumpuotų policininkų papirkto valstybės saugomo įslaptinto liudytojo parodymais, už grotų įgrūdo niekuo dėtą sutuoktinių porą. Tokia istorija prieš kelerius metus nutiko Šiauliuose. Moteriai buvo skirti 3 metai ir 3 mėnesiai, jos vyrui - 3 metai laisvės atėmimo. Išaiškėjus, kad žmonės už grotų atsidūrė be kaltės, 2015 m. birželį Generalinės prokuratūros vadovybė kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, prašydama panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį nuteistiems sutuoktiniams. Tačiau teismas klaidą sugebėjo ištaisyti tik dar po 5 mėnesių. Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris
G.JAKAVONIS: Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas niekada nesikiša į nacionalinę teisėtvarką, jis tiesiog skaito mūsų įstatymus. Buvo konkretus atvejis, kai žmogus, sumanęs pakeisti lytį, prisiteisė iš Lietuvos. Pasirodo, vienas sveikatos apsaugos ministras pasirašė įstatymą, kad Lietuvoje galima keisti lytį. Teismas paaiškino, kad tik atsivertė mūsų įstatymus. Mes nevertėme jūsų įrašyti šio punkto, bet jeigu jūs nurodėte, kad galima keisti lytį, žmogus pabandė tai padaryti, o paskui patyrė patyčias ir panašiai, vadinasi, mes kalti. Kodėl vienu atveju mes verčiamės per galvą darydami tai, ko Europa nereikalauja, o kitu atveju, kai nurodomi pažeidimai, į tai nereaguojame?
G.JAKAVONIS: Rengiami teisininkai, bet moraliniai dalykai kažkodėl neįkalami į galvą...
G.JAKAVONIS: Amžinas klausimas: ką daryti, kad Lietuvoje būtų geriau?
S.ARLAUSKAS: Dėl tarėjų instituto nesakyčiau nei taip, nei ne. Bet aš pasakysiu, kas man atrodo ydinga, - ydinga pati mąstymo kryptis. Mes esame visi demokratai. Įsivaizduojame, kad valstybė turi būti demokratiška, visi dalyvauja valstybės valdyme. Bet kam tada valdžia? Tas pat pasakytina apie tarėjų institutą. Mąstymo kryptis yra tokia - užkraukime ant piliečių pečių kontroliuoti teisėsaugos institucijas. Bet jeigu ten yra sisteminių klaidų, problemų, kultūros problemų...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą