Prisiminti skaudų įvykį ne tik Klaipėdai, bet ir visai Lietuvai paskatino pernai gruodžio 24 d. 4.50 val. ties Antrąja Melnrage, maždaug 240 metrų nuo kranto, 2,3 km nuo šiaurinio molo, ant seklumos užplaukęs graikų kompanijos krovininis laivas "Ocean Crown", plaukiojantis su Kipro vėliava. Juo labiau kad buvo paskleista neteisinga informacija, esą laivo korpusas deformuotas. Jame buvo nemažai degalų: 1 173,9 tonos mazuto, dyzelinio kuro - 112,5 t, tepalų - 20,2 t, lijalinių vandenų - 25,5 t. Laimei, laivas jau gruodžio 27 d. sėkmingai nutemptas nuo seklumos ir dabar stovi Klaipėdos uoste. Taršos gamtai nepadaryta.
Sumokėti tik 3 mln. dolerių
Tanklaivio "Globe Asimi" avarija įvyko 1981 metų lapkričio 21 d., sekmadienį. V. Greičiūno teigimu, byla dėl šios avarijos buvo nagrinėjama Klaipėdos teisme. Teismo pirmininkas tuo metu buvo Silvestras Doda. Bylą sudarė 18 tomų.
Po avarijos buvo atliekami didžiuliai mazuto surinkimo darbai, kuriuose dalyvavo daugybė organizacijų, įmonių iš visos Lietuvos, sulaukta pagalbos net iš Kaliningrado. Todėl įvairios Klaipėdos, Palangos, 1982-ųjų vasarą netekusios daugybės poilsiautojų, ir kitų miestų organizacijos pareiškė pretenzijas dėl patirtų įvairių nuostolių. Visi nuostoliai buvo vertinami daugiau kaip 700 mln. JAV dolerių.
VALYMAS. Pasak Valentino Greičiūno, viena iš efektyviausių priemonių renkant išsiliejusį mazutą buvo žmonių rankų darbas.
Žinoma, tanklaivis "Globe Asimi" buvo apdraustas. Deja, draudimo kompanija sumokėjo tik 3 mln. dolerių. Klaipėdos teismas priėmė sprendimą juos padalinti proporcingai pagal pareikštas pretenzijas. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto valdžia gavo tik apie 0,5 proc. iš tų 3 mln. dolerių.
Įgula išgelbėta
Tais laikais miesto ir netgi Lietuvos valdžia didelės įtakos uosto veiklai neturėjo. Jis priklausė Sovietų Sąjungos žinyboms. Vis dėlto miesto valdžia sudarė dvi komisijas, kurių viena rūpinosi teršalų rinkimu vandenyje, o kita - sausumos valymo dalykais. Pirmajai vadovavo Nikolajus Berežnojus, o antrajai - V. Greičiūnas.
"Jau vakarop laivas pradėjo lūžti. Lūžo ne per pusę, o į tris dalis. Pirmiausia buvo organizuotas įgulos narių gelbėjimas. Ant molo buvo pastatytas stiebas, tarp jo ir laivo nutiestas trosas, ir juo velkant specialų vežimėlį po vieną buvo iškeliami "Globe Asimi" jūrininkai. Tuo oro lyno keliu buvo išgelbėti visi įgulos nariai. Laivui padėti nebebuvo galima", - pasakojo pokalbininkas.
Vokietijos laivas nepadėjo
Kadangi oro temperatūra tuo metu nebuvo aukšta, mazutas sustingo ir susidarė 20-30 cm jo sluoksnis tiek vandenyje, tiek sausumoje.
"Dvi dienas pūtė šiaurės, šiaurės vakarų vėjas, išsiliejęs mazutas patraukė į uosto akvatoriją tolyn ir nukeliavo net iki Kiaulės Nugaros salos. Paskui pasikeitė jo kryptis, įsisuko vakarų, pietvakarių vėjas. Klaipėdos jūrų prekybos uostas turėjo bonines užtvaras. Tačiau esant nemenkam bangavimui jos nieko nepadėjo. Viskas pro uosto vartus keliavo į atvirą jūrą", - prisiminimais dalijosi V. Greičiūnas.
Į Klaipėdą atvažiavo TSRS jūrų laivyno ministerijos atstovai. Nei Lietuva, nei aplinkiniai uostai normalių jūrinių gelbėjimo priemonių neturėjo. Buvo nutarta pasikviesti laivą iš Vakarų Vokietijos, turintį po 25 m ilgio sparnus ir galintį siurbti mazutą. Jis atvyko, bet kadangi buvo nemažas bangavimas, nieko negalėjo padaryti. Pasisukiojo dvi dienas, išsitepliojo ir išplaukė atgal. Klaipėdos uosto mažųjų laivelių, šiukšlių surinkėjų, irgi nebuvo galima panaudoti.
Mazutą sėmė ir kibirais
Į pagalbą pasitelktos asenizacinės mašinos. Lietuvos Vyriausybė, Ksavero Kairio, pirmojo Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo vadovaujama Ekstremalių situacijų komisija organizavo apie 140-150 asenizacinių mašinų iš visos Lietuvos vykimą į Klaipėdą. Tačiau jų neužteko. Apie 80 tokių mašinų dar atvyko iš Kaliningrado srities.
