Lietuviška prabanga

Valstybės tarnybos departamentas paskelbė, kad nuo 2010-ųjų iki dabar valstybės tarnautojų pareigybių padaugėjo 2455, nors Lietuvos gyventojų per tą patį laiką sumažėjo 292 659. Pareigybių daugėja nepriklausomai nuo to, kad vyksta emigracija, kad panaikintos apskričių administracijos, kuriose dirbo beveik 1500 valdininkų, kad valstybinių įstaigų sumažėjo beveik dviem šimtais. Tokios prabangos - samdytis vis daugiau tarnų - sau neleidžia net labiausiai atsilikusios Afrikos valstybėlės karaliukas. O mūsų visuomenė gali! Kodėl?

-  Valstybės tarnybos departamentas paskelbė labai įdomius, bet keistus skaičius. Pasirodo, 2010 metais Lietuva buvo įsteigusi 57 628 valstybės tarnautojų pareigybes, o dabar jų yra jau 60 101, nors tuo pat metu gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 3 141 976 2010-aisiais iki 2 849 317 dabar. Kaip tai galima paaiškinti? - „Vakaro žinios“ teiravosi Signatarų klubo nario, buvusio ilgamečio parlamentaro Nikolajaus Medvedevo.

- Yra toks dėsnis: jei valstybėje ar kokioje nors sąjungoje, sandraugoje padėtis stabilizuojasi, tai biurokratija auga nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Tas dėsnis yra juokingas, bet tai yra faktas. Kodėl dabar prasidėjo sąjūdis Europos Sąjungoje? Kodėl Didžiojoje Britanijoje įvyko „Brexit“, kodėl Prancūzijoje apie 40 proc. žmonių nepatenkinti naryste ES, kodėl Olandijoje, Vokietijoje tokių irgi daugėja? Todėl, kad ES biurokratinis aparatas išaugo labai stipriai.

Biurokratinis aparatas yra kaip koks organizmas. Jis arba auga, arba miršta. Biurokratinė sistema yra lyg organizmas, sudėtas iš atskirų organizmų - valdininkų. Ir taip yra beveik visose valstybėse. Ir kai tas aparatas išsikeroja, pasiekiama riba, kai žmonių kantrybė plyšta ir jie padaro kokį nors perversmą. Duok Dieve, kad tie perversmai būtų švelnūs, tik rekonstrukcija. Tačiau tie perversmai dažnai būna su krauju. Arba su nuostoliais. Geriausiu atveju - su nuostoliais, blogiausiu - su krauju. Tai būdinga visoms valstybėms.

O dėl Lietuvos išsivaikščiojimo... Aš kuo toliau, tuo labiau pradedu įsitikinti: norint žmones sujungti, kad jie nenorėtų išsilakstyti, jie turi turėti bendrą idėją. Anksčiau turėjome idėją - nepriklausoma Lietuva. Pakilimas buvo didžiulis. Nepriklausomą Lietuvą sukūrėme. Ir kas toliau? Laisva rinka. Bet tai ne idėja, tai yra instrumentas. O mes iš instrumento padarėme idėją. Tai yra bėda, nelaimė. Didžiausias Sąjūdžio nuopelnas - jis suformavo idėją Lietuvai. Sąjūdžio programą aš pasirašyčiau ir dabar, nes tai buvo idėja, kokią valstybę gi mes kuriame, koks gali būti žmonių nelygybės dydis, kaip mes jį reguliuosime, kaip padarysime, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus jaustųsi gerai. Kai ką mes iš tų idėjų įgyvendinome. Įgyvendinome tai, kad kiekvienos religijos, kiekvieno tikėjimo žmonės yra lygūs. Štai ir šiandien Lietuvoje nėra blogų religijų, religinių konfliktų nėra. Pas mus beveik nėra pasistumdymų tautiniu atžvilgiu, tik labai mažyčiai. Bet iš principo jei jūs eisite per Vilnių, per Kauną, per Klaipėdą, jūs galite kalbėti lietuviškai, vokiškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai - ir jokios problemos nebus. Bet tai buvo tik dalytė idėjos, kurią įgyvendinome. O žmonių gerovę palikome laisvai rinkai. Deja, laisva rinka stimuliuoja tik nelygybę.

- Kuri pas mus viena didžiausių Europoje.

