- Pone Paulai, ar tiesa, kad dėl „Krajbanko“ bankroto jūs praradote beveik visas savo santaupas? - „Respublika“ paklausė kompozitoriaus.
- Taip, aš tikrai labai skaudžiai nukentėjau. Staiga, prieš nosį, tiesiog viską tame banke išvogė. Po velnių, atleiskite, aš, kaip ir kiti banko klientai, vieną dieną atsibudau paprasčiausiai apiplėštas.
Kiek žinau, Lietuvos valdžia lygiai taip pat staiga pasielgė su „Krajbankui“ giminingu „Snoro“ banku. Ir jo klientai atsibudo apvogti.
Aš esu menininkas, kuriu muziką, todėl tikrai nieko nenutuokiu apie bankininkystę. Ir neturėčiau nutuokti, nes kompozitoriaus, muzikos kūrėjo veikla tikrai yra toli nuo šios tematikos. Gal kokiam naftininkui tie dalykai labiau suprantami, bet aš tik rašau muziką.
Tikrai nelengvai uždirbtus savo pinigus „Krajbanke“ laikiau 20 metų, o iki tol, dar sovietmečiu, taip pat ten turėjau sąskaitą, tik tas bankas tada vadinosi Taupomuoju. Ir niekada neturėjau bėdų, nors į šią sąskaitą suplaukdavo mano honorarai, autoriniai atlyginimai, alga, - nedingdavo nei kapeika, nei centas.
- Didelis praradimas „Krajbanke“?
- Pastaruoju metu laikiau apie milijoną eurų (apie 3,45 mln. litų). Jie man turėjo užtikrinti stabilią ir saugią senatvę, kai pagaliau susiruošiu išeiti į pensiją.
Latvijoje pasklidus kalboms apie kažkokias „Krajbanko“ problemas, aš iškart paskambinau jo prezidentui Ivarui Priedičiui. Maniau, kad turiu teisę kreiptis į patį vadovą, kurį seniai pažinojau. Be to, mane su banku siejo ir kitokie santykiai: filmavausi net jo reklamos klipui - grojau fortepijonu.
I.Prieditis mane iš karto nuramino. Sakė, kad banko reikalai yra geri, viskas gerai, o jeigu kartais kiltų kokių problemų, jis pats mane tuoj pat informuotų.
O po dviejų trijų dienų bankas sprogo. Bet iki šiandien Latvijoje taip niekas ir nežino, kas su juo atsitiko. Kažkas pasakė, kad „Krajbankas“ nebemokus, kad uždarytas laikinai ir t.t. Bet man baisiausia yra tai, kad niekas taip ir neprisiėmė atsakomybės dėl banko uždarymo.
- Manote, kad tai paguostų indėlininkus? Lietuvoje už „Snoro“ likvidavimą atsakomybę prisiėmė Centrinio banko valdytojas, bet nuo visuomenės visa informacija apie šią operaciją vis tiek slepiama...
- Latvijoje už komercinių bankų priežiūrą yra atsakinga Finansų ir kapitalo rinkos komisija. Ta pati, kuri kitados davė leidimą „Krajbanką“ parduoti kitiems savininkams ir, svarbiausia, privalėjo kontroliuoti, ar jis neturi problemų.
Aš manau, kad dėl vagystės iš banko klientų yra kalta tik ši komisija. Tačiau ar žinote, kuo baigėsi jos atsakomybė? Komisijos vadovė Ana Dravnijecė ir kai kurie jos pavaldiniai tik pranešė apie savo atsistatydinimą, taip nusiplaudami nuo bet kokios atsakomybės.
Manau, kad už bankų griūtį privalo atsakyti ne tik ši komisija, bet ir tuo metu veikiančios Vyriausybės nariai. Bet mes iš savo valdžios išgirdome mane galutinai įsiutinusį patarimą klientams: jūs turėjote žinoti, kokiame banke laikote savo pinigus!
To betrūko! Ar aš, kompozitorius, dar privalau kontroliuoti ir padėtį komerciniuose bankuose, gal turėčiau tikrinti jų veiklą? Tai iš piliečių mokesčių gyvenanti Vyriausybė, bankų priežiūros, teisėsaugos institucijos privalo žmones laiku perspėti, su kuriuo banku geriau neturėti reikalų, kokių jų paslaugų atsisakyti ir t.t.
Sprogus „Krajbankui“, iš valdžios pusės girdėjau tik triukšmą, kažkas buvo kalbama apie jūsiškį „Snorą“, bet nieko aiškaus, nieko iš esmės. Aiškiai matant, kad kvailio vietoje vėl liko tik banko klientai.
- Labiau kaltinate ne patį „Krajbanką“, o valstybės institucijas, pareigų tinkamai nevykdžiusius bankų priežiūros specialistus?
- Tam tikra prasme mane tiesiogiai apvogė Latvijos valstybė. Taip sakau todėl, kad Finansų ir kapitalo rinkos komisija yra valstybinė institucija ir ji privalėjo užtikrinti, kad banko klientai nebūtų apvogti. Daugiau čia ir nereikia nieko painiai aiškinti.
O Latvijos visuomenė žlugus „Krajbankui“ išgirdo ne apie Finansų ir kapitalo rinkos komisijos atliktus darbus, o jos vadovės atlyginimą. Pasirodo, ta A.Dravnijecė per mėnesį gaudavo apie 10 tūkst. latų (apie 49 tūkst. litų).
Ir tokia alga buvo mokama žmogui, kuris, mano įsitikinimu, yra vienas kalčiausių dėl vagystės iš „Krajbanko“ klientų.
- O koks šiandien yra jūsų atlyginimas?
- Kai ką darau Latvijos radijuje, turiu sutartį 450 latų (apie 2200 litų) atlyginimui. Negaliu skųstis gyvenimu, nes dar groju teatruose, gaunu pajamų už savo kūrinių autorystę.
- Bet gal Latvijos ir Lietuvos teisėsauga rengiasi kelti bylas bankų priežiūros institucijų vadovams dėl to, kad valstybės vardu buvo apvogti šalies piliečiai, dėl to, kad šie asmenys leido taip ilgai veikti bankams, kurie vieną dieną buvo uždaryti? Kaip manote?
- Na, ką jūs! Tiems bankų priežiūros veikėjams iki šiol net neatėjo į galvą, kad indėlininkams privalu ne tik nors ką nors paaiškinti, bent atsiprašyti Latvijos žmonių.
O Latvijoje tik kalbama, kad iš „Krajbanko“ buvo mesta daug pinigų oro bendrovei „Air Baltic“ gelbėti. Kiti žmonės sako, kad iš banko buvo nuolat vagiama, o priežiūros komisija nekreipė dėmesio.
Dar daugiau. Šiandien Latvijoje jau atvirai sakoma, kad „Krajbankas“ uždarytas, bet iš jo toliau vagiama! Tik tai jau daroma oficialiai - banko likvidatoriai sau numatė dešimtis milijonų atlyginimą už tai, kad paskaičiuos mūsų pinigus.
- Juk nepaguos, jei pasakysime, kad iš Lietuvos „Snoro“ banko laikinasis administratorius amerikietis jau išsivežė 17 milijonų, dabar jo kolega bankroto administratorius ims dar didesnėmis sumomis.
- Man irgi kilo klausimas: už ką algą moka tiems iš kažkur atsiradusiems likvidatoriams? Kodėl mūsų pinigai laisvai dalijami tiems, kurie skaičiuoja, kiek jų palikti mums, indėlininkams?
Tie likvidatoriai, administratoriai suskaičiuos kaip norės ir kiek norės. Pirma - sau, o paskui jau mums. Kiek norės, tiek ir paliks, gal grąžins. Kas ten vėliau išsiaiškins, kur kas dingo toje sumaištyje? Juk apie ją nežinome nė kruopelytės tiesos. Tik absoliuti tyla.
- Informacija neprieinama net jums?
- Liūdna sakyti, bet su manimi dažnai geriau ir gražiau elgiasi kaip su žmogumi Maskvoje nei Rygoje. Gal Rusijoje menininkai labiau gerbiami?
Nenoriu savęs laikyti išskirtiniu „Krajbanko“ klientu, aš kalbu apie kitus dalykus. Iki tokių situacijų priveda tik beviltiškos vyriausybės, kurios neatsako už tai, kas vyksta valstybėse.
Šiandien per „Euronews“ televiziją mačiau reportažą apie kažkokio Šveicarijos banko prezidentą. Kadangi jo žmona, atlikusi kažkokias nešvarias kombinacijas, užsidirbo 70 tūkst. eurų, tas prezidentas iškart atsistatydino. Pas mus toks poelgis neįsivaizduojamas net kai milijonai byra į kairę ir dešinę.
„Krajbanko“ uždarymas yra ne R.Paulo ir jo milijono problema. Tą milijoną uždirbau sąžiningai, per 20 metų, todėl esu ramus.