Mašinos privažiuodavo prie kranto, nuleisdavo žarnas ir siurbdavo mazutą nuo vandens paviršiaus. Tačiau jų talpa nebuvo didelė - cisternos paimdavo apie 3 kub. m mazutuoto vandens. Jis buvo vežamas į naftos bazę (dabartinės AB "Klaipėdos nafta" teritoriją) ir valomas. Buvo vedama apskaita, koks kiekis surinktas iš tų 16 tūkst. t mazuto.
Kadangi asenizacinės mašinos buvo pritaikytos fekalijoms siurbti, tad, pradėjus traukti mazutą, sugedo siurbliai ir pusė technikos tapo netinkama naudoti.
Laivų statyklos, Bandomosios laivų remonto įmonės (vėliau AB "Laivitė") ir kitų įmonių darbuotojai pasidarė plaustus. Ant jų žmonės mazutą sėmė kibirais ir pildavo į statines, kurios būdavo iškeliamos ant kranto ir išpilamos į cisternas.
"Kiekvienas savo "kiemelyje" rinko mazutą. Efektyviausios priemonės buvo asenizacinės mašinos ir žmonių rankų darbas. Pasikeitus vėjo krypčiai dalis mazuto buvo išnešta į atvirą jūrą, jis nukeliavo iki Palangos ir net iki Latvijos sienos. Latviai teisme irgi reiškė pretenzijas. Dar kartą pasikeitus vėjo krypčiai mazutą pradėjo nešti į pliažus", - pasakojo V. Greičiūnas.
Mazutą rinko darbuotojai
Teko rinkti mazutą Melnragės, Girulių pliažuose. "Pliažai buvo padengti 20-30 cm mazuto sluoksniu. Vėl pasikeitė vėjas, ir tą sluoksnį užklojo smėlis padarydamas sumuštinį. Pliaže be guminių batų nebuvo įmanoma vaikščioti.
NEEFEKTYVU. Nors mazutui rinkti buvo pasitelktos asenizacinės mašinos, jos nuolat gedo, tad mazutą žmonės rinko be jokios technikos. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Avarijos padarinių likvidatorių štabo nariai rinkdavosi Jūrų prekybos uoste Salamono Kvašos kabinete, kuris tuo metu buvo vyriausiasis inžinierius. Dirbome, rinkome mazutą, ko gero, iki Kalėdų. Žiemą jį užklojo sniegas, darbus nutraukėme.
Pavasarį išdalinome tarp stulpų esančius apie 50 m ilgio ruožus po vieną visoms Klaipėdos miesto ne tik uosto įmonėms, suorganizavome, kad būtų nutiesti privažiavimo keliai. Kai sniegas nutirpo, kiekviena įmonė sukvietė savo darbuotojus, kurie rinko mazutą. Vėliau ir jie teisme reiškė savo pretenzijas.
Gerokai apvalėme pliažus, tačiau dar ir vasarą kai kur vis atsirasdavo mazuto gumulėlių. Visko išvalyti nebuvo įmanoma. Smėlio nukasėm nemažai, bet paskui gamta viską sutvarkė pati. Nereikėjo jo iš kažkur vežti. Jau pirmais metais pliažai veikė, bet žmonės vaikščiodami basomis kojomis vis dar rasdavo pėdsakų. Po poros metų ir tai susitvarkė", - kalbėjo V. Greičiūnas.
Vietą rado per 3 dienas
Iškilus klausimui, kur dėti surinktą mazutą, Gamtos apsaugos komitetas (tuo metu vienas iš pirmininko pavaduotojų buvo Rapolas Liužinas) skubiai sudarė komisiją, turėjusią parinkti vietą Klaipėdos rajone, kur būtų galima vežti mazutu užterštą smėlį. Buvo konsultuojamasi su Geologijos tarnyba. Pasak V. Greičiūno, dirbama buvo labai operatyviai ir galvojama apie tai, kad jokiu būdu negali būti užteršti požeminiai vandenys. Vieta buvo parinkta per 3 dienas. Anot pokalbininko, jeigu nebūtų nutikusi tokia nelaimė, tai vietos klausimas būtų buvęs svarstomas mėnesių mėnesiais.
Ta vieta buvo Klaipėdos r., Kiškėnuose, buvęs miesto sąvartynas, kuris dabar yra uždarytas. Aplink visą jo teritoriją buvo įrengti stebėjimo gręžiniai, t. y. nuolatos buvo stebima, ar neteršiamas gruntinis vanduo. Pasak V. Greičiūno, toje vietoje tikrai nebuvo nei sodų, nei statomi namai.
"Iki šios dienos niekas nepranešė, kad toje vietoje būtų buvusi padaryta žala gamtai, pavyzdžiui, užteršti gruntiniai vandenys. Tas Lietuvos "turtas" ten yra iki šiol", - pasakojo V. Greičiūnas.
"Viskas gerokai patobulėjo"
Ramūnas KAŽERSKAS, komandoras leitenantas, Karinių jūrų pajėgų (KJP) štabo viršininko pavaduotojas civilių ir karių bendradarbiavimui
Dalis jūros vandenų priklauso Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atsakomybei, nes uosto prieigas ir farvaterį administruoja uosto tarnybos. Tačiau pirmiausia žinią gautų KJP Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras, kuris inicijuotų avarijos padarinių likvidavimo darbus, t. y. kreiptųsi į visas atsakingas institucijas.
Nedelsiant būtų siunčiamas specialus KJP laivas "Šakiai" ir pirmiausia būtų bandoma lokalizuoti išsiliejimo vietą. Avarijos vieta būtų aptverta boninėmis užtvaromis, kad teršalai nesklistų toliau. Laivo boninės užtvaros yra sertifikuotos, specialiai tam skirtos ir tinkamos naudoti bet kokiu oru. Boninių užtvarų turi ir uosto įmonės.
Tokioms avarijoms šiais laikais yra pasirengta. Per metus du kartus atliekami bendri institucijų mokymai. Jų metu teršalams imituoti naudojamos arba durpės, arba spragėsiai, mokomasi koordinuoti veiksmus tarp skirtingų institucijų. Net du KJP laivai dalyvauja tarptautinėse naftos surinkimo pratybose, kurios kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Ne tik žmonės mokomi, kaip reikia elgtis, bet ir nuolatos tobulinama įranga.
Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras, matydamas, kad išlietas didelis kiekis naftos produktų, susisiektų su kaimyniniais uostais dėl pagalbos. Tačiau svarbiausia yra pradinis momentas - neleisti teršalams plisti.
Su "Globe Asimi" avarijos padarinių likvidavimu šių dienų gelbėjimo operacijų negalima lyginti. Tarptautinės jūrų organizacijos reikalavimai tanklaiviams ir laivams nuolatos griežtinami - reikalaujama turėti dvigubus korpusus ir pan., kartu ir tam procesui, kas būtų, jeigu išsilietų naftos produktai. Nuo 1981 metų viskas šioje srityje gerokai patobulėjo. Būtų koordinuojami visų proceso dalyvių veiksmai. Dėmesys skiriamas ne tik pasirengimui gelbėti, valyti išsiliejusius naftos produktus, bet ir pačių laivų, gabenančių naftos produktus, priežiūrai, kad jie būtų tvarkingi. Turėti kokį nors superinį naftos surinkimo laivą nėra tikslas. Tikslas - užkirsti kelią avarijai, bet jeigu ji įvyktų, numatytos ir visos procedūros, kas turėtų būti daroma.
"Tai padarė didelę įtaką krantams"
Rimas ŽAROMSKIS, okeanologas, Baltijos krantų tyrinėtojas, Vilniaus universiteto profesorius
Atsimenu, po tos avarijos nuvažiavau į Klaipėdą, maniau, pafotografuosiu, bet manęs prie laivo neprileido pasieniečiai. Prisigretinau prie Maskvos korespondentų ir mes atvykome į paplūdimį ties Palanga, norėjome pravažiuoti krantu Klaipėdos link. Bet mūsų "gazikas" užklimpo. Turėjome išlipti. Kojos vos ne iki kelių prasmego į naftą. Buvo lietus, blogas matomumas, gerų nuotraukų taip ir nepadariau.
Paplūdimius tada valė šimtai žmonių iš visos Lietuvos. Oficialiais duomenimis, į sausumos karjerus buvo išvežta apie 600 tūkst. kub. metrų smėlio. Tol, kol Klaipėdos uosto molai nebuvo pailginti, kol gylis įplaukoje tesiekė apie 10 metrų, latvių hidrografo R. Knapso duomenimis, išilgai kranto ties Klaipėda per metus migruodavo 400-500 tūkst. kub. m smėlio. Taigi po avarijos buvo išvežta daugiau smėlio nei per visus metus pernešė bangos. Negana to, krantas ir kopos ir taip buvo nuniokoti stiprios audros. Tai padarė didelę įtaką krantams.
Tada pasaulis neturėjo patirties, kaip rinkti mazutą. Bandė su naftos surinkimo laivais, bet jie nepasiteisino. Didžioji jo dalis buvo surinkta nuo krantų ir iš uosto akvatorijos. Surinktą mazutą po kelių metų bandė valyti. Jo klausimas aktualus ir šiandien. Nemanau, kad jis būtų sutvarkytas iki galo.
Rašau knygą apie Baltijos krantus, kurią galbūt baigsiu šiemet. Joje ketinu panaudoti ir su "Globe Asimi" avarija susijusios bylos medžiagą. Bet man labiau rūpi, kas po avarijos vyko su krantais. Nagrinėju, kaip kilo audra, kokios krypties buvo vėjas, kiek pakilo vanduo. Tada jis buvo pakilęs apie 1,5 m. Iš marių vanduo į jūrą negalėjo lengvai veržtis, tai tą naftą audros bangos varė į marias ir užteršė jų krantus. Vėliau buvo užterštas Baltijos jūros krantas iki pat Latvijos sienos ir net šiek tiek Latvijoje.
Rašyti komentarą