- Todėl, kad mes iš laisvos rinkos padarėme stabą. Laisvoje rinkoje dažniausiai klesti drastiškiausieji, drąsiausieji, protingiausieji, bet žiauriausieji. O mes įlindome į XIX amžiaus laukinį kapitalizmą.

- Užsiminėte, kad, išsikerojus biurokratiniam aparatui, žmonių kantrybė plyšta ir jie griebiasi perversmų. Gal tam valdžia ruošiasi ir Lietuvoje, nes įsigijo vandens patrankų, statutinių darbuotojų nuo 5661 2010-aisiais padaugėjo iki 7436 dabar?

- Manau, kad statutinių tarnautojų daugėja dėl perdėtos Rytų baimės. Ji neturi būti nei per maža, nei per didelė. Pas mus ji perdėta. Tą baimę mums dar ir pastimuliuoja. Pastimuliuoja tie, kurie prekiauja ginklais. Jie sako: nupirk kuo daugiau ginklų ir būsi saugus, laimingas. Aha, šitas ginklas jau paseno, nusipirk naują. Didžiausi ginklų pardavėjai yra Amerika ir Rusija. Ir jos stimuliuoja mūsų baimę, nes ginklų gamintojams tai naudinga. Jie nori, kad žmonės ginkluotųsi.

- Tačiau valdžia vandens patrankas perka turbūt ne dėl Rytų baimės. Tikriausiai bijomasi savų žmonių pykčio dėl to, kas vyksta Lietuvoje?

- Čia jau reikia klausti tų, kurie vandens patrankų užsako, nes yra kur tikslingiau išleisti pinigus, nei pirkti vandens patrankas. Kai mes turėjome veikiančią atominę elektrinę, aš tikrai žinojau, kad reikalinga, jog virš jos be mūsų žinios neskraidytų niekas, kad nuo dangaus galėtų būti per sekundę nušluoti visi šlamštai, kurie skraido virš elektrinės. Tai buvo gyvybiškai svarbu. Ir tada man nebūtų buvę gaila jokių pinigų, kad būtų nupirkta technika. Dabar gi aš nelabai įsivaizduoju, kam reikia tiek ginkluotis. Nelabai įsivaizduoju, kad galėtų kilti trečias pasaulinis karas, nes jis iš karto taptų atominis. Nugalėtojų trečiame pasauliniame kare būti negali, gali būti tik tuščia žemė be gyvybės pėdsakų. Net pačiu baisiausiu diktatoriumi laikomas karingasis Šiaurės Korėjos lyderis daugiau gąsdina. Bet ginklai gaminami, juos reikia parduoti. Valstybė yra - ją reikia valdyti, o biurokratinė sistema įsitikinusi: kuo daugiau valdininkų, tuo daugiau bus tvarkos.

- Ir galima daugiau savų žmonių įdarbinti.

- Taip, ir kiekvienas į valstybės tarnybą dar tempia ir savus. Kiekvienas dalykas turi būti su saiku. Valgyti reikia, bet per daug valgyti nereikia. Ginkluotės turi būti, bet per daug jos neturi būti. Valdininkų reikia, bet per daug jų neturi būti. Puiki patarlė: kas per daug, tas nesveika. Sistema, kurioje yra per daug valdininkų, parodo, kad valstybė serga. Per daug leukocitų yra blogai.

Įsivaizduokite, kas būtų, jei taip, kaip valstybė, būtų valdoma kokia nors įmonė, jei įmonė laikytų nereikalingus žmones, jei dirbtų penki, o vadovautų 10. Ta įmonė greitai „sudegtų“. O valstybė būtent taip valdoma, todėl ir turime problemų.

- Valstybės įstaigose yra tūkstančiai tuščių etatų...

- Kurie yra finansuojami. Taip gaunami rezerviniai pinigai, kuriuos galima panaudoti kur nori, pavyzdžiui, premijoms išmokėti.

- Dar vienas iškalbingas faktas: per 7 metus valstybinių įstaigų skaičius sumažėjo nuo 775 iki 585, tačiau pareigybių skaičius išaugo. Vadinasi, tas optimizavimas buvo tik dėl akių: atseit kažką darome?

- Manau, valstybės žmonės žino biurokratijos išsikerojimo pavojų ir bando jį neutralizuoti. Dėl to mažinamas įstaigų skaičius.

- Bet nuo to niekas nesikeičia.

- Taip, nesikeičia. Bet manau, kad daroma ne dėl akių, bandoma daryti sąžiningai, bet geri norai į pragarą veda. Geri norai turi būti pagrįsti tiksliu skaičiavimu, tiksliu modeliavimu ir suvokimu: aš padarysiu taip, o kas iš to išeis. Lietuviai turėjo puikią dainą su žodžiais „lietuviai barzdočiai dūmoja“. Vadinasi, lietuviai atsisėda, padūmoja, ką kaip padaryti, ir tik po to padaro. O dabar pas mus yra atvirkščiai. Mes pirma padarome, o po to dūmojame, kas iš to išėjo.

Atsimenu, kaip aš, dirbdamas Seime, visada reikalaudavau prie kiekvieno įstatymo projekto ekspertizės: kad būtų politinė ekspertizė, ekonominė ekspertizė, socialinė ekspertizė, kriminologinė ekspertizė. Nes bet koks veiksmas visada turi ir neigiamų pasekmių. Tik reikia žiūrėti, ar teigiamos pasekmės nusveria neigiamas. Ekspertizės turi būti atliekamos labai kruopščiai apgalvojant, kaip tas neigiamas pasekmes sumažinti, o ekspertai turi atsakyti už savo ekspertizes. Bet man sakydavo, kad įkyrėjau, ir prie kiekvieno projekto pradėjo rašyti: neigiamų pasekmių nenumatoma. Ir dabar kiek projektų teikiama, visada parašoma tas pats - kad neigiamų pasekmių nenumatoma. Bet taip nebūna. Karšta vasara - yra ir teigiamos, ir neigiamos pasekmės, šlapia vasara - yra ir teigiamos, ir neigiamos, lietus - tas pats ir t.t. Kiekviena lazda turi du galus, bet mes darome nepaskaičiavę.

Aš atsimenu, kai buvo mąstoma apie naują atominę elektrinę, kai buvo mąstoma apie dujų terminalą. Man visą laiką trūko išsamios mokslinės analizės, todėl padarome ir išeina ne taip, kaip norėjome. Štai ir terminalą per didelį turime.

- Dar vienas iškalbingas skaičius: 2010 metais buvo panaikintos apskričių administracijos, kuriose dirbo beveik 1500 žmonių...

- Ir valstybės tarnautojų dėl to nesumažėjo. Čia iš tos pačios operos. Visoje Lietuvos Nepriklausomybės raidoje vienintelis dalykas, kuriam aš neturiu pretenzijų, yra Sąjūdis ir jo programa. Prisimenu, kaip buvo kuriama ta programa, kaip buvo surinkti išmintingiausi visos Lietuvos žmonės - profesoriai, akademikai ir t.t. Buvo daugybė ginčų, tačiau be pykčio, buvo šlifuojamas kiekvienas žodis. Ir dar buvo geri pirmieji veiksmai atkuriant Nepriklausomybę, visi patys pirmieji dokumentai buvo rengiami kruopščiai, Konstitucija buvo rengiama kruopščiai. Ir viskas. O paskiau prasidėjo „padarom, o po to galvojam“. Sąjūdžiui pretenzijų neturiu. Šiek tiek pretenzijų turiu pirmajam Seimui, nors pasakysiu, kad tokio gero Seimo Lietuva vėliau niekada nebeturėjo.

Koks buvo pakylėjimas, kai rengėme Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą! Tiesa, man šiek tiek skaudu. Aš dalyvavau pirmajame balsavime dėl Akto. Man skaudu ne dėl to, kad negavau nei žemės, nei nieko. Man ir taip visko užtenka. Tačiau aš buvau kareivis, ėjęs ten, kur buvo karščiausias taškas. Karščiausias taškas tada buvo pavojus, kad Maskva nuspręs įvesti ypatingąją padėtį, todėl aš važiavau ten ir mano parašo po Akto tekstu nėra. Todėl aš nesu signataras. Bet aš esu žmogus, kuris laikosi įstatymo raidės. Jei mano parašas būtų, aš gerklę perkąsčiau, jei pasakytų, kad nesu signataras. Tačiau parašo nėra. Bet yra, kaip yra. Svarbiausia, kad visi signatarai mane laiko savu, aš esu Signatarų klubo valdybos narys.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“