Man svarbi yra pati situacija, kuri verčia galvoti, kad jau nebegalima pasitikėti Latvijos valstybe. O kur man laikyti dar nepavogtus pinigus, kurie bankai yra padorūs, jeigu jų priežiūros komisija tokiu vadino ir „Krajbanką“?
Neseniai išgirdau ir vieną įdomią „Krajbanko“ sunaikinimo versiją: tuo buvo suinteresuoti esą padorūs Švedijos bankai, kurie veikia ir Latvijoje, ir pas jus, Lietuvoje.
„Krajbanko“ indėlininkai, o tarp jų - ir aš, kol kas atgavo tik apdraustą indėlio limitą - 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų). Įdomu, kad valdžia pasakė, jog šie pinigai bus grąžinti tik tiems, kurie atsidarys sąskaitas tik tuose padoriuose švediškuose bankuose.
- Lietuvos banko vadovybė garsėja tuo, kad joje dirba žmonės, kurių giminaičiai rado šiltas vieteles būtent komerciniuose bankuose. O ar Latvijoje yra tokių ties nusikalstama veika balansuojančių kuriozų?
- Nežinau tokių detalių, bet matau tik didelę visos finansų sistemos netvarką. Uždarius „Krajbanką“ Latvijos centrinio banko vadovas Ilmaras Rimševičius tuoj pareiškė, kad indėlininkai atgaus visus savo pinigus. Dabar jis tiesiog tyli. Turbūt tiems veikėjams būtinas laikas viską pratylėti.
- Kodėl, praėjus jau beveik 22 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, ir Latvijos, ir Lietuvos valdžioje atsiduria tiek daug neatsakingų žmonių, iš valstybės ir jos piliečių vagiama jau atvirai, bet dar niekas už tai nebuvo įkištas į kalėjimą, iki gyvos galvos nušalintas nuo teisės valdyti?
- Nenoriu nieko bloga pasakyti apie Lietuvą, bet man atrodo, kad mūsų šalių padėtis yra labai panaši. Bėda yra ne vien neatsakingos vyriausybės. Per tuos dešimtmečius mes net nesimokėme kurti šių valstybių, paversti jas stipriomis ir stabiliomis.
Latviai net nesistengė mokytis iš jau nepriklausomybėje padarytų klaidų. Atrodo, mus tikrai turėjo pamokyti ekonominės krizės, tačiau nieko gero neišmokome. Ir nesimokome toliau, nes daug paprasčiau pasiskolinti pinigų iš užsienio. Už vis didėjančias valstybės skolas juk taip pat nėra atsakingų.
- Tačiau ir jūs buvote valdžioje - dirbote kultūros ministru, prezidento patarėju, tad turėjote galimybę padėti savo šaliai mokytis?
- Taip, bet tai buvo tik pačioje nepriklausomybės pradžioje, aš ir buvau tik kultūros ministras. Tada ir supratau, kad atkūrus nepriklausomybę daugelis Latvijos žmonių norėjo toliau viską gauti nemokamai kaip sovietiniais laikais, bet, skirtingai nuo sovietmečio, dar ir nieko neveikiant.
Turbūt žinote, kad kultūra mūsų šalyse nėra mėgstama, nes ji visada stovi su atkišta ranka. Tad ir kultūros ministras beveik neturi jokios įtakos.
Bet ar normalu, kad mūsų dabartinis kultūros ministras turi net tris patarėjus, kuriais įdarbinti anksčiau buvę kultūros ministrai! Iš savo patirties žinau, kad kultūros ministrui reikia tik vieno patarėjo - teisininko.
Kita vertus, ir kultūros srityje pasitaiko „veiklių“ žmonių. Pas mus dar tęsiasi Rygos operos teatro skandalas. Kai buvo nuspręsta atleisti jo direktorę, paaiškėjo, kad operoje nežinia kur iššvaistyta daugybė pinigų, susikaupusios skolos ir t.t.
- Deja, mes nuo jūsų neatsiliekame - Nacionalinės operos vadovas Gintautas Kėvišas metų metais nenusiplauna sunkių įtarimų, bet sėdi šiltame poste, kultūros ministras Arūnas Gelūnas jau aplenkė savo Latvijos kolegą - įdarbino net keturis patarėjus.
- Matote, ir pas jus yra tokių anekdotų, kurie, kai įsiklausai, tampa visai nebejuokingi.
Aš kartais apskritai nesuvokiu, kur gyvenu. Skandalai kyla kone kasdien. Kai tik Valstybės kontrolė ima tirti, kaip leidžiami kokios nors valdiškos įstaigos pinigai, iškart randa trūkumų.
- Ką reikėtų daryti, kad Latvija, Lietuva ištrūktų iš tos beviltiškos tamsos, slepiančios kasdienes vagystes iš tautos kišenės?
