Kosovo gyventojai - karo chameleonai

Įspūdžiai

Praeities skerdynių kvapas Serbijos ir Juodkalnijos autonominėje Kosovo provincijoje baigia išsisklaidyti, o vietiniai gyventojai tapo savotiškais chameleonais, kurie sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.

"Vakarų ekspreso" žurnalistui lankant karius taikdarius savanorius iš Klaipėdos teko stebėti keistą musulmonišką albanų pasaulį - vietoje "nindzių" aprėdą primenančių musulmonų drabužių Alacho garbintojos nešioja mini sijonus.

Žmonės ten geranoriški, niekas nesupranta, iš ko jie gyvena, artimuosius laidoja tiesiog savo kiemuose, o namų viršutiniai aukštai specialiai neįrengiami, nes taip naudojamasi vietiniais įstatymais.

Žiauri praeitis

Kosovo provincijos istorija - tarsi margaspalvis audeklas, kuris nudažytas krauju. Etniniai skirtumai teritorijoje nuolat būdavo naudojami pretekstu skerdynėms ir karui.

Vien per 1998 metus konflikto tarp Serbijos kariuomenės ir Kosovo albanų žuvo per 1,5 tūkst. žmonių, o dar 400 tūkst. albanų buvo išvaryti iš savo namų.

Šiuo metu Kosovo provincijoje, kurioje gyvena apie 1,9 milijono žmonių, albanų tautybės musulmonai sudaro arti 90 proc. gyventojų - kiti kosoviečiai yra serbai, gyvena šiek tiek turkų, čigonų.

Kosovas pradėjo kraujuoti tuomet, kai iro galinga Jugoslavija - 1990-aisiais menkai ginkluota Kosovo išsivadavimo armija buvo dusinama ir mindoma serbų.

Lietuvos kariai pasakojo, kad dažnas kosovietis pamena, kaip nesantaikos metais be jokios priežasties būdavo išskerdžiami ištisi albanų ar serbų kaimai, niekinamos mergaitės bei kankinami vyrai.

Siekiant sustabdyti kraujo liejimąsi 1999-aisiais NATO pajėgos bombardavimais iš oro pradėjo invaziją į Kosovą ir iki šiol ten palaiko tvarką. Žiauri praeitis, masinės kapavietės lieka atmintyje, tačiau Kosovo gyventojai kremta ir naujo gyvenimo vaisius, pirmiausia - naudojasi Europos Sąjungos parama.

Ženklai tankams

Dažnas svetimšalis gali paklausti - ko reikia albanų dominuojamame Kosove serbams? Jie galėtų gyventi Serbijoje ir nejausti nuolatinio kvėpavimo į nugarą iš kitataučių.

Tačiau Kosovo provincija dėl gilios istorijos serbams yra tarsi žydams Jeruzalė, todėl yra laikomasi principingos pozicijos. Visgi provinciją valdo albanai ir yra nuolat siekiama iškovoti nepriklausomos valstybės statusą.

Kariai taikdariai Kosovo žaizdas gydo ne vienerius metus, ir šis darbas duoda rezultatus. Dėl etninių motyvų susirėmimai nėra dažni.

Galimas konflikto židinio plitimas buvo įmanomas praėjusį mėnesį, kuomet Mitrovicos mieste buvo areštuoti du albanai, subadę serbą. Tačiau tikinama, kad tai tebuvo paprastas chuliganizmo atvejis. Beje, pats Mitrovicos miestas yra unikalus - vienoje upės pusėje gyvena serbai, kitoje - albanai, o tiltą saugo Prancūzijos kariai.

Buvusio karo pėdsakus Kosove galima aptikti visur - keliuose prieš tiltus stovi tankams skirti ženklai, kuriais nurodoma, ar sunkiasvorė technika gali važiuoti, o miestuose gausu griuvėsių.

Karius stebina ir tai, kad Kosove beveik nėra ženklų su miestelių ar kaimų pavadinimais. Apie tai, kur esi, gali sužinoti tik iš vietinių.

Laidoja kieme

Finansiškai Kosovas yra didelė burna, kuri ryja Europos Sąjungos (ES) pinigus. Kadangi provincija, kurioje naudojami eurai bei itin nepopuliarūs serbiški dinarai, yra skurdi, Europa suteikia didžiules lengvatas.

Pavyzdžiui, duodamos milžiniškos paskolos, o palūkanų mokėjimas kosoviečiams atidedamas dešimčiai metų. Ir jie tuo naudojasi. Dygsta nauji namai, viešbučiai, tvarkomi keliai.

Albanų požiūris į namų statybą - savotiškas. Beveik nėra vieno aukšto pastatų, nes dažniausiai statomi trijų aukštų namai, kuriuose viršutinis aukštas specialiai neįrengiamas.

Mat kosoviečiai įsigudrino pasinaudoti vietiniais įstatymais - tam, kad namas būtų pripažintas tinkamu eksploatuoti, būtina įrengti jį visą. Pirmajame aukšte albanai įkuria automobilių plovyklą ar servisą, antrajame - gyvena ir dėl trečiojo neįrengto aukšto nemoka jokių mokesčių. Juk namas - teisiškai netinkamas eksploatuoti.

Stebina ir tradicijos - sūnaus namas visada būna toks pat, kaip tėvo, ir jis stovi šalia. Retai galima suklysti pamačius vienodų namų kvartalą, kuriame negyventų vienos šeimos žmonės.

Kosove akį rėžia ir kapai tiesiog kiemuose - to nedraudžia jokie įstatymai. Apskritai albanų požiūris į laidojimą kiek skiriasi nuo lietuvių - miesto kapinės yra didelė retenybė. Dažniausiai kapai pabirę tarsi mozaika bei jų niekas neprižiūri. Palaidojo žmogų - ir viskas.

Kitokie musulmonai

Nors Kosovo albanai yra musulmonai, tokiais jų bent jau pagal aprėdą niekaip nepavadinsi. Tradicinę hidžabą vilkinčią moterį galima sutikti nebent aukštai kalnuose, atokiame kaimelyje.

Miestuose merginos vaikšto ne tik neprisidengusios veidų, bet ir vilkinčios palaidines giliomis iškirptėmis bei mini sijonėlius. Nors vedybų tradicijos, kuomet dominuoja ne jausmai, o šeimų susitarimai, išlieka, tačiau į nesantuokinius santykius tarp vyrų ir moterų žvelgiama labai liberaliai.

Dar viena keistenybė - pragyvenimo šaltinis. Kariai teigė niekaip neperkremtantys, iš ko kosoviečiai gyvena. Valstybinių institucijų - trupinėliai, fabrikų - taip pat. Visur pilna automobilių plovyklų, servisų. Spėjama, kad pagrindinis pragyvenimo šaltinis - kontrabanda bei nelegali prekyba.

Taikdariams tenka pripažinti ir tai, kad albanai - labai geranoriški žmonės, visada aukojantys laiką bei padedantys, jei tragiškuose Kosovo kalnų keliuose įklimpsta karių automobilis.

Kosove išlieka ta pati taikdariškų misijų tradicija vaikų atžvilgiu - jie rodo nykščius, mojuoja bei prašo. Tiesa, nebe saldainių, kaip anksčiau, o eurų.

Denisas NIKITENKA