- Pirmiausia, manau, mūsų žmonės turi leisti valdyti šalį tik tiems, kurie dega meile savo valstybei, o ne sau. Iš mylimojo juk vargu ar vogtum.
Į valdžią turėtų patekti tik turintys talento valdyti - negalima net kultūros ministru skirti bet ko, vadovaujantis partijų pasiskirstymu portfeliais.
Aš niekada nesuvoksiu tų koalicijų muštynių ne dėl valstybės reikalų, o portfelių. Jeigu partija laimėjo du portfelius, bet neturi nė vieno žmogaus, galinčio dirbti ministru, ji ir privalėtų atsisakyti savo pretenzijų vien užimti postus.
Bet tai dar nėra realu, todėl aiškiai matyti, kad nesame nutolę nuo sovietinės partinės sistemos, kur taip pat ministru būdavo skiriamas kone bet kas, kuris atitikdavo „partinę liniją“.
- Kodėl šio pokalbio metu jūs neišsakėte nė vieno priekaišto Lietuvai - nes mūsų centrinis bankas likvidavo „Snorą“, kurio akcininkai valdė ir „Krajbanką“?
- Aš ir neturiu dėl ko pykti ant Lietuvos. Nesvarbu, kas ir iš kokios šalies valdė „Krajbanką“, bet tuo turėjo rūpintis tik Latvijos valdžia.
Dosjė
Kompozitorius, pianistas, aranžuotojas ir prodiuseris Raimondas Paulas gimė 1936 m. sausio 12 d. Rygos priemiestyje Ilgucieme, stiklapūčio ir namų šeimininkės šeimoje.
Būdamas vos ketverių, R.Paulas pradėjo groti pianinu.
Baigęs pradinę, vidurinę muzikos mokyklas ir pradėjęs studijas Latvijos valstybinėje konservatorijoje, 1956 m. R.Paulas tapo Rygos radijo seksteto pianistu.
Tais pačiais metais menininkas šio radijo studijoje įrašė ir pirmąjį savo kūrinį - lyrišką giesmę „Nenosutita“.
Jau studijuodamas konservatorijoje, R.Paulas gavo kvietimą groti Latvijos filharmonijos orkestre, tačiau nusprendė tapti kompozitoriumi.
Pirmoji sėkmė muzikos kūrėją aplankė 1961 metais, kai jaunų kompozitorių pristatyme Maskvoje buvo aukštai įvertintas jo ciklas „Portretai“. 1962 m. R.Paulas tapo Latvijos švietimo darbuotojų ir „Darbo rezervų“ orkestrų vadovu.
1962 m. pradėjo aktyviai rašyti muziką įvairiems teatrams, 1963-iaisiais parašė savo pirmąjį baletą, o nuo 1964-ųjų ėmė kurti muziką kino filmams.
1964 m. menininkas tapo pagrindiniu Rygos lengvosios muzikos orkestro pianistu.
1967 m. pradėjo savo karjerą popmuzikoje, įvairiems Latvijos dainininkams parašyti jo kūriniai ėmė skinti laurus įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.
1975 m. R.Paulas įkūrė ansamblį „Modo“ ir su juo pradėjo gastroles po Sovietų Sąjungą. Netrukus latvių kompozitoriumi ir pianistu susidomėjo šios šalies Centrinė televizija, o daugybė R.Paulo kūrinių, parašytų dainininkams Alai Pugačiovai, Valerijui Leontjevui, Jakui Joalai ir daugeliui kitų, tapo hitais.
1979 m. ėmė vadovauti Latvijos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrui, netrukus tapo Valstybinės konservatorijos džiazo improvizacijų dėstytoju, pradėjo rašyti muziką vaikams.
1981 m. surengė pirmąjį koncertą Maskvos Kremliuje, o netrukus su dainuojančiu aktoriumi Imantu Skraštiniu - gastroles JAV ir Kanadoje.
1984 m. kūrėjas tapo Latvijos kompozitorių sąjungos valdybos sekretoriumi.
1988 m. tapo Latvijos valstybinio kultūros komiteto vadovu, o 1989-1993 m. ėjo šalies kultūros ministro pareigas.
1993-1998 m. kompozitorius dirbo Latvijos prezidento Gunčio Ulmanio patarėju kultūrai.
1998-2006 m. R.Paulas ėjo šalies Parlamento nario pareigas.
Kompozitorius yra apdovanotas įvairiais sovietinės ir nepriklausomos Latvijos valstybiniais ordinais ir medaliais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą